Apie akcijas ir ypatingus pasiūlymus sužinokite pirmi!
 

Interviu su Elena De Strozzi

Mieli Knygų klubo nariai,
 
skelbiame interviu su žymia romanu autore Elena De Strozzi. Dėkojame visiems, atsiuntusiems klausimų!
 
 
K: Ar sunku rašyti romaną? (Rima, Alytaus r.)
A: Rašyti – džiaugsmas.
 
K: Ar didžiuojatės tapusi rašytoja? (Ieva, Vilnius)
A: Nesu tikra, ar galiu save laikyti rašytoja, tiesiog kartais pasiseka sukurti tai, ką žmonės mielai skaito.
Knygos neskaitomos miršta, todėl didžiavausi, kai 2005 m. tapau skaitomiausia metų autore pagal LATGA knygų panaudos Lietuvos bibliotekose duomenis. Prisimenu, 2003 m. skaitomiausias buvo Justinas Marcinkevičius. Nuoširdžiai džiaugiausi poeto sėkme, bet nemaniau, jog ir aš būsiu.
 
K: Kada patikėjote savo talentu? (Rima, Alytaus r.) 
A: Ačiū, malonus klausimas. Tačiau nemanau, jog turiu talentą. Norėčiau turėti. Gal tada mano detektyvė Karigailė Kardelytė taptų tuo, kuo anglams yra Šerlokas Holmsas. Ir prispausti bėdų žmonės rašytų laiškus į Užupio 21.
 
K: Ar bendraujate su kitomis Lietuvos rašytojomis, kuriančiomis meilės romanus? (Angelė, Alytus)
A: Irena Buivydaitė yra mano dukterėčia, mylimo brolio duktė, tad su ja bendrauju. Žinoma, kalbamės ne tik apie literatūrą.
 
K: Ar lieka laiko paskaityti kitų autorių kūrybos ir kokias knygas skaitote? (Joana, Kaunas)
A: Skatau daug.  Anksčiau, kai knygų būdavo leidžiama mažai, perskaitydavau viską. Dabar renkuosi. Daugiausia skaitau grožinę literatūrą. Iš filosofinės – Alberto Camus`o, Gilberto Chestertono, Miguelo de Unamuno, Hermanno Hesse’s knygas.
 
K: Kokį šiuolaikinį lietuvių rašytoją galėtumėte vadinti savo kolega ir bendraminčiu? (Joana, Kaunas)
A: Man imponuoja Jonės Balčiūnaitės kūryba, stipri, sukrečianti, vyriška, gerąja to žodžio prasme. Didelis talentas. Asmeniškai jos nepažįstu.
Lietuvių literatūroje mažoka ryškių teigiamų herojų. Pasvajoju, kad būtų sukurtas toks taurus žmogus, kaip Viktoro Hugo „Vargdienių“ vyskupas Mirielis, su džiaugsmu viską atiduodantis savo artimui.
 
K: Ar vaikystėje mėgote skaityti knygas? (Viktorija, Panevėžys) 
A: Labai. Skaičiau viską, ką tik gaudavau. Knygas ir dabar tebelaikau didžiausiu žmonijos sukurtu stebuklu.
 
K: Kuriuo paros metu kuriate? (Angelė, Alytus)
A: Pirmoje dienos pusėje. O jeigu nieko gero nerodo televizija ir niekas neateina į svečius, tai ir vakarais.
 
K: Ar prieš pradėdama rašyti knygą atliekate kokius nors ritualus, kad pasisektų? Ar tikite pranašiškais ženklais? (Aistė, Akmenės r.)
A: Ne.
 
K: Ar iš anksto kruopščiai suplanuojate visą siužetą, fabulą, tam tikras detales ar rašote pagauta įkvėpimo? (Algirdas, Kaunas)
A: Suplanuoju, bet ėmus rašyti viskas keičiasi. Pavyzdžiui, romanas „Aktorės vaidina tiktai scenoje“ pasikeitė padraugavus su Lietuvos aklųjų bibliotekos skaitytojais. (Mano romanai yra įgarsinti.)
 
K: Ar nebaugu ir negaila patikėti savo mintis kitiems, juk kritika kartais skaudi ir nepelnytai pliekia tai, kas širdyje buvo nešiota, išgyventa ir išskaudėta? (Asta, Prienai) 
A: Baugu, jūs atspėjote. Tačiau nėra gaila. Priešingai, labai noriu, kad skaitytojai atkreiptų dėmesį į gerą mintį. Kartais sąmoningai ją parašau iš naujos eilutės.
Neteisinga kritika kelia liūdesį. Tokiais atvejais pasijuntu kaip brolių Grimų pasakos gyvūnėlis, kuris „nušliaužė prie sienos ir iš skausmo daužė galvytę, kiek turėdamas jėgų. Daužė, kol krito negyvas.“
Tokį klausimą galėjo pateikti tik kuriantis žmogus. Ar aš suklydau?
 
K: Ar šiandien įmanoma Lietuvoje išgyventi iš kūrybos? (Angelė, Alytus)
A: Šito nežinau. Tačiau žinau, jog nepatinka žmonės, kurie savo knygoms išleisti prašo dotacijų, kai dar yra daug vargstančių ir ligotų, kuriems pagalba reikalinga nepalyginamai labiau.
Teko skaityti knygelę, silpną meniniu požiūriu, kurioje bjauriai ir melagingai šmeižiama lietuvių tauta. Knygelė išleista parėmus Kultūros ministerijai. Bijau, tokių yra ir daugiau.
 
K: Ar turite savo mūzą? Kas Jus įkvepia rašymui? (Rasa, Panevėžio r.)
A: Mūza – moteris, gal ji lanko tik vyrus.
Įkvepia rašymui noras pasidalinti mintimis su išmintingais ir gerais žmonėmis, kokie ir yra mano skaitytojai. Rašant būtina manyti, kad skaitytojas už tave žymiai, žymiai protingesnis.
 
K: Ar vaikystėje manėte, kad būsite rašytoja? (Ieva, Vilnius)
A: Tėvai tikėjosi, jog gims sūnus, kuris gaus tėvelio vardą Kazimieras ir bus inžinierius. Statyti namus man visados atrodė nuostabu, o hidroelektrines – dar ir romantiška. Nemanau, jog turima profesija nulemia kūrinio kokybę. Lietuvos himną, kaip žinia, sukūrė gydytojas.
 
K: Ar mokydamasi mokykloje jau žinojote, kad norite tapti rašytoja, o gal tai supratote daug vėliau? (Jovita, Kaunas)
A: Kiek save prisimenu, mintyse kurdavau gražias pasakas paguodai. Buvo laikas, kai rašiau ir deginau sode. Praėjo ne vieneri metai, kol ryžausi nunešti į leidyklą.
 
K: Ar pagal specialybę (hidrotechniko-inžinieriaus) teko nors kiek dirbti? (Ramutė, Jurbarkas)
A: Taip. Ketverius metus dirbau inžiniere konstruktore. Po to daug metų Statybos ministerijoje tikrinau svarbiausiųjų Lietuvos objektų sąmatas ir projektines užduotis. Tuos laikus prisimenu maloniai, nes Statybos ministras bei jo pavaduotojai ir mano tiesioginis viršininkas buvo labai išmintingi, talentingi ir puikūs žmonės. Galbūt dabar mūsų statiniai atrodo kiek pasenę, bet yra ir tokių, kurie puošia miestus.
 
K: Ar nevargina naktiniai gerbėjų skambučiai? (Audronė, Biržai)
A: Turbūt neturiu naktinių gerbėjų.
 
K: Kur leidžiate atostogas? (Angelė, Alytus)
A: Daugiausia Neringoje ar Palangoje.
 
K: Ar sutikote laimingų žmonių? Kuo jie skyrėsi nuo kitų? (Rima, Alytaus r.)
A: Bijau pasakyti, sutikau, kad jiems nepakenkčiau, nes lemtis mėgsta pokštauti. Nors, jei tikėsime pasakomis, visiškai laimingi yra tik Siamo katinai.
 
K: Ar mėgstate naršyti internetinius puslapius? (Angelė, Alytus)
A: Vertinu internetą, tai puikiausias langas į pasaulį. Gal mažokai naudojuosi, bet įdomesnius dalykus perskaitau.
 
K: Ar žiūrite muilo operas? (Angelė, Alytus) 
A: Epizodiškai. Pavyzdžiui, šiomis dienomis pradėjau žiūrėti Kolumbijos serialą „Audra“. Ne daug jų esu mačiusi ir ne ištisai, bet vertinu teigiamai – pasakos su laimingomis pabaigomis reikalingos.
 
K: Ar jūsų romanų herojai egzistuoja realiame gyvenime? (Angelė, Alytus) 
A: Ne, tačiau mažyčių išimčių pasitaiko.
 
K: Dauguma Jūsų knygų veikėjų moterų yra romantiškos asmenybės. Ar daug romantikos turite savo gyvenime? (Rima, Alytaus r.)
A: Jos romantiškos? Ačiū Jums. Šviesaus atminimo rašytojas Jurgis Kunčinas vienoje recenzijoje pabrėžė, kad mano herojės – pragmatikės. Gal jos pasitaisė?
 
K: Kur jūs gimėte ir užaugote? (Ernesta, Kaunas)
A: Lietuvoje. Ir niekur kitur nenorėčiau gyventi.
 
K: Elenos de Strozzi gyvenimo credo? (Artūras, Kaunas)
A: Savo gyvenimo credo išpažįstu kiekvienoje knygoje. Gal šiek tiek užkoduoju, kad neįžeisčiau kitaip mąstančių skaitytojų.
 
K: Gal galite papasakoti apie savo pirmą bučinį, meilę ir pirmą knygą? (Aldona, Kaunas)
A: Sunkus klausimas. Prieš keletą metų televizoriaus ekrane labai simpatiška senutė, labai žymaus žmogaus žmona, labai gražiai pasakojo apie savo jaunystės meiles, gal ir bučinius. Norėjau, kad ji verčiau užsičiauptų.
Ir vis dėlto jums pasakysiu:
Jaunystėje turėjau gerą draugą. Po daugelio tylos metų prieš kelias savaites su juo kalbėjau. Jis patyrė sunkią operaciją ir laukia kitos, žinodamas jos baigtį. Į mano užuojautą pasakė: „Smulkmena mano liga. Svarbiausia – tu. Kad tik tu būtum sveika.“
Ar po tokių žodžių įmanoma netikėti meile?
Manau, kad kiekviena moteris yra ar buvo mylima. Tik gal ne kiekviena tai sužino.
Apie pirmąją knygą jums atsakyti kur kas lengviau nei apie meilę: pirmosios ir antrosios knygų rankraščius sudeginau.
Pirmoji išleista knyga yra „Šiaurės rožė“. Rašiau ilgai, gal trejus metus. Dar gerą pusmetį  nesiryžau nešti į leidyklą.
 
K: Jei jums būtų suteiktas šansas vienai dienai tapti bet kuo... Kas tai būtų (koks nors gyvūnas, augalas ar dar kas)? Kodėl? (Indrė, Panevėžys)
A: Turbūt lakštingala iš Oscaro  Wilde’o pasakos. Kodėl? Nes ji buvo gailestinga ir padėjo pražysti įstabiausiajai rožei.
 
K: Jūsų manymu, ar kiekvienas galėtų būti rašytoju? (Evelina, Marijampolė)
A: Kiekvienas, kuris turi donkichotiškų bruožų, o galėdamas rinktis – imtų knygą, ne karalystę. Erudicija, intelektas, meistriškumas ar profesionalumas yra įgyjami dalykai.
 
K: Kada planuojate išleisti naują knygą, o gal jau žinote, apie ką ji bus? (Jovita, Kaunas)
A: Jau yra knygynuose romanas „Lemtingoji taurė“, kur detektyvė Kardelytė ieško iš muziejaus dingusios Radvilų brangenybės. Kai perskaičiau apie Jonušą Radvilą eilutes –
Jeigu Jonušas Radvila būtų žuvęs 1651 metais, kai jo vadovaujami daliniai beviltiškai priešinosi daugybę kartų didesnei caro kariuomenei, būtų tapęs Abiejų Tautų Respublikos didvyriu, vėliau šventuoju.
Tačiau kautynėse buvo tik sužeistas. –
panorau, kad ir mano skaitytojos, ypač moksleiviai pamiltų šį didingą lietuvį. Toks buvo impulsas „Lemtingajai taurei“.
Dabar užbaigiau romaną „Švelni klaida“ – intriguojančią meilės istoriją. Jeigu yra Scott Fitzgerald „Švelni naktis“, turėjo atsirasti ir „Švelni klaida“, pajuokavo leidyklos „Alma littera“ darbuotojos. Tačiau ši mano knyga – tik paprastutis meilės romanas, nesprendžiantis didžių problemų.
Svajoju sugrąžinti „Lemties šypsenų“ karalių Žygimantą Penktąjį į mūsų laikus. Jis buvo „nuostabiai vyriškas, charizmatiškas, išmintingas, turėjęs įtakos Europos politikai, vienas iš tų, kurie pasaulį prisiderina prie savęs, o ne save – prie pasaulio. Gimęs būti karaliumi, kiekvienoje epochoje turėtų savęs vertą karalystę“. Dar nesugalvojau kokią karalystę galėtų turėti Žygimantas Penktasis mūsų laikais.
 
K: Kaip parenkate vardus: atsitiktinai, renkate su simboline reikšme, aiškinatės reikšmę žinynuose ar pan.? (Laima, Marijampolė)
A: Stengiuosi parinkti mažiau žinomus vardus. Ypač bijau, kad neigiamo herojaus vardas nekliūtų jautriam geram žmogui. Kai jau buvau užbaigusi romaną „Lansanijos princas“, gavau labai gražų laišką iš jaunos skaitytojos, kuri lyg tyčia turėjo neigiamos herojės vardą. Kuo skubiausiai pakeičiau. Taip atsirado Scilė. Esu tikra, jog Lietuvoje tokio vardo nėra. Kaip ir pavardės Bleberis, paimtos iš Donelaičio „Metų“.
Vardų reikšmes žinau, joms skiriu truputį dėmesio.
 
K: Kaip suradote pirmuosius leidėjus? (Asta, Prienai) 
A: Dažnai užsuku į knygynus. Prisimenu, 1994 m. rudenį Centriniame knygyne vyko knygų aukcionas. Vienai leidyklai atstovavo labai narsi mergaitė. Tik jos dėka nusipirkau tiems laikams brangią knygą „Čekona“, kurios man visai nereikėjo. Manau, jog ir daugiau žmonių ji įtikino, nes nuo jos tiesiog sklido meilė knygoms. Namie pamačiau leidyklos pavadinimą „Alma littera“, kuris patiko, nes prasmingas – „Raidė maitintoja“. Tad ir nunešiau romaną į šią leidyklą. Nieko tenai nepažinojau. Beje, narsioji mergaitė pasirodė esanti dviejų sūnų mama ir giliai išmananti literatūrą.
 
K: Kiek daugiausia kartų esate perrašiusi romano pirmuosius skyrius prieš pateikiant leidybai? (Algirdas, Kaunas)
A: Sunkiau atsakyti, kadangi rašau kompiuteriu. Lyginant pagal esamus ir ištrintus ženklus, tai ištrintųjų yra maždaug dvigubai daugiau.
 
K: Kiek ilgiausiai ir kiek trumpiausiai užtrukote kurdama romaną? (Ineta, Kazlų Rūda)
A: Ilgiausiai rašiau pirmąjį romaną, apie trejus metus. Tada labai sirgo mama. Dabar parašau per metus ir greičiau.
 
K: Kiek įtakos Jūsų kūrybai turi romantizmas? (Laima, Klaipėda)
A: Manau, turėjo. Kiek, sunku pasakyti. Stengiuosi rašyti savitai, taip, kaip man patinka ir įdomu.
 
K: Kiek Jums buvo metų, kai išleidote savo pirmąjį romaną? (Evelina, Marijampolė)
A: Kai pirmas romanas išvydo dienos šviesą, buvau penkiasdešimt aštuonerių.
 
K: Kiek jūsų pačios gyvenimo detalių panaudota kuriant romanus? (Indrė, Panevėžys)
A: Kiekvienai knygai atiduodu visa, ką turiu. Bet ne konkrečias detales, o savo patirtį, jausmus, meilę, viltį.
 
K: Kiek laiko savo kūrybai skiriate per dieną? (Rima, Alytaus r.)
A: Įvairiai. Prie kompiuterio pasėdžiu kokias penkias valandas. Pasitaiko dienų, kai nėra kada rašyti. Sekmadienius švenčiu.
 
K: Knygų rašymas: laisvalaikis ar darbas? (Laima, Marijampolė)
A: Turbūt darbas. Nors… jeigu sekasi, tai pasitraukiu nuo kompiuterio pailsėjusi. Na, tik nugarą truputį skauda.
 
K: Kodėl daugumoje Jūsų romanų veiksmas vyksta ne Lietuvoje, o kitose, kartais net išgalvotose šalyse? (Laima, Klaipėda)
A: Jūsų klausimas privertė mane suskaičiuoti. Pasirodo, trijuose romanuose iš dvylikos veiksmas vyksta ne Lietuvoje, tačiau su reminiscencijomis į Lietuvos gyvenimą.  Šešiuose romanuose – tiktai Lietuvoje: Vilniuje, Kaune, Nidoje, Veliuonoje, Klaipėdoje. Dviejų romanų herojės trumpam palieka tėvynę: Regina metus kitus studijuoja Sorbonos universitete Paryžiuje, Karolina su mylimuoju gyvena pusmetį Lione. Kodėl nukėliau į Lioną? Nes tenai 54 metus pragyveno mano mylima tetutė, medicinos sesuo. Man patiko tas miestas, kartais sapnuoju bažnyčią ant aukšto Ronos skardžio, kur sekmadieniais eidavome melstis, gatves, parkus, gėlynus.
„Lemties šypsenų“ veiksmas vyksta tiktai Lietuvoje, niekur kitur, tačiau tokioje, kokia ji mums turėjo būti. O „Lansanijos princą“ kiekvienas supras savaip. Man Donelaičio Tolminkiemis yra Lietuva.
 
K: Kokia buvo Jūsų vaikystės svajonė, kuo norėjote būti užaugusi? Ar bent pagalvodavote, kad būsite rašytoja? (Aistė, Akmenės r.)
A: Vaikystėje svajodavau pastatyti Vilniuje tokį pastatą, kuris Lietuvai būtų tuo, kas Paryžiaus Dievo Motinos katedra yra Prancūzijai.
Dabar suprantu, jog Paryžiaus katedra tapo simboliu dėl Viktoro Hugo romano. Mano kartos rašytojai vargu ar sukurs tokią knygą, tačiau jaunimas teikia vilčių. Teko sutikti daug protingų ir giliai mąstančių jaunuolių.
 
K: Kuri Jūsų knygų pagrindinė veikėja labiausiai panaši į Jus? (Neringa, Panevėžys)
A: Gal nėra tokios. Arba kiekviena šiek tiek panašiai mąsto ir elgiasi.
 
K: Kokia Jūsų knygos veikėja savo mąstymu artimiausia Jūsų asmenybei? (Rima, Alytaus r.)
A: Niekada apie tai nepagalvojau. Kiekviena pasičiupo nemažai mano minčių. Gal artimiausia Gedimina iš „Moteris sniegynuose“ arba Salvija iš „Gyvenimas kaip ilgesys“.
 
K: Kokia jūsų pačios knyga jums labiausiai patinka?  Ir kodėl? (Edvilė, Vilnius)
A: Kiekviena knyga turi vietelę, kuri man patinka. Pavyzdžiui, „Šiaurės rožėje“ – puslapiai apie lordą Baironą.
„Salve Reginoje“ – mintys apie Judo Iskarioto nekaltumą. Pasirodo, prieš vienuolika metų romane parašiau vos ne tą patį, kas rašoma šiemet surastoje Evangelijoje pagal Judą.
Sunku išskirti vieną knygą. Gal labiausiai patinka „Aktorės vaidina tiktai scenoje“. Gimiau šeimoje, mėgstančioje teatrą. Visai dar mažą mane nusinešdavo į teatrą, vėliau jau pati nueidavau. Norėjau parašyti šiltą malonią knygą apie aktorių gyvenimą ir kūrybą. Romane teatras „Atžalynas“ – tai ne tik Jaunimo, tai ir mano vaikystės teatras.
 
K: Man labai patiko romanas „Gailutė“. Ar šio romano veikėjai visi išgalvoti? (Daiva, Biržų r.)
A: Gailutė turi prototipą. Tai mano krikštasūnio sesutė Aušra, medikė. Kiti lyg ir neturi.
 
K: Kaip gimsta jūsų knygos, ar prieš pradėdama smulkiai apgalvojate turinį? (Edvilė, Vilnius) 
A: Turbūt miglotas siužetas ateina savaime. Kai pradedu rašyti naują romaną, ką beveikčiau, nuolat apie tai mąstau. Prikuriu įvairiausių epizodų, dialogų. Sėdusi prie kompiuterio dažniausiai parašau visai kitaip, nei buvau sumąsčiusi.
 
K: Kokių autorių knygas pati skaitote ir ar daug turite tam laiko? (Jovita, Kaunas) 
A: Stengiuosi perskaityti viską, ką parašo lietuviai. Suprantu, kaip autoriams svarbu, kad jų knygas pirktų, tad pagal išgales ir nusiperku.
Patinka nuoširdžios ir išmintingos knygos, kai rašytojai negudrauja, o gerbia skaitytoją. Tokie yra  Victor Hugo, Erich Maria Remarque, Graham Greene, Miguel de Unamuno. Tikriausiai ir daug kitų, bet paminėjau tuos, kurių kūryba man labiausiai prie širdies.
Iš dabartinių išskirčiau Arturo`ą Pérez-Reverte`ę. Įdomus ir savitas yra jo pirmasis romanas „Diuma klubas“ – apie antikvarinių knygų medžiotojus. Taip juos vadina autorius.
Mielai skaitau Elizabethės George,  Phyllisės Dorothy James, Johno Grishamo detektyvinius romanus,  Terry`o Pratchetto talentingai sukurtas filosofines komedijas ar alegorinius romanus, Johno Irvingo truputį ištęstas istorijas, Dano Browno pagudravimus.
Laiko skaitymui užtektų, dažnai naujų knygų pritrūkstu.
 
K: Koks jūsų mėgstamiausias autorius? (Patricija, Kaunas)
A: Iš lietuvių: Oskaras Milašius, Kristijonas Donelaitis, Nelė Mazalaitė, Henrikas Radauskas. Kitų tautų: Victor Hugo, John Galsworthy, Erich Remarque, Antoine de St-Exupéry, Graham Greene, Albert Camus, Ingeborg Bachmann, Barbara Cartland, Anne Hampson, Anne Mather.
 
K: Koks yra nutikęs linksmas nutikimas susijęs su jūsų knyga ar knygomis? (Edvilė, Vilnius)
A: Prieš kokius devynerius metus viena atsitiktinai sutikta pažįstama ėmė girti „Šiaurės rožę“ ir pasakoti knygos autorės įdomius gyvenimo faktus: gyvena Australijoje, vyras – graikų aristokratas ir dar visokių dalykų, kuriuos primiršau. Buvo linksma, bet neturėjau drąsos prisipažinti, kad tai aš, nes ponia būtų patekusi į keblią padėtį.
Dar buvo smagu, kai buvęs bendradarbis, pamatęs mane Gedimino prospekte, spėriai nupirko ir įteikė puokštelę tulpių, dėkodamas „už santarvę jo šeimoje“. Pasirodo, žmona pykdavo, kam jis sekmadieniais ilgai žiūri automobilių lenktynes – Formulę -1, o perskaičiusi romaną „Moteris sniegynuose“, pati pradėjo žiūrėti.
 
K: Kaip šeima reaguoja į Jūsų pomėgį rašyti knygas? Gal ir jie prisideda savo idėjomis? O gal yra pirmieji kritikai? (Laima, Marijampolė)
A: Labai teigiamai reaguoja. Sūnus ir įtikino, kad sugebėčiau rašyti. Pirmojo romano rankraštį skaitė ir vyras ir sūnus, įkalbėjo kai ką išbraukti. Antrojo – taip pat. Gal todėl šie yra trumpoki. Tačiau džiaugiuosi, jog jais patikėjau. Turbūt niekas nesigaili trumpai kalbėjęs ar mažai parašęs. O visados atvirkščiai.
 
K: Ar kartais nesigailite pasirinkusi rašytojos kelią? (Aistė, Akmenės r.)
A: Ačiū už gražų klausimą. Rašytojo kelias – tokie žodžiai glosto širdį ir labai įpareigoja.
Nesigailiu.
 
 
Visi klausimai protingi, kultūringi, malonūs, tad man buvo sunku išrinkti vieną. Esu dėkinga savo skaitytojams, kad taip gražiai supranta mano knygas.
O šauniausiu klausimu pasirinkau šį:
„Jei jums būtų suteiktas šansas vienai dienai tapti bet kuo... Kas tai būtų (koks nors gyvūnas, augalas ar dar kas)? Kodėl?“
 
Elena de Strozzi