Apie akcijas ir ypatingus pasiūlymus sužinokite pirmi!
 

Inteviu su kunigu Juliumi Sasnausku

 
Ačiū visiems Knygų klubo nariams, siuntusiems klausimus. Malonaus skaitymo!
 
Vis dažniau apima jausmas, kad visas išorinis pasaulis nusistatęs priešiškai, jo tikslas - išmušti iš vėžių, išbandyti... Kiekvieną dieną būtina sukaupti visas jėgas, kad išliktum žmogumi. Matau tik vieną galimybę - vidinė ramybė. Kaip Jūs ją puoselėjate, palaikote? Kaip padaryti ją ne tokią pažeidžiamą? (Edita iš Vilniaus)
Tai nėra labai geras jausmas – nuolatinis įsitikinimas pasaulio priešiškumu. Ir nelabai teisingas, nes reikia tik mažo krustelėjimo ir imi galvoti kitaip, pajunti tave supantį palankumą, malonę. Suprantu, jog įvairios aplinkybės kartais gali įvaryti į kampą, sukelti depresiją, bet viskas praeina, kaip nors išsisprendžia, net jeigu ir prarandame kažką, tampame sužeisti. Taigi iš tiesų vidinė ramybė būtina. Ji yra drąsa gyventi, drąsa teigti tikėjimo ir vilties galimybę, drąsa džiaugtis. Tai trapūs dalykai, neapsaugantys nuo pažeidžiamumo, bet jie ir liudija mumyse žmogų.
 
Koks šaltinis yra Jūsų kasdienybės vedlys ir mokytojas? (Rūta iš Jonavos)
Kaip krikščionis noriu sakyti, kad mano kasdienybės ir nekasdienybės šaltinis yra Jėzus Kristus. Tai reiškia, kad esu pasirinkęs jį ir jo mokyklą. Iš anksto nežinau, kur visa tai nuves ir ko pareikalaus. Mėginu remtis tikėjimu, kai reikia priimti pasaulį, įvykius, kitus žmones ir save patį.
 
Ar rašydamas atsiribojate nuo aplinkos, ar daug valgote ar nevalgote visai, ar kava skatina ar slopina, rašote kompiuteriu ar mašinėle, ar laukiate įkvėpimo ar jis yra visada, ar rašote naktį ar dieną? (Jūratė iš Vilniaus)
Rašymas nėra mano pagrindinis ir vienintelis amatas, tai ir nesistengiu jam sukurti kokių nors išskirtinių sąlygų. Pripuoli prie stalo ir rašai. Kartais ranka, kartais kompiuteriu. Jį buvo gana sunku prisijaukinti, man vis atrodė, kad jis negyvas, palyginus su plunksna ar rašomąja mašinėle, bet paskui pasidaviau, susidraugavome, jis tas pats jau kone dešimt metų. Įkvėpimui nepataikauju, nelaukiu nusileidžiant iš dangaus. Pradedi dėlioti žodžius, sakinius, ir, žiūrėk, kažkas jau mezgasi. Kartais sėsdamas prie stalo žinai, kuo pradėsi ir baigsi, bet dažniausiai būna tuščias lapas, kokia minties nuotrupa, tave pagavusi. Naktis nesyk būna rašymo metas, bet pirmiausia dėl to, kad iš ryto būni kažkam pažadėjęs gatavą tekstą. Jei galėčiau rinktis, rašyčiau vos prabudęs, tada ypatinga būsena, toks nuskaidrėjimas. Tiesa, kava nepriklauso rašymo seansams, mėgstu arbatą, stiprią, daug, vienu metu iš kelių puodelių.
 
Kaip Jums pavyksta išlaikyti tokį dvasingumą, Dievo pažinimą ir kartu tokį betarpišką, nuoširdų bendravimą su žmonėmis? (Elena iš Vilniaus)
Nežinau, ar čia galėtų būti kokie receptai. Geriausiomis, gražiausiomis savo valandomis matau pasaulį, kupiną Dievo Dvasios. Jeigu tai tikra, niekaip neišvengsi to „dvasingumo“. Bet jis tikrai nepretenduoja į Dievo gelmes, į jo pilnutinį pažinimą. Tai veikiau nuostaba, susižavėjimas, užsidegimas, kuriam paskui vėl reikės pilti naujos alyvos. Kada būni bent truputį Dievo pagautas, nereikia nieko vaidinti ar imituoti, tiesiog viskas jau yra, pasidaro matoma, nuspalvina santykius, dovanoja žodžius. Čia galima tik pakartoti apaštalo Pauliaus frazę, jog Dievo malone esu kas esu. Be jokių pasigyrimų.  
 
Kaip Jūs tapot „malonės akrobatu“? (Elena iš Vilniaus)
            Tas pasakymas malonės akrobatika“ atsirado bemąstant apie Evangelijos epizodą, kai mažas žmogelis Zachiejus lipa į šilkmedį, kad pamatytų pro šalį einantį Jėzų. Gana juokingas turėjo būti vaizdas. Evangelijose ir daugiau panašių istorijų, kai griebiamasi netikėčiausių veiksmų, kad būtų priartėta prie Viešpaties. Bet ir jis pats tampa akrobatu dėl mūsų, kitaip tariant, ir jis išdarinėja keisčiausias figūras, kad tarp jo ir mūsų neliktų kliūčių. Tokia Dievo malonės prigimtis – imtis mus stulbinančių judesių, įrodyti, jog Dievui nėra negalimų dalykų, netgi ten, kur nuodėmės ir mirties šešėliai. O man pačiam malonės sąvoka pasidarė užvis brangiausia tada, kai suvokiau, kad ir mano atžvilgiu veikė kažkoks didis gerumas, kurio negalėjau nei nusipelnyti, nei išsikovoti.
 
             Esat puikus Dievo tarnas, Jo žodis ir malonės liejasi per Jus. Ar jaučiatės, jog esat „Dievo užanty“? (Elena iš Vilniaus)
             Kas iš kunigų nenorėtų būti geru Dievo tarnu ir jo malonių atspindžiu? Kaip vienam ar kitam pavyko tai įgyvendinti, teisingai galėtų atsakyti tik pats Dievas. Bet koks savęs sureikšminimas kunigui, apskritai krikščioniui, yra gana rizikingas dalykas, nes visuomet gresia atsimušti į nežemiškus šventumo ir teisumo kriterijus. Visaip pavyzdingas fariziejus Evangelijoje tampa atmestas, o nusidėjėlis muitininkas paskelbiamas nuteisintu. Reikia nuolat skaitytis su tuo įmanomu žemiškų karūnų perdėjimu ant kitų, iš pažiūros nevertų, galvų. Jei man ir kyla sėkmės, gerų rezultatų pojūtis, tai kartoju sau, kad Viešpats sudaužys viską į šipulius, kai jam to prireiks.
             
             Ar atsakote į merginų kvietimus, na pvz. išgerti kavinėje kavos ir pabendrauti? (Elena iš Vilniaus)
             Nepažadu, kad visada turėsiu laiko ar tinkamo tam ūpo, bet galite pamėginti. Bendrausime. Mano elektroninis paštas: julius@bernardinai.lt.
 
             Viename iš interviu esate pasakęs, kad ,,Dano Browno ,,Da Vinčio kodas“ nėra ta knyga, kurią būtinai turiu perskaityti“. Esu 40 metų amžiaus ir taip pat renkuosi knygas, kurias verta skaityti. Kodėl aš turėčiau perskaityti Juliaus Sasnausko knygą ,,Malonės akrobatika“? (Virginija iš Veisiejų)
                      Nežinomų autorių knygas renkamės pagal kažkieno patarimus, siūlymus, vertinimus. Apie ,,Da Vinčio kodą“ buvau pasiskaitęs ir labai kritiškų, ir labai palankių nuomonių, kurias sudėjęs nutariau, kad neimsiu tos knygos. Ne iš baimės rasti ten kokią nors ereziją, o tik dėl to, kad ji nepasirodė jokiu atžvilgiu įdomi. Na, gal tai ir klaida, nes reikėtų susipažinti su tuo, kas užbūrė minias skaitytojų, bet šįkart neįstengiau savęs įtikinti. Jos kritika, beje, dažnai buvo irgi nekokio lygio. O šiaip ateina metas, kada iš tiesų norisi skaityti ne bet ką. Jau sudarinėju sąrašą knygų, kurias turiu iš naujo perskaityti. Čia ir ,,Don Kichotas“, ir ,,Faustas“, ir ,,Šveiko nuotykiai“, ir dar daug kas. Kad tik būtų laiko.
                      Ar Jums verta perskaityti J. Sasnausko ,,Malonės akrobatiką“, nežinau. Galite jai pritaikyti minėtą principą. Dar girdėjau knygyne, kad perkant bet kokią knygą reikia atsiversti jos vidurį ir perskaityti vieną sakinį, esą taip tampa aišku, ko ji verta.
 
Nacionalinės premijos laureatas Š. Sauka nutapė spuoguotą ir nuogą rūpintojėlį. Kaip mokiniams kalbėti apie tokį meno kūrinį? Ko ieškoti jame - grožio, kančios ir stiprybės dermės? O gal apie tokį meną neverta kalbėti? Bet... skirta premija. (Dalė iš Kuršėnų)
 
             Apie daug ką mokiniams nelengva kalbėti, ne tik apie neįprastą ar šokiruojantį meno kūrinį. Man rodos, kalbant su mokiniais visada labai svarbu vengti išankstinio nusistatymo, noro viską suskirstyti, įvardinti, pateikti neklaidingą vertinimą. Bus daug daugiau naudos, jei kartu su mokiniais svarstysite, klausite, diskutuosite, užuot atsinešus galutinius atsakymus.
O jei apie rūpintojėlį, tai kas nustatė, kad jis privalo būti dailaus kūno, kilnių lietuviškų bruožų, visada vienodai kenčiantis? Kristaus kančia ir mirtis buvo bjaurus, siaubingas reginys kaip ir visos egzekucijos. Kenčiančiam Kristui pritaikomi pranašo žodžiai, kad nebuvo jame gražumo. Tai galbūt dailininkas ir norėjo parodyti šią tiesą. O žiūrovui tik į gera, jeigu šioje vietoje atsikratys saldumo ir sentimentalumo.
 
            Kokia knyga jus suintrigavo? Kuri buvo romantiškiausia? Įdomiausia? (Indrė iš Garliavos)
 
Kaip dabar išrinkti tą vienintelę, romantiškiausią, labiausiai suintrigavusią? Kiekvienam gyvenimo laikotarpiui turbūt yra savi atradimai literatūros pasaulyje. Niekada nepamiršiu, kaip vaikystėje skaitėsi ,,Trys muškietininkai“ ar ,,Grafas Montekristas“, ar ,,Vargdieniai“. Prisimenu visas to skaitymo smulkmenas. Ilgainiui tas stebuklo pojūtis nusitrina, bet jei spėjam iki to laiko sugraužti kelis šimtus knygų, paskui ir likusį gyvenimą skaitymas bus romantiškas ir intriguojantis užisėmimas.
 
Ar jus domina nelietuviškos knygos, ta prasme, ne lietuvių autorių? (Indrė iš Garliavos)
 
Dar nesu matęs nė vieno, kuris domėtųsi tik lietuviškomis ar tik angliškomis, ar tik uzbekiškomis knygomis. Čia ir lyginti vienus autorius su kitais yra kvaila. Kompleksuoti, kad mes neturime pasaulinio garso rašytojų, Nobelio premijos laureatų. Šiandien knygynuose daugiau verstos grožinės literatūros negu lietuvių autorių, bet dažnas anų vertimų pristatymas kaip ,,bestselerių“ ar ,,aukso fondo“ kūrinių dar nereiškia, jog taip yra iš tiesų. Knygų jūroje yra didis ir sunkus uždavinys išsirinkti tai, ką tikrai verta skaityti.
 
             Kaip jaučiatės, kai susiduriate su žemiausio socialinio sluoksnio žmonėmis ir matote, kad negalite jų gyvenimo pakeisti? (Asta iš Kauno)
 
             Geras klausimas, reikalingas. Jeigu su žemiausio socialinio sluoksnio žmonėmis susiduri per atstumą, iš tolo, gana nesunku save nuteikti gražiems jausmams, gailesčiui, užuojautai, solidarumui. Praėjo koks varguolis pro šalį, o tu stovi apimtas graudumo ir kone meilės. Bet visai kas kita bus, jei mėginsi susisieti su juo, dalyvauti jo gyvenime, imtis atsakomybės už jo likimą. Tada ir nusivylimai, ir savo ribotumo pajutimas, ir išvada, jog nieko negali pakeisti. Didžiausia pagarba tiems, kurie išdrįsta tai pasirinkti, nepaisydami, kokia bus kaina ir rezultatai.
              Negalėčiau girtis, jog dažnai buvoju tuose žemiausiuose sluoksniuose. Yra vienas kitas nusigyvenęs ar prasigėręs vaikystės draugas, su kuriuo susitinkame, pasišnekame, kartais mėginu šiuo tuo padėti ar sušelpti. Tam, kad įstengčiau pakeisti jų gyvenimą, turėčiau visa kita mesti šalin. Gal kada nors atsiras tokia drąsa. Keletą metų vaikščiojau į kalėjimą Vilniuje, bet paskui pavargau. O susitikimuose iš tolo ir lieka tik jausmai. Na, gerai dar, jei tarp jų nėra pykčio, susierzinimo, kad kažkoks bomžas įsiveržia į tavo laimę ir sotumą.
Šį klausimą autorius išrinko geriausiu! Nugalėtoja apdovanota "Malonės akrobatika" su kun. J. Sasnausko autografu ir palinkėjimu.
 
Kokio lietuvių rašytojo kūryba jums dvasiškai artimiausia ir kodėl? (Asta iš Kauno)
 Čia vėl panašiai kaip su ta romantiškiausia ar įdomiausia knyga. Kiekvienam gyvenimo tarpsniui ar situacijai jos savos. Ir rašytojai savi. Neturiu tarp jų vienintelės viso gyvenimo meilės. Be to, dvasinei giminystei atsirasti negana tik knygų, turėtum pamatyti rašytoją, kai jis paprastas, kasdieniškas, be aureoloės, tarp kitų žmonių, o ne tarp knygų. Arba jo gyvenimo istoriją būtum išsistudijavęs. Mokykloje buvau įsimylėjęs Putiną ir Sruogą, mokiausiu mintinai ištisus jų puslapius. Paskui praėjo. O Vaižgantas nepraėjo, iki šiol jį paskaitinėju ir dar norisi. Kariuomenėje prieš trisdešimt metų šaldamas ir alkdamas deklamavau Maironį, godžiai rijau Jono Mikelinsko roamną „Už horizonto laisvė“. Šiandien myliu Jurgį Kunčiną už jo vilnietiškąją epopėją. Gražus Romualdas Granauskas su savo grauduliu, sielos stebuklais, su viltimi, gimstančia neviltyje, su pergalėm pralaimėjimuose. Brangi Jurgio Jankaus, Antano Škėmos kūryba. Stengiuosi nepraleisti Vandos Juknaitės, Juozo Apučio, Jurgos Ivanauskaitės, Leonardo Gutausko knygų. Geras tuzinas lietuvių poetų, kurie lydi ir toliau lydės. Tai vis žinomi, pripažinti vardai, tad nieko ypatinga pats neatradau.
 
Jei būtų galima pakeisti vieną gyvenimo įvykį, ką pakeistumėt? (Asta iš Kauno)
 
Neturime galimybės atsukti atgal savo istorijų ir jų taisyti, todėl niekada nesvarstau, ką būtų galima ten pakeisti, nugyventi gražiau ir teisingiau. Be abejo, ir mano biografijoje yra dalykų, dėl kurių man skaudu ar gaila, ar gėda, tačiau turėsiu juos vilkti visą gyvenimą. Tikiu, kad Dievas gali visas mūsų klaidas ir nuodėmes perkeisti, išvesti į gera. Nesyk tuo galėjau įsitikinti. Tai didesnė paguoda negu savi pataisymai.
 
Turbūt tradicinis klausimas: kodėl pasirinkote dvasininko kelią? (Asta iš Kauno)
 
Tradicinis būtų ir atsakymas: matyt, Dievui to reikėjo. Nieko geriau čia neatsakysi. Galėčiau minėti žmones ir įvykius, kurie, rodos, stūmė mane ta linkme, bet tai būtų tik dalis tiesos, nes taip pat buvo ir dalykų, kurie turėjo patraukti kitur. Jeigu vis dėlto esu čia, vadinasi, kažkas galingesnis už visas aplinkybes buvo parengęs tokį planą. Kiekvienas dvasinis pašaukimas yra dovana ir slėpinys, kaip sakė popiežius Jonas Paulius II. Net skaitant Evangeliją logiškai sunku suprasti ir paaiškinti, kodėl apaštalai nusekė paskui savo mokytoją.
 
            Ką pasakytumėt tiems lietuviams, kurie taip lengvai puola į „madingų” religijų glėbį? Ar mėgintumėt juos sugrąžinti į tradicinę Bažnyčią? (Asta iš Kauno)
 
Nelaikau savęs katalikišku agitatoriumi ir propagandistu. Apskritai nemanau, jog Bažnyčios uždavinys sumedžioti kuo daugiau savo ideologijos pasekėjų. Visai ramiai galiu priimti tą faktą, kad dalis žmonių ieškodami „teisingos religijos“ pasuka netradiciniais keliais, susigundo blizgučiais ar tiesiog leidžiasi apdorojami patyrusių religinių vadybininkų. Kartais ir patys krikščionys kalti, jog kai kas neranda sau prieglobsčio Bažnyčioje. Jei toks žmogus klaustų mano patarimo ar prašytų pagalbos, mėginčiau su juo kalbėtis, išsiaiškinti, kas nulėmė jo pasirinkimą. Kviesčiau geriau įsižiūrėti į tai, kas darosi katalikų Bažnyčioje, pamatyti jos įvairovę. Skauda ne todėl, kad Bažnyčia netenka potencialių narių, o dėl to, kad naujieji religiniai judėjimai dažnai suluošina žmones ir nesuteikia jiems tikro dvasinio peno. Bet dar yra ir Dievo žvilgsnis į tokius atvejus, jis visuomet pilnas meilės ir gailestingumo, todėl neabejoju, kad bet kokie mūsų įsivaizduojami klystkeliai gali nuvesti į Viešpaties glėbį.
 
            Kaip akrobatika siejasi su kunigyste?  Kas įkvėpė jus parašyti knygą tokia tema? (Akvilė iš Prienų) 
Akrobatika man siejasi ne su kunigyste, bet su Dievo pastangomis pasiekti žmogų ir su žmogaus pastangomis nugalėti kliūtis, kurios jam neleidžia laikyti save vertu Dievo meilės. Gyvenime daug daugiau prielaidų būti Dievo atmestam, „nurašytam“ dėl savo klaidų ir nuodėmių, bet vis dėlto egzistuoja galingas malonės mechanizmas, kuris veikia pagal kitas taisykles, nesivadovauja nusikaltimo ir bausmės, dorybės ir atlyginimo principais. O knyga gavo tokį pavadinimą jau po to, kai surinkti ir išdėlioti tie rašinėliai. Pamačiau, jog viskas susiveda į viena. Į nuostabiai gražų ir išradingą Dievo darbą žmonių likimuose.
 
            Kokie žodžiai yra svarbiausi atėjus pas žmogų, kuris yra praradęs viltį pasikelti iš gyvenimo dugno, kuriame jis atsidūrė dėl kokių nors nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių? (Virgilija iš Vilniaus)
 
Evangelija kalba, jog Kristus tokiems žmonėms buvo pilnas užuojautos ir palankumo. Traukdavo juos iš dugno bet kokia kaina, net laužydamas religijos įstatymus ir rizikuodamas savo saugumu. Kiekvienas, kas dabar norėtų krikščioniškai padėti puolusiam žmogui, turėtų vadovautis tuo pavyzdžiu. Kas tikrai neduoda šiuo atveju jokios naudos – tai moralizavimas, priekaištai, gąsdinimas. Vilties sugrąžinimas yra be galo sunkus uždavinys, pareikalaujantis didžios kantrybės ir jautrumo. Reikia nuolat teigti tokiam žmogui, kad jį palaikai, kad pasitiki juo, kad esi pasirengęs kartu su juo ieškoti išeities. Iki šio nesutikau specialistų, kurie būtų išmokę keliais žodžiais sutvarkyti beviltiškas situacijas. Jeigu per visą gyvenimą esi kam nors vienam padėjęs išsikapstyti iš duobės, tai jau stebuklas.
 
           Ar jaučiate savyje turįs „trečią akį“ ir ja matąs pašnekovą „ypatingu kampu“?(Virgilija iš Vilniaus)
           Tiesą pasakius, nelabai suvokiu, kas yra ta „trečioji akis“. Jeigu kalbama apie kokį nors matymą kiaurai, apie minčių skaitymą ar dvasinių ligų diagnozavimą, tai tada tikrai neturiu tokių savybių. Bet „ypatingas kampas“ kunigui atsiranda – tai mintis apie nemirtingą sielą. Ją būtina turėti prieš akis, kad galėtum iš tiesų atlikti dvasininko pašaukimą. Žinoma, kunigas bendrauja su daugybe žmonių, sėdi klausykloje, išgirsta ir sužino tokių dalykų, kurie kitiems yra mažiau prieinami. Ši patirtis leidžia giliau vertinti žmones bei jų gyvenimo situacijas, suteikia tam tikro įžvalgumo, ypač jei kunigas dar yra ir maldos žmogus. Tačiau bet kokios kunigų ir nekunigų pretenzijos į „Dievo žvilgsnį“ man atrodo nerimtai.