Apie akcijas ir ypatingus pasiūlymus sužinokite pirmi!
 

Interviu su Jonu Baniu

 
Ačiū visiems, siuntusiems klausimus rašytojui J. Baniui!
Sveikiname Liviją iš Vilniaus, tapus geriausio klausimo autore. Laimėtojai išsiųsime knygą "Vaiduoklis stiklainyje" su rašytojo autografu.
 
Malonaus skaitymo!
 
 
 
1. Gerbiamas rašytojau, esu leidybos studentė ir labai domiuosi, kaip rašytojai vertina ir prognozuoja tradicinės spausdintos knygos ateitį. Ar žmogus galėtų „sugyventi“ su skaitmeniniu kūriniu taip, kaip iki šiol su spausdintu? O gal „gyvenimas“ elektroninėje terpėje yra tik naujas žmonijos gyvenimo etapas? (Salomėja iš Alytaus)
 
Ko gero,  ne kiekvienas žmogus, parašęs vieną knygą, yra rašytojas. Bet galiu pamėginti atsakyti į šį klausimą kaip skaitytojas, daug laiko praleidžiantis su knyga.
 
Esu įsitikinęs, jog literatūros kūrinys yra kūrinys, nepriklausomai nuo to, kokia forma jis pasiekia auditoriją. Esame įpratę, jog knyga būtinai turi turėti krūvą puslapių ir bent kažkokį viršelį. O kas, jei tos pačios knygos tekstą perkelsime į elektroninį formatą? Ar internete paskelbti K.Donelaičio „Metai“ yra nors kiek prastesni už atspausdintus ant popieriaus?
 
Ilgus metus terminai „literatūrinis kūrinys“ ir „knyga“ buvo neatsiejami. Tačiau dabar, visuotinės elektronizacijos amžiuje, šias sąvokas, ko gero, tenka mokytis suvokti atskirai. Kaip bebūtų keista, elektroninę knygą suvokti kaip pilnavertę man stebuklingai padėjo... Haris Poteris! Kadangi gyvename civilizuoto pasaulio pakraštyje, visos įdomios naujienos mus pasiekia labai pavėluotai. O ką daryti, jei knygą, dėl kurios pusė pasaulio kraustosi iš proto, labai smalsu perskaityti dabar ir čia? Todėl kiekvieną naujai išleistą „Hario Poterio“ serijos knygą visų pirma atsisiunčiu per internetą ir perskaitau kompiuterio ekrane. Kiek toks skaitymas patogus – tai tai dažniausiai priklauso nuo turimo kompiuterio dydžio. Bet galiu jus užtikrinti, kad tiek skaitant per kompiuterį, tiek skaitant knygą (kurią aš būtinai nusiperku, vos tik pasirodo lietuviškas vertimas), mažojo burtininko nuotykiai išlieka tiek pat įdomūs ir žavintys.
 
Kol kas elektroninės knygos plėtrą labai riboja technologijos – juk žymiai įdomiau skaityti maloniai susirangius fotelyje, nei sėdint prie darbo stalo! Bet viskam – savas laikas. Kompiuteriai mažėja, IT specialistai kuria naujus, ryškesnius ir lankstesnius ekranus, kuriuos jau gali netgi sulankstyti ir įsidėti į kelnių kišenę. Internete vis dažniau pasirodo pranešimų apie pagamintus prototipinius skaitymo kompiuterius, kurie išoriškai primena A4 formato storoko kartono lapą, o savyje gali sutalpinti visą Kongreso bilioteką. Tiesa, šios naujovės dėl didžiulės savikainos kol kas prieinamos tik naujųjų technologijų parodų lankytojams, bet , ko gero, už kelių ar keliolikos metų, jos pasieks ir mūsų namus. Beje, atsakymus į šiuos klausimus rašau mobiliuoju telefonu.
 
 
Kitas klausimas – kaip interneto ir masinės komunikacijos eroje transformuosis pati literatūra. Iki šiol auditorijos įtaka kūrybiniam procesui būdavo labai ribota – autorius sukurdavo kūrinį, pateikdavo jį žiūrovui, klausytojui ar skaitytojui, o pastarasis išreikšdavo savo reakciją tradiciniais būdais – rekomenduodamas kūrinį draugams ir pažįstamiems, sukeldamas ovacijas koncertų salėje arba nušluodamas kino teatrų kasas. Šiandien vis dažniau auditorija įtakoja kūrinį pačiame jo gimimo procese. Skaitytojai skaito gimstančias knygas internete, skyrių po skyriaus, komentuoja veiksmo bei personažų vystymąsi, diskutuoja tarpusavyje ir su autoriumi, taip nulemdami kūrinio veikėjų likimo vingius ir netgi pačią kūrinio baigtį. Juk būtent taip gimė populiarusis Eglės Černiauskaitės romanas „Visos Italijos dulkės“. Vis dažniau pasirodo bandymų kurti masinės autorystės kūrinius, kai prie „knygos“ rašymo internete susiburia šimtai, ar net tūkstančiai autorių, mėginančių sukurti precedento neturinčią Pasaulio knygą. Tokių reiškinių pastaruoju metu rasis vis daugiau, kūriniai įgaus vis daugiau interaktyvumo, ryšys tarp autoriaus ir auditorijos taps vis tampresnis ir artimesnis.
 
Besivystančios technologijos mums dar atneš daugelį naujų susipažinimo ir „susigyvenimo“ su kūriniu formų, bet esu įsitikinęs, kad visada reiks dviejų senų kaip pasaulis dalykų – geros idėjos ir sugebėjimo ją papasakoti taip, kad skaitytojas, užgniaužęs kvapą, pasileistų su ja nors ir į pasaulio kraštą. :)
 
2. Tikriausiai mažas skaitėte knygas. Kokia iš jų labiausiai išliko atmintyje kaip įdomiausia? (Raminta iš Kauno)
 
Iš tų, kurias skaičiau mažas – Tuvės Janson „Trolis Mumis ir kometa“, Astridos Lindgren „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Paauglystėje rijau Žiulio Verno „Kapitono Granto vaikus“ ir „Paslaptingają salą“, Rafaelio Sabatinio „Kapitono Blado odisėją“ ir „Kronikas“. Visas šias knygas perskaičiau ne po vieną, ne po du ir ne po tris kartus.:)
 
3. Kokią literatūrą skaitote dabar? (Lolita iš Kauno)
 
Dabar daugiausiai skaitau profesinę literatūrą, o laisvalaikį labiau mėgstu leisti su neįpareigojančiomis knygomis. Su malonumu skaitau Agatą Kristi. Žinoma, ne pirmą, ir ne antrą kartą. :)
 
4. Kiek žinau tai jūsų vienintelė (bent jau oficialiai) parašyta knyga.  Kaip jums kilo idėja rašyti būtent tokio tipo knygą? (Gabrielė iš Vilniaus)
 
Pirmiausiai gimė istorijos idėja. Ji man pasirodė įdomi, ir pagalvojau, kad visai norėčiau perskaityti panašią knygą. Kadangi tuo metu (apie 1999 metus), panašių knygų po ranka neatsirado, tai teko pradėti rašyti pačiam:)
 
5. Kas jus konsultavo archeologiniais klausimais rašant šią knygą?   Ar sulaukėte komentarų iš prof. A. Bumblausko dėl jo akivaizdaus prototipo knygoje?  Ar bent vienas knygos skyrius parašytas pačioje Merkinėje?  (Jurga iš Vilniaus)
 
Dažnai sulaukiu pastabų, kad mano aprašyti archeologų darbo metodai kai kur prasilenkia su tikrove. Šiai kritikai turiu labai rimtą alibi – su filmavimo grupe pats buvau dabartinės Prezidentūros kieme, kai jį tyrinėjantys archeologai iškasė žalią falo formos ąsotėlį, pats savo akimis mačiau iš Valdovų rūmų tualeto duobės ištrauktas maldaknygės liekanas. Iš tiesų, dalis knygoje aprašytų įvykių turi daug tampresnių sąsajų su tikrove, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kai kuriuos aprašytus įvykius stebėjau pats, pats laikiau rankose daiktus, buvau tose vietose, kurios vėliau gulė į knygos pagrindą. Beje, pats lindau į bažnyčios požemius ir netgi į tą archeologų-mėgėjų iškastą tunelį, kuriame randama pirmoji nusikaltimo auka. Ir, žinoma, dar daug daugiau prikūriau ir išlaužiau iš piršto. :)
 
6. Ar planuojate/rašote dar vieną romaną? (Jurga iš Vilniaus)
 
Išduosiu tik pavadinimą – „Žydroji draugė ir kitos analinės fėjos“.:)
 
7. Knyga visai nekvepia ironija - ar „ironiškas trileris“ nėra vien išankstinis bandymas apsisaugoti nuo skaitytojų reakcijos? (Jurga iš Vilniaus)
 
Kol skaitytojai nesirikiuoja po langais ir nemėto į juos supuvusių kiaušinių, nelabai reikia saugotis jų reakcijos J. O dėl ironijos, tai, ko gero, kiekvienas žmogus turi skirtingą ironijos suvokimą, ir visai natūralu, kad skirtingų žmonių suvokimai ne visada dera tarpusavyje. :)
 
 
8. Ar lengva parašyti itin intriguojančią  ir įdomią knygą? Ar tam reikia daug pastangų ir labai lakios fantazijos? (Agnė iš Gargždų)
 
Kaip parašyti itin intriguojančią ir įdomią knygą, reiktų klausti S. Kingo, Dž. Grishamo arba J.K.Rowling. Aš nebandžiau. O man rašyti knygą – tikrai sunkus ir varginantis darbas. Jei būčiau žinojęs, kaip sunku bus prisiversti, nebūčiau net pradėjęs. Bet kadangi pradėjau, tai teko užbaigti. :)
 
9. Ar trilerio herojai atitinka realius žmones?  Ar planuojate rašyti daugiau trilerių susijusių su Lietuva ir toliau? (Diana iš Londono)
 
Vienas iš knygos herojų iš tiesų turi labai ryškų prototipą, kurį daugelis skaitytojų lengvai atpažino. Visi kiti personažai sudėlioti iš daugelio mano pažįstamų žmonių teigiamų ir neigiamų savybių, mėgstamų literatūrinių herojų įkvėpimo ir mano paties įžvalgų. O dėl trilerių, tai dar pažiūrėsim. :)
 
10. Kodėl knyga pavadinta būtent „vaiduoklis“ ir būtent „stiklainyje“? (Lina iš Kauno)
 
Knygos darbinis pavadinimas buvo „Ypatingi santykiai su mirusiais“. Bet redaktorė pasiūlė negąsdinti žmonių ir ironiškam trileriui sugalvoti ironišką pavadinimą. Tai ir sugalvojom bendrom jėgom. :)
 
11. Jums pačiam, koks lietuvių rašytojas/a labiausiai prie širdies? (Lina iš Kauno)
 
Algimantas Zurba.
 
12. Kokią žmogaus vertybę labiausiai norėtumėte išaukštinti savo knygose? (Lina iš Kauno)
 
Žinau, kad už tokį atsakymą mane pasmerks visi dori Lietuvos rašytojai, bet man svarbu, kad knyga būtu įdomi, įtraukianti ir nepaleidžianti. Ir visai nebūtinai ji turi kažką aukštinti ar žeminti.
 
13. Kaip norėtumėte, kad skaitytojas jus įsimintų, su kokia „etikete“? (Lina iš Kauno)
 
Jei nors vienas skaitytojas po poros metų dar prisimins tokią knygą kaip „Vaiduoklis stiklainyje“, tai būsiu jam išties nuoširdžiai dėkingas, nepriklausomai nuo to, kokią „etiketę“ jis priklijuos prie knygos ar prie jos autoriaus.:)
 
 
14. Ką palinkėsite skaitytojams naujais metais, jai galite padarykite tai tik dviem žodžiais.. (Lina iš Kauno)
 
Įdomių knygų.
 
15. Girdėjau gandą (o gal tai ne gandas) kad savo knygą „Vaiduoklis stiklainyje“ kūrėte užsidaręs vonios kambaryje ir naktį. Ar tai teisybė? Kur dažniausiai rašote? (Rasa iš Vilniaus)
 
Vonios kambaryje rašyti nepatogu, nes šlampa kompiuteris. Tualete rašyti taip pat nepatogu, nes kieta sėdėti ir kojos ilgainiui nutirpsta. Todėl viską rašiau įsitaisęs svetainėje ant sofutės. O kai mano šuo mane nuo jos nuvarydavo, kraustydavausi į virtuvę. O rašydavau išties naktį – grįždavau iš darbo, padėdavau žmonai užmigdyti vaikus ir tada rašydavau.
 
16. Jeigu gyvenime tektų kažką pakartoti, ką norėtumėte vėl išgyventi? (Rima iš Makniūnų)
 
Stengiuosi nesigręžioti atgal, nes ir priekyje yra dar daug ką nuveikti.
 
17. Ar turite savo rašytoją – idealą? Kas jis, jei ne paslaptis? (Rima iš Makniūnų)
 
Vieno idealo neturiu. Yra labai daug rašytojų, kurių knygas mielai skaitau, bet visus juos išvardinti užimtų labai daug vietos. Kai kuriuos jų jau esu paminėjęs, atsakydamas į kitus klausimus.
 
18. Jūsų gyvenimo moto? (Rima iš Makniūnų)
 
Viskas bus blogai.
 
19. Kas jus privertė pradėti rašyti šią knygutę?:), Kodėl būdamas toks garsus dar ir knygą pradėjote rašyti? Koks Jūsų požiūris į kitus rašytojus, jų kūrinius? (Ruginė iš Panevėžio)
 
Privertė idėja. Kurdamas reportažus „Lietuvos ryto televizijai“ surinkau daug įdomios medžiagos, kuri netilpo į TV publicistikos rėmus. Vienas įvykis rikiavosi prie kito, įžvalga lipdėsi prie įžvalgos, išmonė – prie išmonės. Taip gimė istorijos siužetas. Ir tada pasidarė gaila jį išmesti – teko kažkokiu būdu įgyvendinti.
 
20. Manau nemažai mūsų turi skeletus savo spintose :)O jūs turite savo vaiduoklį stiklainyje?  Ačiū :-) (Livija iš Vilniaus)
Šį klausimą rašytojas išrinko geriausiu!
 
Kurį laiką mano žmona rinko užsukamus stiklainius ir vis žadėjo išvirti naminės uogienės. Bet vieną dieną aš praradau paskutinę viltį ir visus stiklainius išmečiau lauk. Deja, kartu išmečiau ir visus juose apsigyvenusius vaiduoklius. O kai pastarųjų pasigedau, jau buvo vėlu – išsibėgiojo. Dabar mėginu prisijaukinti naujų, tik jau – į vyno butelius.:)
 
21. Labai norėjau sužinoti ar knygoje pateikiami kokie nors faktai iš jūsų išgyvenimų? Gal būtų galima kažką ir pakomentuoti? (Renata iš Klaipėdos)
 
Knygoje yra daug nuotrupų iš mano žurnalistinės veiklos – iš reportažų, kuriuos kūriau „Panoramai“ ir „Lietuvos ryto televizijai“. Turiu pripažinti, kad tai gana turtinga patirtis – teko ir po rūsius palandžioti ir nužudytų žmonių prisižiūrėti ir su skeletais padraugauti.
 
22. Kas pirmasis sužinojo apie jūsų rašomą knygą? Kas buvo pirmasis galėjęs ją perskaityti? Kokios reakcijos sulaukėte? (Renata iš Klaipėdos)
 
Pirmaisiais knygos skyriais kankinau savo kolegas „VRS reklamos agentūroje“. Kadangi perskaitę jie puldavo klausinėti, kas bus toliau, teko rašyti iki galo.
 
23. Ar jums svarbu, kad jūsų knyga butu įvertinta skaitytojų, ar džiugina ir tas faktas, kad ji jau egzistuoja? (Renata iš Klaipėdos)
 
Kiekvienam autoriui svarbu, kaip jo kūrinį vertina auditorija. Jei nėra auditorijos, nėra ir kūrinio – tik grafomanija. O man pačiam jau pats faktas, kad prisiverčiau šį darbą ne tik pradėti, bet ir užbaigti – didžiulis pasiekimas.
 
24. Kodėl nusprendėte savo knygos siužetą nuvesti iki bažnyčios ir taip „sudrumsti“ tikinčiųjų tikėjimą? (Akvilė iš Prienų)
 
Jei žmogaus tikėjimas yra tvirtas – jokia knyga jo nesudrums. Jei viena nuotykinė knygutė daro įtaką žmogaus tikėjimui – ko gero jam reiktų rimtai susirūpinti savo tikėjimo pagrindo stiprumu.
 
25. Nuo kelių metų susidomėjote rašymu? (Erika iš Pasvalio)
 
Mokykloje rašydavau tokius rašinius, kad mokytojos kraipydavo galvas. Kartais rašydavo dvejetus, kartais – penketus. Ir net su pliusu. O kartais kviesdavo pas direktorių. Paaugęs netgi buvau pradėjęs rašyti nuotykinį romaną apie keliones jūromis (aiškiai jautėsi Ž. Verno įtaka). Bet kantrybės užteko tik keliolikai puslapių.:)
 
26. Ką jaučiate rašydamas knygas? Ar visada noriai užbaigiate knygą? Ar kartais atrodo, kad jos jau nebaigsit? (Erika iš Pasvalio)
 
Knygą rašau vaizduotėje tarsi matydamas jau sukurtą filmą. Reikia tik spėti aprašinėti, kas vyksta. Deja, tam reikia labai ramios aplinkos ir gana daug pastangų – kol susikaupi, kol pasineri į savo knygos pasaulį, kol iš naujo prisijungti prie savo herojų – pasirodo naktis jau praėjo ir reikia eiti į darbą. Kartais atrodo, kad ir nebaigsiu.
 
27. Ko palinkėtumėte paaugliams, ar tik pradedantiems rašyti žmonėms, svajojantiems apie savo knygą? Kokius sunkumus patyrėte, kol jūsų knyga pasiekė knygynu lentynas? (Eglė iš Lazdijų)
 
Nepatyriau visiškai jokių sunkumų. Kai buvau parašęs vos pusę knygos, negyvai užėdė tinginystė ir nebeturėjau valios rašyti toliau. Reikėjo stiprios išorinės motyvacijos. Todėl nunešiau pusę rankraščio į Almą litterą ir paklausiau, ar jiems tokia istorija būtų įdomi. Iš leidyklos gavau atsakymą, kad likusią pusę knygos turėčiau parašyti per artimiausius tris mėnesius. Gerai, kad buvo vasara! Šiaip ne taip parašiau, o dar po trijų mėnesių jau gavau pirmąjį knygos egzempliorių.
 
Tie, kas dar tik galvoja sėsti prie naujos knygos, visų pirma turėtų atsakyti sau į klausimą – o kokią istoriją aš noriu papasakoti? Apie ką? Kas yra jos pagrindinis herojus? Kokių tikslų jis siekia mano pasakojime? Kas jam trukdo siekti tų tikslų? Kaip istorija prasideda? Kaip ji vystosi? Kuo ji baigiaisi? Koks mano herojus būna pasakojimo pradžioje ir kaip jį pakeičia visi tie įvykiai, kuriuos jam tenka išgyventi? Kodėl mano pasakojimas bus įdomus skaitytojui? Jei nerandate atsakymo bent į vieną iš šių klausimų, labai siūlau pirmiausiai nueiti į biblioteką ir perskaityti nors vieną knygą apie istorijos konstravimą. Tinka ir Aristotelio „Ars Poetica“, bet rekomenduočiau Robert‘o McKee „Story“. Tiems, kas neprisiverčia nusigauti iki bibliotekos, naudos duos internete esanti elektroninė knyga – „Dramatica: A New Theory of Story“ (www.dramatica.com/theory/theory_book/dtb.html).
 
28. Kas Jums artimiau krikščionybė ar pagonybė? (Jūratė iš Rokiškio raj.)
 
Sveikas protas.:)
 
29. Kada jaučiatės laimingas? (Lina iš Vilniaus)
 
Kai su knyga rankose guliu ant savo sofutės ir mano šuo nemėgina manęs iš ten iškrapštyti. Kai niekuo nereikia rūpintis, kai negaudžia varpai, neliepsnoja laužai ir horizonte nerūksta dūmai.
 
30. Jeigu parašėte knygą „Vaiduoklis stiklainyje“ ar negalėtumėt parašyti ir knygos „Vampyras stiklinėje“? Labai norėčiau paskaityti tokią knygą, nes labai mėgstu vampyrus ir vaiduoklius. (Greta iš Šilutės)
 
Su šiuo užsakymu rekomenduočiau kreiptis į mano kolegę Anne Rice. Ji – šitų egzotiškų gyvūnų specialistė. Vien tik ko vertas jos „Interviu su Vampyru“ J. Na ir dar daugiau kaip 20 romanų jums artima tematika! Gaila, kad dauguma iš jų – anglų kalba.:)
 
31. Ar dažnai sulaukiate savo knygų skaitytojų dėmesio? Ar Jus pastebi gatvėje? (Akvilė iš Ukmergės)
 
Nors dalis žmonių mano vardą yra girdėję bent viena ausim, labai džiaugiuosi, kad nesu tiek žinomas, kad į mane kas nors atkreiptų dėmesį gatvėje. Labai tikiuosi, kad taip bus ir toliau.:)
 
32. Kaip jūs manote, kodėl žmonės, vaikščiodami dviem kojomis, dažnai elgiasi kaip keturkojai? (Aistė iš Kauno)
 
Esu įsitikinęs, kad jei žmonės visada elgtųsi kaip keturkojai, gyventi pasaulyje būtų žymiai mieliau ir saugiau.
 
33. Kodėl interneto komentaruose nuolat lyginate savo knygą su Da Vinčio kodu? (Sima iš Vilniaus)
 
Šį palyginimą, ko gero, sugalvojo žurnalistai. Nesu tiek ligotas, kad savo knygą komentuočiau internete ir dar lyginčiau ją su pasauliniu bestseleriu. Kiekvienas, skaitęs knygą, supranta, kad tai yra du visiškai skirtingi kūriniai apie visiškai skirtingus dalykus. Ir, beje, sulaukę labai skirtingo populiarumo.:)
 
34. Labai įdomu būtų sužinoti, ar pradžioj sugalvojote savo knygai pavadinimą, o tik vėliau pradėjote ją rašyti, ar pradžioj parašėte knygą, o vėliau gimė ir pavadinimas? (Aistė iš Vilniaus)
 
Knygos virtuvė dažniausiai būna tokia. Idėja - pagrindinis personažas - pagrindinio personažo tikslai ir motyvacijos - kiti personažai - veiksmo aplinka - pasakojimo struktūra - išbaigtas siužetas (vadinamasis „trytmentas“) - ilgas ir sunkus rašymo procesas ir galiausiai - pridavimas leidyklai. Tada visi prisimena, kad kūrinys neturi pavadinimo ir jis yra skubiai sugalvojamas. :)
 
35. Ar mažas tikėjote vaiduokliais? (Dominyka iš Vilniaus)
 
Nelabai, bet užtat, prisiskaitęs „Karlsono“ nuolat iškarpydavau paklodėje skyles akims ir trankydavausi po namus kraupiai vaitodamas ir žvangindamas šaukštais (grandinių namie nebuvo). Po to vaitodavau švelniai glostinėdamas iškarštą užpakalį.:)