Apie akcijas ir ypatingus pasiūlymus sužinokite pirmi!
 

Interviu su Vytautu Bubniu

Interviu su autoriumi – tai išskirtinė galimybė užduoti jums rūpimus klausimus savo mėgstamam rašytojui.
 
Ačiū visiems, siuntusiems klausimus!
 
Rašytojas Vytautas Bubnys išrinko įdomiausią klausimą. Jo autore tapo Lina Kleišmantienė iš Raseinių. Sveikiname nugalėtoją!
Lina bus apdovanota knyga „ Švento Vito šokis“ su autoriaus palinkėjimu ir autografu.
 
Šį klausimą autorius išrinko originaliausiu:
Kaip jus manote, ar gerai elgiuosi  kad savo aštuntokui sūnui nurodau kokias knygas skaityti. Žinoma, parenku tokią, kuri man patiko, kai buvau jo metų. Pats jis visai neskaitytų, tačiau nors ir priverstinai perskaito, nusivylęs nebuvo. (Lina, Raseiniai)
Kad jūs sūnui parenkate knygas, pasiūlote perskaityti, tai labai gerai. Bet tik nereikėtų norėti, kad jam, aštuntokui, patiktų ta knyga, kuri jums kažkada patiko. Jis vaikinas, ko gero, „kompiuterininkas“, ir jo interesai šiandien gali būti kiti. Tad ar nebūtų geriau, kad jūs bandytumėte sūnų sudominti konkrečia knyga, ir jis pats norėtų ją skaityti. Kad nesijaustų, jog skaito verčiamas. „Priverstinis“ skaitymas gali būti trumpalaikis, reikėtų galvoti, kad sūnus kuo natūraliau suaugtų su knyga.
 
*****
Apie ką ši knyga? (Alma, Šiauliai)
„Švento Vito šokio“ centrinė figūra – Povilas Jonyka, jaunas dailininkas, besisukantis šou biznio pasaulyje, mėgstantis Vilniaus bohemą, neatstumiantis moterų. Ir dar – jis aistringas rokeris, galingu savo motociklu „Yamaha“ greitkeliu Vilnius–Ukmergė–Panevėžys neretą naktį lenktyniaujantis su vėjais. Tačiau netikėtai žuvus tėvui, jam, o drauge ir vyresniajam broliui Laurynui, gyvenusiam tėviškėje prie minėto greitkelio, tenka įsivelti į skaudžią, traumuojančią mūsų dienų tikrovę, kupiną senųjų prietarų ir naujųjų iššūkių. Tai psichologinis romanas, bet drauge skaitytoją provokuojantis ir jį „kabinantis“ siužeto intriga, kriminaliniu elementu.
 
Kas Jus pastūmėjo parašyti tokią apmąstymų knygą? (Alma, Šiauliai)
Akstinas prie jo sėsti buvo, žinoma, mūsų gyvenimo tikrovė, jos jutimas. Tikiuosi, kad nemaža skaitytojų, skaitydami šią knygą, ras save, gal savo artimuosius, kaimynus, jų painias gyvenimo situacijas ir bandymus iš jų išsikapstyti. O svarbiausia – jie taps liudininkais tiršto, kietai suspausto mūsų gyvenimo gabalo, kuris ėmė mane slėgti kaip koks kalnas, ir aš privalėjau šį romaną parašyti.
 
Kokia jūsų profesija? (Alma, Šiauliai)
Rašytojas. Ir tik.
 
Ar jūs esate susidūręs su tokiomis problemomis, kurias aprašote? Papasakokite...  (Alma, Šiauliai)
Tam tikra prasme taip, esu susidūręs. Net labai skaudžiai. Tačiau tuomet apie romaną negalvojau ir tik vėliau, kai mano ausis nuolat pasiekdavo įtempti santykiai kitose šeimose tarp artimiausių žmonių, galvoje vis labiau koncentravosi mintys apie tėvų ir vaikų santykius. Be to, mano akys ilgą laiką sekė vienos „Kelio karčemos“, esančios prie Ukmergės greitkelio, paslaptingą kilimo ir žlugimo istoriją. Kas perskaitys romaną, esu tikras, atspės tą vietovę, nors, tiesą sakant, vaizduojami dalykai galėjo įvykti ir vyko daug kur.
 
Ar jūs filosofas :)? (Alma, Šiauliai)
Kiekvienas rašytojas privalo būti ir filosofas. Man malonu, kai literatūros vertintojai mano romanuose įžvelgia intelektualumą ar filosofinių minčių krūvį.
 
Kiek laiko rašėte šią knygą? (Alma, Šiauliai)
Romaną rašiau, jį redagavau dvejus metus. Tačiau jo sumanymą savyje nešiojausi, brandinau ir šia tema pastabas užsirašinėjau vos ne visą dešimtmetį, per tą laiką kurdamas kitus romanus.
 
Ar džiaugiatės, kai žmonės jus atpažįsta gatvėje? (Aistė, Vilnius)
Be abejo, tai malonu. Neretai sustoję dar ir pasikalbam.
 
Jūs turbūt drąsus žmogus, jei parašėte tokią drąsią knygą? (Alma, Šiauliai)
Tikrai niekad nesijaučiau bailus. Net pačiom žiauriausiom valandom aš tikėjau – gyvensiu. Tikėjau kulkų suvarpytas, tikėjau pastatytas prieš šautuvų vamzdžius. Tikėjimas ir yra žmogaus tvirtumas.
 
Kodėl toks liūdnas žanras? (Alma, Šiauliai)
Gal ne mano naujojo romano žanras liūdnas, bet kai kurių jo veikėjų susipainioję likimai yra skaudūs. Be to, šis romanas nėra humoristinis ar satyrinis, tačiau jį skaitant neretai atsivers sarkastiškas požiūris į kai kurias situacijas ar veikėjus, tiesiog piktoką šypseną keliančius jų norus, troškimus.
 
Ar esate sukūręs knygų vaikams? (Alma, Šiauliai)
Vaikams esu parašęs nemaža knygų, o ypač išskirčiau apysaką apie jaunimą „Arberonas“, kuri daugelį metų buvo labiausiai skaitoma knyga ir pagal kurią sukurtas filmas „Mažoji išpažintis“.
 
Ar ši knyga skirta suaugusiems, ar ją gali skaityti ir paaugliai, ir vaikai? (Alma, Šiauliai)
„Švento Vito šokis“ – romanas ne vien suaugusiam skaitytojui. Jis – visiems.
 
Koks jūsų požiūris į pasaulį? (Alma, Šiauliai)
Į pasaulį žvelgiu realisto, o drauge ir optimisto akimis. Nesu iš tų, kuriems vaidenasi, kad artėja pasaulio pabaiga, kad viskas eina blogyn ir blogyn. Gal prieš 5000 metų inkų krašte akmenyje iškalta tėvų aimana: kas bus ateityje su jaunimu, kur jis eina? Šis nerimas man yra svetimas. Kiekvienoje istorinėje epochoje būta ir pakilimų, ir nuopuolių. Tų nuopuolių netrūksta ir šiandien. Bet vis dėlto norisi tikėti, kad mūsų kasdienybėje yra ir daug gero, gražaus, tik mes nelabai tai pastebime, apie tai nekalbame, tuo nesižavime. 
 
Kaip jūs vertinate savo knygą dešimties balų sistema? (Alma, Šiauliai)
Palauksiu, kol romaną įvertins skaitytojas, kritikai.
 
Kuo ši knyga yra ypatinga, kad skaitytojas ja susiviliotų ir nusipirktų? (Alma, Šiauliai)
Esu tikras, kad skaitytojas, šiame romane suradęs save, turės galimybę pasvarstyti daugeliu jam rūpimų klausimų. Jis ras ne tik tą realybę, kurioje pats sukasi, bet patirs paslapties alsavimą, kuri neleis jam knygos padėti į šalį neperskaičiuos ligi paskutinio puslapio.
 
Ar žadate parašyti daugiau knygų šia tema? (Alma, Šiauliai)
Gyvenimas kartais pakiša netikėtas temas, susidūrimas su įdomiais žmonėmis jas papildo, ir tik tada, kai tos problemos tau tampa antruoju gyvenimu, tiesiog negali to neišsakyti meniniais vaizdais.
 
Kokioje aplinkoje jūs rašote knygas? (Alma, Šiauliai)
Rašau namie, prie darbo stalo, mėgstu ramybę.
 
Ar turite savo sėkmingąjį rašiklį, kuris jums padeda parašyti knygas? (Alma, Šiauliai)
Kažkada buvau įtikėjęs į vieną rašalinį parkerį, juo sukūriau trejetą romanų. O kai jo plunksna sudilo, pripratau ir prie šratinukų.
 
Ar sunku parašyti knygą?  (Alma, Šiauliai)
Nė vienos knygos rašymas man nebuvo laisvalaikio užsiėmimas. Literatūriniam darbui tenka atiduoti visą save. Čia turbūt kaip su moterim: arba tu ją myli, arba...
 
Gerbiamas rašytojau, ar daug gyvenime sutikote gaižų pyktį liejančių žmonių? Kaip su jais bendravote? (Lijana, Vilnius)
Tikrai nemažai. Ypač per pirmąjį mūsų Nepriklausomybės dešimtmetį. Tokie įtūžėliai, visų „skriaudžiami“ ir viskuo nepatenkinti žmonės pirmiausia yra su savimi susipykę, jie tiesiog ligoniai, o gal ir šv. Vito liga susirgę. Vienintelė išeitis jiems pristojus, kalbėti su jais kuo ramiau ir kuo trumpiau.
 
Ar herojai susiję su jumis, ar panašūs į jus? Kodėl? (Alma, Šiauliai)
Kiekviename mano kūrinyje tikrai būna kažkas iš manęs paties. Aš būnu ir personažų likimuose, ir jų mąstysenoje, elgesyje, apsisprendimuose. Ir ne tik „teigiamuose“ veikėjuose, bet ir labai nesimpatiškuose – nemaža kas yra perėję iš manęs į juos. Tačiau neparašiau nė vieno romano, kuris būtų autobiografinis. Tad ir „Švento Vito šokyje“ ne vieno personažo mąstysenoje, jų jausmuose yra dalelė manęs.
 
Ar jūs galite atsakyti į šį paprastą, trumpą, bet labai gilų ir apmąstymų vertą klausimą?  Ar aš galiu tapti rašytoja?  Ką reikia žinoti ar mokėti norint tapti rašytoju? (Alma, Šiauliai)
Tik ponas Dievas galėtų pasakyti, ar Jūs galite tapti rašytoja, ar ja būsite. Be to, parašius vieną knygą labai labai retai tampama rašytoju. Rašytoju tampama tik tada, kai skaitytojai ir literatūros kritika tave pripažįsta.
 
Kaip išgyventi šiame beviltiškame pasaulyje? (Alma, Šiauliai)
Pasakysiu atvirai – pirmąsyk girdžiu sakant: „šiame beviltiškame pasaulyje“. Jei ne šis pasaulis, tai koksai pasaulis turi vilties? Kur jis? Anapusybėje? Tačiau ligi kelionės Anapusybėn kiekvieno žmogaus pareiga kuo gražiau nugyventi jam skirtą metų krūvą. Kaip nėra padėties be išeities, taip nėra net pačios sudėtingiausios situacijos be vilties.
 
Kodėl toks įdomus pavadinimas?  (Alma, Šiauliai)
Girdžiu iš daugelio, kad šio romano pavadinimas įdomus. Pirma, „Švento Vito šokis“ – medicinos terminas, nusakantis tam tikrus psichinius susirgimus, o pirmiausia taip nusakoma raumenų traukulių liga. Antra, šv. Vitą dar senais laikais Bažnyčia yra paskelbusi psichinėm ligom sergančiųjų globėju. Žinau, atidesnis skaitytojas iškart pajuto, kad romane man rūpėjo atkreipti dėmesį į mūsų visuomenėje vis labiau plintančią šv. Vito ligą. Ji plinta ne tik „apačiose“, bet ir aukštuose valdžios sluoksniuose. Juk matome, kaip mūsų išrinktieji seimūnai nepajėgia susivokti, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip, negalvoja, ką kalba, ko siekia, net nejaučia, kaip kaitalioja savo kaukes, kaip vaidina ir tamposi prieš savo rinkėjus ar televizijos kameras. Bet romanas ne apie aukštuomenės išdaigas. Mane domina, kodėl išvis žmonėms darosi būdingas apsėdimas. Juos apsėda nebūtinai šėtonas, bet ir nepamatuoti norai, troškimai, turto, pinigų godulys. Ir kas iš viso to išeina? Bandau apie tai pakalbėti savo naujajame romane. Ir dar kartais kyla šventvagiška mintis – ar ne laikas būtų pripažinti, kad Lietuva yra ne Marijos žemė, o švento Vito, t.y. šv. Vitas yra jos globėjas.
 
Kokia perskaityta knyga labiausiai jus sužavėjo ir patariate perskaityti kitiems? (Alma, Šiauliai)
Mane ypač žavi XX-ojo amžiaus pirmosios pusės Europos ir Amerikos kraštų literatūra, knygos pačių iškiliausių rašytojų – W. Faulker, G. G. Marquez, M. Proust, A. Camus, H. Hesse ir daugelis kitų. Šių autorių kai kuriuos romanus aš ir šiandien paimu į rankas, naujai skaitau.
 
Ar ramiai miegate, kai žinote kokia pasaulyje neteisybė? (Alma, Šiauliai)
Tikrai būna naktų, kai miegoti ramiai buvo neįmanoma. Tai įvairios grėsmės pokario metais, tai grėsmė Lietuvai pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Neramios man naktys buvo ir praeito amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, kai irstančioje Jugoslavijoje vyko žiaurus pilietinis-religinis karas. Keista, atrodytų, kovos toli, o man tiesiog skauda dėl tų žmonių likimų, dėl jų susipriešinimo. Praėjo keletas metų ir iš šitų apmąstymų nemigo naktim išaugo mano romanas „Balandžio plastėjime“, romanas apie Balkanų krašto žmonių skausmą ir viltį. Ir šiandien, žinoma, dėl daug ko pasaulyje ir Lietuvoje galvą suskausta.
 
Pone Rašytojau, nuo kada jūs tapote rašytoju? (Sonata, Pasvalys)
Rašytoju pasijutau išleidęs šeštą savo knygą, nediduką apsakymų rinkinį „Ajerai kvepia“. Tai buvo knyga ir vaikams, ir suaugusiems. Aš tada pirmąsyk pasijutau išsakęs tiesą, nieko nesumelavęs, parašęs kūrinių, iš kurių neišbrauksi nereikalingo sakinio.
 
Ką Jūs veikiate, kai turite laisvo laiko?  Ačiū jums iš karto už atsakymus:) (Sonata, Pasvalys)
Mano laisvalaikis – pabendravimai su žmonėmis, pasėdėjimas prie kavos puodelio, teatrų ir koncertų lankymas, o vasaros metu – fizinis darbas kaimo sodybėlėje, ant ledynmečio skardžio.
 
Kuris iš Jums įteiktų apdovanojimų yra svarbiausias, brangiausias? (Aistė, Vilnius)
Literatūrinių premijų turiu nemaža. Ir garbingų. Tačiau pati brangiausia tarptautinė Baltijos asamblėjos premija už romaną „Balandžio plastėjime“ (jis išverstas ir į keletą užsienio kalbų).
 
Nuo ko pradedate rašyti knygą? Gal pirmiausia sugalvojate personažus, o gal jus paskatina išgyventi jausmai, situacijos realiame gyvenime? Gal reikia tiesiog pastebėti mažą smulkmeną, o paskui apie ją ir sukasi visas veiksmas? (Aistė, Vilnius)
Vienoje populiarioje M. Martinaičio žodžiais sukurtoje dainoje sakoma: „Sugalvojau namą...sugalvojau ir dar kai ką daugiau...“ Taigi svarbių svarbiausia „...ir dar kai ką daugiau“. Kas tasai „kai kas“? Viskas, esmė! „Sugalvotas“ romano siužetas dar tik paskato eskizas, „sugalvoti“ veikėjai – dar tik žmonių skeletai. Būtina, kad šie skeletai įgautų raumenis (nors gal juos ir tampys šv. Vito liga). Būtina, kad jų gyslomis pradėtų cirkuliuoti kraujas, kad jie prabiltų, kad juose sualsuotų dvasia. Taigi, kad jie taptų gyvi, kiekvienas kitoks. Kad jie pradėtų savarankišką gyvenimą romane, kad ne tiek rašytojas, kiek jo „sugalvoti“ personažai tą „namą“ statytų, jame apsibūtų ir kurtų save.
 
Ar po šitiek knygų nepradeda trūkti idėjų naujiems kūriniams? (Aistė, Vilnius)
Ne, nesijaučiu, kad jų trūktų. Ir šiuo metu mano užrašuose yra apmatai ne vienai būsimai knygai.
 
Ar niekada nesigailėjote pasirinkęs rašytojo kelią? (Aistė, Vilnius)
Jeigu rūpėtų plačiau susipažinti su mano kūrybiniu keliu, o taip pat su mano gyvenimo vingiais, galėčiau pasiūlyti ką tik pasirodžiusio literatūrologo Alfredo Guščiaus knygą „Po aukštu dangum. Vytauto Bubnio gyvenimo kelias ir kūryba“.
 
Ar jūs nebijote pažvelgti į žiaurią tikrovę? (Alma, Šiauliai)
Gyvenimo tikrovė nėra kokia nors vienpusė, joje persipina gėris ir blogis, žiaurumas ir meilė. Slėptis nuo sunkių, slegiančių dalykų nėra reikalo, be to, manau, kad tai ir neįmanoma. O tuo labiau rašytojas turi viską matyti, turi būti viskam atviras ir viską perleisti per savo širdį. Daugelio mano romanų problemos yra sudėtingos, likiminės, tačiau šalia viso to, didelis dėmesys žmogaus dvasiniam gėriui ir grožiui, jo džiaugsmui.
 
Ar mielai duodate autografus? Ar tai jums patinka? (Aistė, Vilnius)
Kas prašė autografo, tikrai niekam neatsukau nugaros. Ne tik parašą suraičiau ant savo knygos, bet ir pridėjau bent keletą žodžių, palinkėjimų.
 
Ar lengvai priimate kritiką? (Aistė, Vilnius)
Kritikų nuomonės, kad ir kokia ji bebūtų, niekuomet nesureikšminu, nei per daug džiaugiuosi, nei nusimenu.
 
Kokią savo knygą pats mėgstate labiausiai? Ar manote, kad ji geriausiai pasisekusi? (Aistė, Vilnius)
„Švento Vito šokis“ – pats naujausias mano romanas. Tad kaip ir kiekvienas tėvas, taip ir aš labiausiai myliu naujagimį.
 
Ar dabar jaučiate spaudos, žodžio laisvę Lietuvoje? Gal buvo temų ar asmenų, kuriuos bijojote ar negalėjote paminėti? (Dalia, Vilnius)
Be abejo, dabar spaudos ir žodžio laisvė. Tik su šita laisvės forma turėtų eiti ir atsakomybė už ištartą ar parašytą žodį. O taip pat ir klausimas: ko tu sieki į pasaulį paleistu žodžiu? Ar neatsitinka, kad grubiu, įžeidžiu žodžiu tu nori sublizgėti prieš draugus, o gal tau malonu matyti kitą žmogų sutrikdytą, pažemintą? Gal šita brangia laisve tu patenkini tik savąjį ego? Galiu pripažinti, aš visuomet jaučiau atsakomybę už savo žodžius ir nesiekiau žmogaus įžeisti net tada, kai jis nebuvo teisus, nes kiekvienas gali turėti savo nuomonę, niekieno neapspjaudytą.
 
Kai  pradėjote rašyti knygą, kokie jausmai apėmė? Kaip apskritai sugalvojote rašyti? Sena vaikystės svajonė ar kada naktį prisisapnavo knygos herojai? Ačiū už atsakymą. (Diana, Ukmergė)
Šį bei tą rašinėti pradėjau ankstyvoje jaunystėje. Bet ne todėl, kad būčiau sugalvojęs tapti rašytoju. Trauka rašyti, meniniu žodžiu išsakyti savo mintis, piešti vaizdus išaugo ir brendo labai natūraliai, pamažu, niekam apie tai neprasitariant. O mano suskurtų romanų herojai yra atėję į sapnus, esu su jais bendravęs. Ryškiausias toksai atvejis buvo prieš trejetą metų, kai susapnavau romano „Balandžio plastėjime“ pagrindinį veikėją kroatą Egoną, tik mes nesikalbėjome. Aš įdėmiai žvelgiau jam į akis ir, rodės, skaičiau jo mintis, o jis žiūrėjo į mane ir taip pat, rodės, skaitė mano mintis. Žinoma, tokie sapnai gana reti.
 
Ar šioje knygoje yra nors dalelė Jūsų paties patirties pasirinktomis temomis? (Agnė, Vilnius)
Apie tai jau kalbėjau ir noriu tik patvirtinti: taip, yra. Ir nemenka dalelė.
 
Kaip manote, ar mes, lietuviai, būsim laimingesni ,,po vasaros dangum" 2007 m., ar naujai išrinkti savivaldybių merai leis paprastam žmogui ramiai vasaroti, o ne skandalų klausyti? (Dalė, Kuršėnai)
Nenorėčiau manyti, kad naujieji savivaldybių vadovai verčia ar bent prašo klausytis jų kalbų. Ir nemanau, kad jie gali sutrukdyti smagiai vasaroti. Dirbti savo darbo man nekliudo jokie nesutarimai parlamente, vyriausybėje ar merijoje. Dėl jų pasistumdymų aš nesuku galvos. O ramybę ir savo namuose, ir savo viduje gali susikurti pats žmogus.
 
Kas Jus įkvepia rašyti? Ar rašydamas remiatės savo (šeimos narių, draugų) patirtimi, ar tiesiog pasikliaujate fantazija? (Laura, Vilnius)
Neturiu abejonės – įgimtas ir išsiugdytas talentas. Tegul tai skamba kiek pompastiškai, bet taip yra. Ne aš renkuosi romanams temas ar veikėjus. Pats gyvenimas, intelektualinė patirtis siūlo pačią įdomiausią medžiagą, tik reikia gebėti ja pasinaudoti.
 
Ar esate parašęs ir išleidęs knygą, kurią dabar norėtumėte pataisyti (ne išleisti)? (Laura, Vilnius)
Kažkada esu parašęs du romanus, jais nusivyliau ir nedelsdamas rankraščius išmečiau. O jei ir būčiau išsaugojęs, tikrai dabar jų neskaityčiau.
 
Ar jaučiate, kad kažkuriame Lietuvos mieste / rajone turite daugiau gerbėjų / skaitytojų? Jei taip, kur? (Laura, Vilnius)
Savo skaitytojų turiu labai daug, bibliotekose man pasakoja, kad norinčių gauti vieną ar kitą mano romaną susidaro eilutės. O kuriame Lietuvos kampe jų daugiausia, informacijos neturiu.
 
Kokiais kitais Lietuvos rašytojais žavitės / skaitote jų kūrybą? (Laura, Vilnius)
Drąsiai galiu tiek pasakyti – turime tikrai nemaža labai gerų vyresnės ir jaunesnės kartos rašytojų, juos seniai jau mato ir Europa. Tik norėtųsi, kad jauni ir talentingi kūrėjai nespjaudytų į ankstesniais metais sukurtą žodinį lobyną, į mūsų klasiką ir nemanytų, kad tik jie duos pradžią tikrajai literatūrai.
 
Kokią paskutinę knygą perskaitėte? Ką apie ją manote? (Laura, Vilnius)
Ką tik trečiąsyk perskaičiau prancūzų rašytojos Marquerite Duras nediduką romaną „Moderato cantabile“. Reta tokių kūrinių naujojoje, moderniojoje literatūroje.
 
Kas yra gera ir kas yra menkavertė knyga? (Laura, Vilnius)
Norint bent kiek išsamiau atsakyti į šį klausimą, reikėtų prirašyti bent 20, o gal ir 50 puslapių. O labai trumpai – gera ta knyga, kuri tave jaudina ir kurią perskaitęs ilgai jos nepamiršti, po kurio laiko norisi vėl ir vėl ją paimti. O menkavertėmis knygomis šiandien užversti knygynai ir jos neretai skaitomos masiškai, visai kaip laikraščiai – sekti veiksmą lyg ir įdomu, bet kitądien traukia vėl nauji skandaliukai, sensacijos. Ir taip galima kasdien. O galvoje tuščia, jovalynė.
 
Kur ir kaip Jūs užsirašote gimusias mintis? Ar Jums būna, kad mintys užklumpa netikėčiausiu momentu, kai neturite kur užsirašyti? Ką tada darote? (Brigita, Šakiai)
Užrašų knygelių nesinešioju ir nieko neužsirašinėju. Atėjusi gera mintis nedingsta, nors tuokart gali ją ir pamiršti, tačiau po kurio laiko ji būtinai išplauks. Prie rašomojo stalo, kūrybinio akto metu iš pasąmonės, net nežinia iš kur iškyla tokie dalykai, kad vėliau gali tik stebėtis.
 
Ar turite savo mokyklos laikų kūrinių? Ar skaitote juos? Kaip vertinate? (Brigita, Šakiai)
Mokyklos laikų peckelynių nė lapelio neturiu.
 
Kaip vertinate kuriančius jaunus asmenis? (Brigita, Šakiai)
Labai vertinu. Daugelį metų esu dalyvavęs moksleivių literatų respublikiniuose konkursuose, teko perskaityti kalnus jų darbų. Ir kiek daug iš tų buvusių literatų šiandien įsitvirtino literatūroje kaip rašytojai, poetai. Tikiu, kad mokykloje ir šiandien auga labai gabių kūrėjų karta.
 
Norėčiau paklausti rašytojo, kodėl jis vengia važiuot į susitikimus su skaitytojais, gyvenančiais toli nuo rajono centro? (Joana, Panevėžio raj.)
Į susitikimus su skaitytojais važiuoju gana dažnai. Ką tik praėjo bibliotekų dienos, ir aš per vieną balandžio pabaigos savaitę susitikau su Rokiškio, Panevėžio, Šiaulių, Radviliškio, Prienų skaitytojais. Ir džiaugiuosi, kad nemaža jų buvo jau perskaitę mano naująjį romaną, apipylė mane klausimais.
 
Galvojau, kad ši knyga baigsis optimistiškai. Skaitydama rijau kiekvieną puslapį, bet kodėl tas kaimas parodomas kaip prie išprotėjimo ribos? Juk taip nėra – kas mylėjo žemę ir toliau ją dirba, o verslininkai atsiranda tik iš miesto. Kaimiečiams svetimas yra verslas, ir jie dėl to iš proto neina. Aktualesnė kaime problema alkoholis. Ir dar kartą pasikartosiu, norėjau šviesesnės knygos pabaigos.... (Rima, Žvirgždaičiai)
Kaip mieste, taip ir kaime gyvenimėlis margas, žmonės labai įvairūs. Daliai kaimiečių šiandien verslas tikrai nėra svetimas. Argi stambus ūkininkas nėra verslininkas? Mano romano skyriuose, kuriuose veiksmas vyksta bažnytkaimyje, nėra nieko perdėta. Suprantu, jums labiau patiktų, kad romano veiksmas baigtųsi laimingai. Tokių knygų su laimingomis pabaigomis šiandien tiek ir tiek. Tačiau tikroji pasaulio literatūra liudija ką kita: ne laiminga pabaiga skaitytoją verčia susimąstyti ir analizuoti knygoje nupieštus žmonių likimus, o taip pat ieškoti įvairiaprasmių atsakymų į autoriaus keliamus klausimus.
 
Kodėl lietuviui labai sunku parašyti knygą, kuri nukeliautų į Ameriką ir kad ją ekranizuotų normalus režisierius??? (Vincentas, Vilnius)
Nemanau, kad Amerika yra kažkokia stebuklų šalis, o tuo labiau jos Holivudas. Kad lietuvių knygos ten nėra ekranizuojamos, anokia bėda. Be to, Amerikos nepasiekia vos ne visos Europos literatūra.
 
Iki kitų susitikimų!