Apie akcijas ir ypatingus pasiūlymus sužinokite pirmi!
 

Interviu su Rūta Bačiulyte

 

1. Jūsų knygos pavadinimas yra „Ėriukas vilko kailiu“. Kodėl pasirinkote būtent tokį, juk tai visiems gerai žinoma frazė „Vilkas avies kailyje“, ar norėdama sudominti skaitytojus (Sandra, Alytus)
 
Taip, neslėpsiu, patraukti skaitytojo dėmesį – svarbu. Tačiau šis pavadinimas atspindi pagrindinę knygos idėją. Kiekvienas žmogus savyje turi kažką trapaus ir švelnaus, tik dažnai po prisitaikymo kaukėmis to nematyti. Kartais net pats asmuo praranda ryšį su savo pirminiu geruoju pradu. Nors dažnai atrodome kaip vilkai, bet atvirumo akimirką galime patirti savo ir kitų trapumą.
 
2. Ar tiesa, kad psichologas turi labai daug dirbti su savimi, kad nesineštų svetimų problemų namo ir negyventų vien tik jomis? Knyga pilna Jūsų gyvenimiškos patirties ar daugiau rašoma apie viską per Jūsų profesinę prizmę? (Vilija, Vilnius)    
 
Psichoterapeuto darbas reikalauja ne tik profesinių žinių, bet ir emocinio pasirengimo. Beje, vieną sykį ir visiems laikams to padaryti neįmanoma. Psichologas toks pat žmogus, kaip ir visi: su savo būdo bruožais, ydomis, asmeniniais gebėjimais ir įpročiais. Iš kūno ir kraujo. Jam skauda, kai susižeidžia, liūdna, kai ko nors netenka. Tobulinti save tenka visą gyvenimą. Nors knygoje remiuosi daigiau savo profesine patirtimi, bet tai – dalis asmeninio patyrimo. Svarbu pabrėžti – profesinė patirtis, susitikimas su klientais išgyvenami taip pat autentiškai ir gyvai. Psichoterapeuto tikslas būtų neužgožti kliento ir neiškreipti jo išgyvenimų dėl savo paties neišspręstų problemų.
 
3. Kokiai psichoterapijos krypčiai atstovaujate? Intriguojantis pavadinimas ar galėtumėte pakomentuoti, ką turite omenyje, kodėl taip pavadinta knyga: ar tai apie vidinį agresoriaus/aukos santykį, o gal apie vidinės energijos atradimą savyje? (Virginija, Vilnius) 
        
Ypač artima man transakcinė analizė, taip pat savo darbe dažnai naudoju geštalt-terapijos metodus ir psichosintezę. Įdomus Jūsų pamąstymas apie agresoriaus-aukos santykį mumyse. Rašydama knygą apie tai negalvojau, bet gal tai tas stebuklingas patyrimas, kai skaitytojas savo įžvalga pranoksta autorių? Aš daugiau mąsčiau apie vidinio gėrio atradimą ir išlaisvinimą tos energijos, kurią naudojame kaukėms ir gynyboms palaikyti. Kita mintis, tiksliau, kvietimas – pažvelgti į šalia esančius su meile ir rūpesčiu, o ne šiepti grėsmingai nasrus, nes visi esame pažeidžiami ir trokštame pripažinimo.
 
4. 1. Jūsų knygos anotacijoje perskaičiau, kad viena iš Jums įdomių sričių – emocinio raštingumo ugdymas. Turbūt, daugeliui pažįstamos sąvokos kompiuterinis raštingumas, politinis raštingumas. O kas yra emocinis raštingumas? Kokių žinių ir įgūdžių reikia, kad galima būtų save laikyti emociškai raštingų?  2. Ryškią ir įsimintiną metaforą išrinkote savo knygos pavadinimui. Rašote, kad atsakomybės vengiantys žmogus yra „ėriukas vilko kailiu“. Kaip radote šią metaforą? (Jelena, Vilnius)                     
 
Galime jau atrasti knygų lietuvių kalba apie emocinį intelektą. Puiku, kad nuo pjedestalo nukeliame racionalumą  ir vis daugiau kalbame apie emocijų reikšmę. Emocinis raštingumas – tai gebėjimas atpažinti savo jausmus, juos įvardinti, suvokti jų reikšmę ir valdyti jų išraišką. Deja, skubantis, vartojantis mūsų dienų žmogus nutolsta nuo savo jausminio pasaulio, susvetimėja su savo jausmais. O tai reiškia, jog tampa savo emocijų įkaitu. Pastebėjau, kad  dažnas klientas paklaustas, ką jis jaučia, negali nieko pasakyti. Populiariausias atsakymas: „Nieko“. O čia jau norisi ironizuoti: „Ar esate miręs?“ Kol žmogus gyvas, jis kas akimirką patiria kokius nors pojūčius ir išgyvena jausmus. Taip mes prisitaikome aplinkoje nuo neatmenamų laikų. Gebėjimas savo jausmus atpažinti, suvokti ir tinkamai išreikšti ir yra emocinio raštingumo požymiai. To turėtume mokytis nuo kūdikystės, stebėdami savo tėvus, vėliau – mokykloje bendraudami su bendraamžiais ir suaugusiais. Tai padeda suprasti ir užjausti kitus. Empatiškas asmuo niekada nepasielgs žiauriai su kitu žmogumi (ir su savimi). Emociškai išprusęs žmogus sėkmingiau prisitaiko bet kokioje aplinkoje ir turi daugiau galimybių būti laimingas.
Ėriukas vilko kailiu – apie asmenį, kuris vengia atsakomybės už savo gyvenimą. Tai asmuo, kuris užuot siekęs save pažinti ir eiti savo keliu, dangstosi įvairiomis kaukėmis, nedrįsta būti autentiškas. Kartais jį galima sutikti ir atsakingame poste, pareigingai, uoliai vykdantį užduotis. Tačiau toks žmogus neturi savęs, gyvena pagal tam tikrą, primestą scenarijų, ir net nesusimąsto, ko nori iš tikrųjų. 
 
5. Kada pradėjote rašyti? Kas ir kaip vertino Jūsų pirmąją kūrybą? Kaip reagavote į kritiką, jei tokia buvo? Kokias pati mėgstate skaityti knygas? Kur semiatės idėjų savo darbams? (Kristina, Panevėžys)
 
Dėkoju, Kristina, už asmeninius klausimus. Tikiuosi, kad mano atsakymai ir Jums kuo nors bus naudingi.
Nesu rašytoja, ši knyga – pirmoji. Mano kūrybos viešai niekas nevertino. Iš draugų susilaukiau šiek tiek kritikos. Prisipažinsiu – priėmiau ją skaudžiai, bet kaip neišvengiamybę. Dabar geriau suprantu kūrėjus, kokie jie pažeidžiami ir kokie brangūs jiems jų kūriniai. Lyg vaikai.
Aš skaitau profesinę literatūrą, nes to reikalauja psichologo darbas.
Mano pirmoji knyga skirta visiems mano klientams, remiasi ta patirtimi ir išgyvenimais, kuriuos patyriau juos konsultuodama. Patikėkit – tai neišsemiamas šaltinis.
 
6. Sveiki. Daugelio profesijų žmonės turi taip vadinamas „profesines ligas“, pvz. kirpėjai pirmiausia apžiūri ir įvertina sutiktojo šukuoseną, kitas nesusilaiko ir net pateikia pasiūlymų tobulinti, fotografas pasaulį mato „gerais kadrais“, virėjas neįstengia tiesiog gardžiuotis maistu, neanalizuodamas iš ko ir kaip jis pagamintas. Ar psichologai turi savo profesinę ligą ir kaip ji pasireiškia? Ar įmanoma, dirbant tokį emociškai jautrų darbą, jo „neparsinešti“ į namus? (Vaida, Vilniaus raj.)
 
Deja, esate teisi, psichologai taip pat turi savo „profesinių ligų“ – vertinti žmones ir „rūšiuoti“ pagal jų problemas. Tik štai pulti siūlyti sprendimus kiekvienam sutiktam ir dalinti patarimus nesinori. Taip elgiasi „diletantai“, kitaip, psichologai-mėgėjai. Bedirbant ateina supratimas, kad vienokį ar kitokį gyvenimą pasirenka pats žmogus – tai jo teisė. Primygtinai patarti – įsibrauti į jo asmeninę erdvę ir varžyti jo laisvę rinktis. Kartais žmonės pasirenka kančią, užuot ką nors pakeitę.
Psichologai, kaip ir visi žmonės, „parsineša“ į namus savo išgyvenimus, supratimą, įžvalgas. Kartais net sapnuoja savo klientus.  
 
7. Ar tiesa, kad psichologų asmeninis gyvenimas yra lengvesnis? Juk jie moka bendrauti su tėvais, vaikais, sutuoktiniais? O gal priešingai galioja principas „batsiuvys be batų“? Kokia knyga yra jums palikusi didžiausią įspūdį ir ką būtinai rekomenduotumėte perskaityti kitiems? (Vaida, Vilniaus raj.)                
 
Gaila, niekas neatliko tokių studijų – įvertinti kiek laimingi ir sėkmingi psichologai. Žinau tik, kad psichologams, kaip ir pedagogams, medicinos darbuotojams dažniau gresia patirti perdegimo sindromą. Kai entuziazmas bendraujant su žmonėmis, noras jiems padėti atsimuša į nevilties sieną.
Psichologai turi daugiau žinių apie tarpusavio santykius, daugiau supranta, bet ne visada pajėgūs tai įgyvendinti savo santykiuose. O kartais gal ir nenori...
Pasirenkamos knygos atspindi asmenines žmogaus vertybes, jam aktualius tuo metu poreikius, todėl nedrįstu Jums rekomenduoti mano mėgstamų knygų. Manau pasirinksite savo nuožiūra, tai kas Jums svarbu.
 
8. Įdomu būtų sužinoti, kuriai pusei priskirtumėte save pati, ėriuko ar vilko? Pagrįskite atsakymą. (Akvilė, Elektrėnai)
 
Kaip ir dauguma, esu ėriukas apsigaubęs vilko kailiu. Kartais riaumoju gindamasi, kartais iššiepiu iltis, bet norėčiau dažniau būti tiesiog romia avyte.
 
9. Ar pasirinkę atsakomybę neprisiimame kartu ir didelės naštos varžančios mūsų laisvę? Pvz., atsakomybė už vaikus apriboja mano asmens saviraiškos galimybes. (Jolita, Vilnius)
 
Priešingai, esame tiek laisvi, kiek prisiimame atsakomybę už savo gyvenimą. Atsakomybė prisiimta už kitus įstumia į abipusės priklausomybės spąstus. Kai moteris rūpinasi kaip šneka ir atrodo jos vyras, jaučiasi atsakinga už jo nešvarius baltinius, lėkštą kalbą – tai jau priklausomybė (vietoj laisvės). Žinoma, toks vyras taip pat priklausomas nuo moters.
Kas kita – maži vaikai arba protiškai neįgalūs asmenys, kurie negali priimti adekvačių sprendimų. Už juos atsakingi artimieji. Bet ir čia turime pasirinkimą (esame laisvi) – turėti vaikų ar ne, rūpintis jais ar atiduoti į globos namus (kaip žiauriai beskambėtų). Apie tokią atsakomybę ir kalbu. Priimti savarankiškai sprendimus ir suvokti tų sprendimų pasekmes.
 
10. Miela autore, knygos anotacija intriguoja, žadina smalsumą paimti šią knygą į rankas. Ypač dabar, visų šitaip eskaluojamu krizės laikotarpiu. Nes tokiu metu visada padaugėja žmonių, atsigręžiančių į savo vidų. Klausimas kaip Jūs pati pristatytumėt šią knygą ypatingai tokios lektūros išlepintam skaitytojui, kad jis ją paimtų į rankas ir džiaugtųsi tai padaręs? (Dalia, Joniškis)
                     
Sunku reklamuoti savo kūrybą, o juo labiau vertinti. Galiu pasakyti tik, kad knyga parašyta remiantis patyrimu su žmonėmis, kurie gyvena šalia Jūsų. Tai Lietuvos kontekste išgyvenamos problemos ir atrastos išeitys. Tikrų žmonių tikri gyvenimai. Ir lietuvaitės psichoterapeutės atradimai, kai europietiškos ar amerikietiškos dogmos subliūkšta į postsovietinio realizmo spyglius.
 
11. Gerb. Rūta, šios nuostabios knygos autore, norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę labai aktualia šių laikų tema: Politikas vilko kailiu. Kaip manote, kuo skiriasi dabartiniai politikos vilkai, nuo aprašytų Jūsų knygoje ėriukų (akcentuočiau ne politinius motyvus, o politinius suasmeninamus). Juk jie ieško ne vietos po saule, o kišenių pripildymo taško. Jūsų knyga pataikė tiesiog į dešimtuką šiais svarbiais Lietuvai metais. Taigi iš kokio molio Jie drėbti?   Pagarbiai, Audronis (Audronis, Vilnius)      
 
Gerb. Audroni, nemėgstu veltis į politiką, bet Jūsų klausimas įdomus. Išsakysiu trumpai savo, kaip psichologės nuomonę. Politika ir žmonės joje yra daugiau socialinis, nei psichologinis reiškinys. Tai atspindi bendrą visuomenės brandą, tendencijas ir vertybes. Jei politikoje vis daugiau sutinkama „vilkų“, tai ką galime pasakyti apie Lietuvos visuomenę? Tai susigūžusių, nepasitikinčių savimi žmonių visuomenė, kurie tiki, kad kas nors stiprus ir galingas juos išgelbės. Stipraus tėvo troškimas būdingas vaikams. O mažą vaiką gali apgauti bet kas, pasiūlęs saldainį ar ledų. Žinome, kad tuo naudojasi „pikti dėdės“ savais kėslais. Mes lengvai sugundomi, kai nesugebame būti atsakingais už save, kai tą atsakomybę – padaryti mūsų gyvenimą sotų ir laimingą priskiriame kitiems. Tuomet piktavaliai pasinaudoja tuo mūsų bejėgiškumu, ateina į valdžią ir priima sau naudingus sprendimus.
Žinoma, tai galioja ne visiems valdžioje esantiems žmonėms, kaip ir visuomenė yra nevienalytė.
 
12. Kodėl jūsų knygoje atsakomybės vengimas pasislepia po VILKO kailiu, kuris nei didelis, nei tvirtas, nei švelnus? (Regina, Kaunas)
 
Įdomus klausimas.
Kalbama apie atsakomybės už savo gyvenimą baimę, kuomet žmogus baiminasi pats savęs, savo tikrosios prigimties ir ieško autoritetų, kurie pasakys, kaip gyventi. Užuot save pažinęs dangstosi vilko kailiu. Vilko kailis – primestos mums kaukės, vaidmenys, dažnai skirtos gintis, o ne skleistis ir tobulėti. Taip žmogus saugo save nuo gyvenimo negandų, bet tuo pačiu surambėja, tampa nejautrus. Jis nei didelis, nei tvirtas, nei švelnus (kaip Jūs ir rašote), tačiau mes patys patikime, kad jis saugiai mus apsaugo nuo išorės priešų. Deja, taip susvetimėjame ir su savimi. Vilko kailis gali būti ir agresijos simbolis, kuri kiekviename iš mūsų tūno. Kartas nuo karto jį užsimesti – nieko blogo. Bėda, kai jis priauga arba, kai tenka savo gyvybinę energiją naudoti jo išlaikymui, baiminantis, kad nukris. Liūdna, kai į kitus žvelgiame vilko akimis, nieko neprisileisdami artyn. 
 
13. Ar žmogus galėtų surasti ir įtvirtinti savyje tai, ko nėra jo Id‘e? Kokia būtų Jūsų nuomone, ar žmogaus savo paties vaizdas yra gražiausias visiems žmonėms tame pačiame amžiaus tarpsnyje ar skirtinguose? (Ramutė, Kaunas)       
 
Manau, kad žmogus negali atrasti savyje tai, ko nėra. Bet kas gi manyje yra? To nežinome, kol nesileidžiame į savęs pažinimo kelionę. O ta kelionė ilga...
Žmogaus savęs paties vaizdas gražiausiais tuomet, kai jis save priima ir myli be sąlygų. Manau, kad tai mažai priklauso nuo amžiaus tarpsnio, daugiau nuo savęs vertės ir savivokos.
 
14. Tėvai rūpinasi savo vaikais, užaugę vaikai atsidėkodami už tai, o gal būt tai netgi žmogiška pareiga, rūpinasi savo tėvais. Bet ką daryti, kai atsakomybė už brangų žmogų užgožia patį besirūpinantįjį? Kaip atrasti auream mediocritatem, kad nesijaustum kaltas, jog kažkuo nepasirūpinai, bet ir pats „neišnyktum“? (Viktorija, Vilnius)                     
 
Miela Viktorija, rekomenduoju Jums paskaityti  dvasininko, psichologo Bert‘o Hellinger‘io knygas. Jis yra sisteminės šeimos psichoterapijos pradininkas. Jo savitas požiūris į tėvų ir vaikų santykius gali padėti Jums susivokti savo situacijoje. Trumpai pasakysiu kelias jo tezes. Jis mano, kad tėvai privalo duoti, o vaikai imti su pagarba ir dėkingumu. Vėliau vaikai duoda savo vaikams. Taip tęsiasi šis ciklas. Deja, čia dažnos kelios klaidos. Viena – kai vaikai jaučiasi svarbesni ir stipresni už savo tėvus ir prisiima tėvų vaidmenį šeimoje, atmesdami tai, ką jų tėvai gali duoti. Jie jaučiasi atsakingi už savo tėvus visą gyvenimą. Tuomet tokie vaikai ir suaugę jaučiasi išsekę, tušti. Kita klaida – kai vaikai reikalauja iš tėvų tai, ko šie negali duoti ir savo reikalavimais tampa visiems laikams nuo tėvų priklausomi.
Mes mylime savo tėvus, kaip ir tėvai savo vaikus, bet, kai suaugame, norime atsiskirti ir gyventi savo gyvenimą. Tėvams lieka jų gyvenimas. Meilė išlieka, tik ji pasireiškia kitaip. Tai sudėtingas ir skausmingas procesas, bet tik taip išlieka meilės ryšys.
 
15. Kaip gyvenant aplinkoje, kur saviraiška neįmanoma realizuoti savo svajones? Kaip sukurti nenutrūkstamą ryšį su paaugliu? Kaip išmokti džiaugtis gyvenimu kas dieną? (Virginija Narbutienė, Kaunas)                 
 
Miela Virginija, iš Jūsų klausimų supratau, kad šiuo metu jaučiatės prislėgta ir išsekusi. Vieniša. Sunku auklėti maištaujantį paauglį ir tuo pačiu pačiai jaustis gerai. Manau, Jums reikia pagalbos iš šalies, nes pati nebeturite jėgų ką nors nuspręsti ar pakeisti. Kartais mums visiems reikia artimųjų, draugų ar specialistų pagalbos. Tai nei gėdinga, nei baisu. Gyvenimo džiaugsmas sugrįš, jei to tik panorėsite. Apsidairykite aplinkui, Jūs turite teisę ir galite prašyti pagalbos. Jums nebūtina viską daryti pačiai. O gal kas nors ir siūlėsi padėti, o Jūs iš įpročio atmetėt?
 
16. Ponia Rūta, Jūs rašote: ,,Jei sutiksite žmogų, sakantį, jog jam neįdomus jis pats, – netikėkite! Tokių nėra. Mes visi trokštame žinoti, iš kokio molio esame nulipdyti ir kaip rasti savo vietą šioje Žemėje. Žvelgiame į kitų veidus ieškodami savo atspindžio, ieškome savęs jūros bangų ošime, katės murkime, išminčių žodžiuose...“. Perskaičius šiuos žodžius pamąsčiau, kad mes visi tai apmąstome, visi ieškome savęs... Juk gimęs vaikas pirmiausia pratinasi prie savo globėjų tėvų... Paaugęs ieško savęs draugų rate... Paauglystėje, matyt, slypi didžiausias ieškojimas savęs... Sulaukiame pusamžio, apsprendžiame, kas bus toliau... Keturiasdešimties metų moteris ar vyras, taipogi ieško savęs... Tą daro, manau, ir senoliai... Greičiausiai, kad nėra nei akimirkos, kad galėtume suprasti, kad jau atradome save... Tad, kokio amžiaus žmogui patartumėte skaityti šią knygą? Ir ar joje slypi visa žmogaus savęs ,,Aš“ ieškojimo prasmė? (Dovilė, Vilnius)          
 
Jūs teisi, Dovile, žmogaus savęs pažinimo kelias niekada nesibaigia. Tik  laikui bėgant mes įgyjame daugiau patirties, priimame kai kurias savo savybes, kai ką dar vis tobuliname ir galime mėgautis savęs pažinimo procesu.
Ši knyga visiems norintiems leistis į savęs pažinimo kelionę, nepriklausomai nuo amžiaus. Kiekvienas gali atrasti savęs pažinimo būdų, įrankių, kuriuos pritaikys savo gyvenime. Gal tik jaunas žmogus (visai jaunas, vaikas) šią knygą įveiktų sunkiau. Ji skirta suaugusiam skaitytojui.
 
17. Sveiki, prašau patarimo, kaip elgtis tokiose situacijose: kaip padėti vaikui ( 9m.), kuris sutikęs pažįstamus žmones, su kuriais santykiai yra geri, stengiasi išvengti kontakto, likti nepastebėtas, ar neišvengiamai susitikus, nesisveikina, vengia bendrauti. Po kiek laiko, kai adaptuojasi, bendrauja noriai. Kaip padėti vaikui, kuris mokytojai paprašius perskaityti rašinį, atsisako tai padaryti, nes kaip pats aiškina, nesitikėjo, kad reikės skaityti ir nebuvo tam pasiruošęs? Ačiū. (Gitana, Vilnius)            
 
Ponia Gitana, suprantu, kad norite konkretaus patarimo, bet kiekviena situacija labai individuali. Jūs pateikėte labai mažai informacijos. Beje, neaišku, ar pats vaikas dėl savo elgesio kenčia. Galiu numanyti, kad pasakojate apie šiek tiek uždarą, drovų vaiką, kuris neskuba tuoj pat bendrauti. Jam reikia priprasti prie aplinkos, įvertinti situaciją, o tik vėliau pasirinkti – bendrauti ar ne. Beje, vaiko nenoras viešai skaityti rašinį – suprantamas. Pristatymui visada būtina pasiruošti. Vaikas suvokia savo atsakomybę ir pasisakymo reikšmę. Jis nori ir bijo mokytojos ir vaikų įvertinimų. Jam reikia laiko susidoroti su savo nerimu.
 
18. Dukrai 10 metų. Mokslai sekasi gerai, mokosi muzikos mokykloje, daug skaito, gražiai dainuoja, domisi daugybe dalykų. Mokytoja ją vertina, kaip protingą, gabią mergaitę. Bet jai beveik niekada netenka dalyvauti klasės renginiuose, skaityti eilėraščius, vesti renginukus, nors moka raiškiai skaityti. Tik vakar susitikime su mokytoja apkalbėjome šią problemą, ir paaiškėjo, kad mokytoja visada pasiūlo norintiems skaityti, dalyvauti. Ir štai čia paaiškėjo, kad mano dukra niekada pati nepasisiūlo to daryti. Nors namie labai piktinasi, kad mokytoja jai niekada neduoda pasirodyti. Kas tai: drovumas, nors nepasakyčiau kad ji būtų labai tyli. Klasėje yra viena iš lyderių. O gal tai per didelis savęs vertinimas ir noras būti pastebėtai. Ji šeimoje yra antras vaikas ir dėmesio stoka nesiskundžia. Mes be galo daug laiko praleidžiame kartu, artimai bendrauja ir su tėčiu. Tai kaip gi jai galima padėti, juk manau, kad svarbu mokėti parodyti save, tam kad atsivertų galimybės saviraiškai. Ačiū. (Nijolė, Molėtai)
 
Regis Jūsų dukrelei tikrai dėmesio nestinga. Deja, išskirtinis dėmesys ir pagyrimai, dažnai tampa meškos paslauga. Vaikas turi išmokti kartais dėmesį išsikovoti, nelaukti, kol bus pastebėtas. Tiesiog Jūsų mergaitė priprato būti matoma ir vertinama be jokių pastangų, savaime. Jaučiasi ypatinga ir išskirtinė, nors giliai širdyje savimi ir abejoja. Jai neteko kovoti dėl tėvų dėmesio su kitais broliais –seserimis, nes ji – jauniausia. Tokį patyrimą ji gali gauti vaikų kolektyve, pvz. vasaros stovykloje. Nors ir skausmingai, bet naudingai. Atkreipkite dėmesį, gal nepelnytai ją giriate, ar labai daug iš jos tikitės? Tiesiog leiskite jai būti savimi. Jei nori vesti renginius pati – lai kovoja, nerodykite savo suinteresuotumo ir neskubėkite padėti.
 
19. Kaip surasti iš naujo savąjį „aš“, po tokių sukrėtimų kaip skyrybos ar artimo žmogaus mirtis, kai atrodo, kad daiktai, pinigai, įspūdžiai ir nestovėjimas vietoje yra patys tikriausi dalykai? (Jolita, Kaunas)
 
Ponia Jolita, tikrai taikliai pastebėjote, kad po netekties, asmuo jaučiasi praradęs savo tapatybę. Sutrikęs, bejėgis ir liūdnas privalo iš naujo save pažinti. Kartais klientai sako „susidėlioti save iš šukių“. Toks uždavinys netekties akivaizdoje atrodo tiesiog nepakeliamas, kai net gyventi nėra jėgų.
Tačiau mūsų psichika ateina į pagalbą. Mes tiesiog gedime. Viskas sulėtėja, praranda reikšmę tai, kas anksčiau rūpėjo. Pasineriame į savo skausmą, ir tik jis atrodo tikras. Kartais prarandame norą su bet kuo bendrauti, ką nors veikti. Apsileidžiame. Mūsų organizmas dirba taupos režimu.
Suteikime sau laiko liūdėti. Pažvelgime, kas gims iš to liūdesio ir skausmo. Liūdesys sugražina mus prie savęs.
Žmonos, mylimosios vaidmuo nebeturi prasmės. Ieškome naujos tapatybės.
Karštligiški bandymai linksmintis, į viską žvelgti paprasčiau tik dar daugiau skaudina. Tačiau išgyventi šį laikotarpį padės įsipareigojimai, atsakomybė kitiems ar koks nors svarbus tikslas.
Jei Jūsų gyvenimas nebuvo susietas tik su vienu vaidmeniu (žmonos/vyro, dukters/sūnaus), šį laikotarpį ištversite lengviau. Gali prireikti ir specialistų pagalbos, atrasite naujus svarbius Jums žmones, kurie buvo šalia, bet Jūs nepastebėjot. Pasitrauks prisiplakėliai, netikri draugai. Palaipsniui lipsite iš duobės, vis aiškiau suvokdama kokios jėgos Jumyse slypi.
 
20. Kuriam laikui išvykus tėčiui, sūnus vengia su juo bendrauti, nors puikiai supranta, kad tėtis atlieka svarbia misiją. Kaip reikia elgtis, kad ryšys išliktų? Kompiuteris tapo geriausiu draugu, ar kaip kaip narkotikai. Kaip be piktumo jau beveik pilnametį paauglį atpratint nuo kompiuterinių žaidimų? (Danguolė, Kaunas)
 
Nebendraudamas sūnus išreiškia savo ilgesį ir pyktį, kad tėtis jį paliko, nors ir supranta, kad tėčio išvykimas svarbus. Tačiau kiekvieną kartą, kai tėtis išvyksta sūnus jaučiasi apleistas, lyg būtų nesvarbus savo tėvui. Grįžęs po ilgos kelionės Jūsų vyras turėtų tiesiog daugiau laiko praleisti su sūnum, ką nors kartu veikti. Tėvas turėtų parodyti koks sūnus jam svarbus.
Apie kompiuterį. Tai ir draugas ir priešas. Tampa kliūtimi, kai atima iš paauglio visą jo laisvalaikį, kai paauglys atitrūksta nuo realybės ir pradeda gyventi virtualų gyvenimą, nebesirūpina savo pažymiais mokykloje, praranda draugus. Išdrįskite griežtai užbrėžti jam ribas, nesibaiminkite jo pykčio, be konflikto šios problemos neišspręsite. Tiesiog ribokite laiką, kurį sūnus praleidžia prie kompiuterio.