Apie akcijas ir ypatingus pasiūlymus sužinokite pirmi!
 

Interviu su Palmira Rudalevičiene

 
Psichiatrė Palmira Rudalevičienė išrinko įdomiausią klausimą. Jo autore tapo Violeta iš Anykščių (žr. klausimą nr. 19). Sveikiname nugalėtoją! Violetai bus padovanota knyga „Sužeistieji: iš psichiatro užrašų“ su autorės palinkėjimu ir autografu. Ačiū visiems Knygų klubo nariams, siuntusiems klausimus. Malonaus skaitymo!
 

1. Kas paskatino parašyti šią knygą? Ką norėjote pasakyti savo skaitytojui? (Dovilė, Vilnius)
 
Mano pacientai paskatino rašyti. Tuo metu (1990−1993 m.) psichiatrija Lietuvoje buvo didžiulis tabu, o panašių į mano pacientus aplinkui buvo daug. Reikėjo psichiatriją destigmatizuoti. Pradėjome bendradarbiauti su „Lietuvos Rytu“.
 
2. Kas buvo sunkiausia rašant knyga apie „sužeistuosius“? (Dovilė, Vilnius)
 
Rašyti sunku nebuvo, panašiai rašoma ir į medicinines korteles. Nereikėjo nieko laužti iš piršto, visi atvejai − tikras ir gyvas nervas. Sunkiausiai visuomet buvo rasti laiko. Jis mano gyvenime brangesnis už auksą.

3. Kas labiausiai Jus džiugina Jūsų knygoje? (Dovilė, Vilnius)
 
Džiugina pats faktas, kad ši knyga užgimė ir turi savo skaitytoją.

4. Kam tikrai būtų naudinga perskaityti Jūsų knyga? (Dovilė, Vilnius)
 
Nesurandantiems meilės. Norintiems.

5. Kuo dirbtumėte, jei nebūtumėte psichiatrė? (Gintarė, Vilnius)
 
Vidurinėje mokykloje dalyvaudavau matematikų olimpiadose, respublikiniuose literatų bei vertėjų konkursuose. Buvau laimėjusi pirmą vietą už vertimą iš anglų kalbos. Tada išverčiau savo draugo iš Indijos atsiųstą „Sakmę apie Dhurgą“. Po dešimtos klasės viena nuvykau į Maskvą, susiradau Lumumbos universitetą ir sužinojau, ko reikia, kad galima būtų pas juos studijuoti bengalų kalbą. Tada namo parsivežiau apie dvidešimt bengališkų „reikalingų“ knygų, žodynų, dar tiek parsisiunčiau paštu! Vaikystėje lankiau baleto studiją ir svajojau gyventi ant scenos. Neseniai vienai tarptautinei auditorijai Vienoje, kur psichiatrai diskutavo karjeros galimybių klausimais, esu pasakiusi, kad jeigu būčiau vyras, būčiau pasirinkusi arba kunigo, arba lakūno profesiją.

6. Ar nėra baugu bendrauti su psichikos ligoniais? Ar nesigailite tapusi psichiatre? Ar šis darbas daro poveikį Jūsų asmeniniam gyvenimui? (Žibutė, Šilutė)
Nutiko įvairių „nuotykių“, fiziškai nukentėjusi buvau ne kartą. Būdavo, kad net į budėjimą vyras lydėdavo. Meilės profesijai ir pacientams tai neatšaldo. O pacientai yra kartu ir geri gyvenimo mokytojai.

7. Kokia jūsų profesinė specializacija? Sunku buvo pasirinkti? (Kristina, Vilnius)
Pasirinkti sunku nebuvo. Į psichiatrijos mokslo būrelį savanoriškai nuėjau antrame kurse, nors pačią discipliną pradėjom studijuoti tik ketvirtame. Dar siauriau specializuojantis, mane sudomino kultūriniai psichiatrijos aspektai.

8. Patarkite, kaip išlikti visąlaik tvirtai? Ar buvote pati kada palūžusi? (Angelė, Visaginas)

Tvirtumas yra asmenybės bruožas. Jis išugdomas. Palūžti yra žmogiška, tačiau labai svarbu atsitiesti.

9. Kokios savybės būtinos psichiatrei? Kokį patarimą duotumėte žmogui, kuris dvejoja, ar pasirinkti psichologiją, ar psichiatriją? (Zita, Druskininkai)

Stipri valia ir nepavargti dirbant, pasišventimas. Geri linkėjimai kitam. Labai svarbu krikščioniškos vertybės, tokios kaip meilė artimui. Visa kita ateina su patirtimi. Pasirinkimas tarp psichologijos ir psichiatrijos yra asmeninis pasirinkimas, tai skirtingos profesijos. Norint tapti psichiatru reikia baigti medicinos studijas ir gauti medicinos mokslų baigimo diplomą. Psichologija yra visai kita specialybė, studijuojama kitame fakultete, ir nebūtinai siejasi su medicina.

10. Kokią temą/istoriją/įvykį buvo sunkiausia ar skaudžiausia aprašinėti knygoje?  Ši knyga Jūsų alter ego, sublimacija ar duoklė skaitytojui? (Sandra, Vilnius)

Niekas iš trijų. Tai galimybė pageidaujančiam skaitytojui žvilgtelėti į psichiatro kabinetą, o man pačiai dar kartą apmąstyti, ką su pacientu nuveikiau.

11. Ar psichinę negalią turintys ligoniai jaučiasi laimingi? Ar jie turi svajonių? (Ilona, Klaipėda)

Taip. Jie yra žmonės ir turi visus žmogiškus jutimus.
        
12. Ar yra tekę konsultuoti ir gydyti tragiškesnių likimų žmones nei suicidai? Ar žmonės sutinka, kad atvejai būtų publikuojami?  Ar buvo Jūsų praktikoje atvejų, kai žmogui negalėjote padėti?(Virginija, Biržai)

Suicidai yra savižudybės. Tai mirtis. Pasirinkimas arba sunki psichikos liga. Kančia likusiems, kuriems tenka išgyventi, juos yra tekę konsultuoti. Visi, kurie yra mano pacientai, gerai žino, kad esame aptarę suicidų temą su kiekvienu asmeniškai, visi yra prisiėmę įsipareigojimą gyventi, taigi tai nėra neįveikiama.
Aprašyti atvejai yra anonimiški, nes visų veikėjų pakeisti vardai ir kiti asmeniniai duomenys. Dėmesys sutelktas į nusiskundimus, problemas, simptomus, jų galimus sprendimo, gydymo būdus.

Padėti galima tiems, kurie leidžia, kad jiems būtų padedama, ir tiems, kurie pagalba priima.

13. Kadangi jaučiuosi artima psichoterapeuto profesijai − pati esu psichologė, nors specializuojuosi verslo psichologijoje, tačiau psichoterapija man labai įdomi sritis. Noriu paklausti, kaip gyvenime atsiribojate nuo pacientų išsakytų emocijų ir problemų? (Natalja, Klaipėda)

Su laiku tenka išmokti atskirti profesinius išgyvenimus nuo asmeniniu. Išėjusi iš darbo kabineto, stengiuosi save atiduoti savo šeimos nariams bei savo interesams. Miela Natalija, psichoterapija tikrai labai įdomi, bet dar labiau ji sunki. Ir gydytojui, ir pacientui.

14. Kokie Jūsų darbo pliusai ir minusai? (Jurgita, Kaunas)

Pliusus sudaro galimybė būti šalia žmonių, galimybė nuolat pažinti, galimybė padėti. Minusai – juos primena draugai ir kolegos ne psichiatrai, kai jų aplinkoje pradedi naudoti psichiatrinius terminus...Tačiau nekeisčiau į kitą, ir jei reikėtų iš naujo rinktis, vėl pasirinkčiau. O gal ne. Tačiau daug įdėjau „psichiatrinių pastangų“, kad mano sūnus ir marti nepasirinktų psichiatrijos, ir džiaugiuosi, kad abu pasirinko chirurgijos specializacijas.

15. Kaip žmogui suprasti, kad jo artimajam būtina kreiptis į psichologą ar psichiatrą pagalbos, ir kaip atskirti, į kurį iš jų? (Jurgita, Kaunas)
 
Elgesio bei išvaizdos pasikeitimai, neadekvačios reakcijos, užsitęsę miego sutrikimai dažnai būna pirmieji įspėjamieji ženklai. Pirminės psichiatro konsultacijos padeda nustatyti, koks tolesnis gydymas būtų indikuotinas.

16. Ką Jūs galėtumėte rekomenduoti tiems, kuriems trūksta vaizduotės ir atsipalaidavimo? (Julija, Pabradė)
 
Vaizduotę sužadina troškimai, domėjimasis, skaitymas, poezija, muzika, menai ir pan. Atidesnis apsižvalgymas aplinkui ir noras pamatyti. Arba kad ir šiuo laikotarpiu, pvz., galimybė pauostyti pakalnučių puokštę ar alyvų krūmą, ar žydinčios obels žiedus. Pamėginkit, tuoj pajusite sparnus. Pokalbis su jūra ar vėju. Svajonės.
Atsipalaidavimui − geras savo laiko suplanavimas ir vieta pauzei jame.     
        
16. Gerb. Palmira, kartą pasižiūrėjau filmą „Skrydis virš gegutės lizdo“. Tad kilo klausimas, ar galima visiškai sveiką žmogų paversti psichiškai nesveiku psichiatrinės ligoninės aplinkoje? Ačiū Jums. (Eglė, Vilnius) 
 
PR: Aplinka visuomet veikia žmogų. Sveikoje aplinkoje visada yra geresnės galimybės ir sveikajam, ir sergančiam, kaip ir nenormali aplinka turi galios psichiką transformuoti. Šiais laikais itin svarbu yra diferencijuoti, ką mes laikome norma, o ką patologija.
 
17. Ar tikrai daug valgantys ir nuolat galvojantys apie maistą žmonės yra valdomi pykčio? Kaip to išvengti? (Aistė, Šiauliai)
 
Nesaikingas valgymas ir dažni pykčio protrūkiai kalba apie valios ir instinktų patologiją. Taip pat dažnai po šiais simptomais slepiasi ir depresija, gali prasidėti ir dar rimtesnės psichikos ligos.
        
18. Vyrauja nuomonė (tarp kai kurių žmonių), jog psichiatrai yra labai savotiški žmonės, ar sutinkate, kad šios specialybės žmonės turi kažkokių specifinių būdo bruožų lyginant su kitomis specialybėmis? (Milnora, Vilnius)
 
Kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas. Psichiatrai yra privilegijuoti, kadangi privalo nuolat bendrauti su karaliais ir sužeistaisiais. Na, o vienas mano geras draugas ir kolega ne psichiatras man vis primena ir traukia per dantį: „Jie viską gali, jie − psichiatrai.“

19. Kuo skiriasi meilė nuo beprotybės? (Violeta, Anykščiai)
 
Beprotybę reikia gydyti, meilę − puoselėti. Beprotybė naikina, meilė kuria.    
     
20. Ar įmanoma pritaikyti įgytas žinias savo problemoms išspręsti? (Sigita, Giedraičiai)
 
Savos problemos yra sprendžiamos įvairiausiais būdais. Svarbu išspręsti ir kiek įmanoma mažiau jomis apkrauti bei varginti kitus.

21. Mus su vyru ištiko santykių krizė. Ji prasidėjo prieš 2−3 metus, jam ėmus išgėrinėti, paskui − ir užgėrinėti. Užsidarė savyje, kaltina save, o po brolio mirties ir visai nesukalbamas. Bijau suicido. Pagalbos (nei psichiatro, nei kunigo, nei draugų) priimti nenori. Nuo ko pradėti lipdyti santykius, o gal nė neverta? Jaučiuosi taip, lyg versčiau jį būti šalia. O ir pačiai to norisi vis mažiau ir mažiau... Ačiū už atsakymą. (Lijana, Vilnius)
 
Krizės šeimyniniame gyvenime būna, jos sprendžiamos ir išsprendžiamos. Jūs turėtumėte nuspręsti, ko iš tikrųjų norite: gyventi santuokoje ir ją puoselėti, ar leisti vyrui bei sau kurti naujus gyvenimus. Abiem atvejais reikėtų daug padirbėti. Nežinia, kodėl vyras „ėmė išgėrinėti“, kodėl ir kokia krizė ištiko. Tai pasekmė ar priežastis? Ar šeimoje yra vaikų? Labai svarbu yra tikri jausmai, nusiteikimas ir ryžtas teisingai elgtis. Daug lemia ir Jūsų abiejų vertybinis suvokimas. Nieko nedarant, maža tikimybė, kad kas nors keisis. Profesionali ir individuali pagalba Jūsų minimu atveju būtų tikslinga.

22. Kokių profesijų atstovams Jūsų knyga būtų naudingiausia? Kuo ši knyga gali sudominti eilinį skaitytoją? (Zita, Kaunas) 
 
Neadresavau jokiai išskirtinei profesijai. Tačiau gal naudinga būtų pavartyti mamoms, tėveliams, vyrams, žmonoms, meilužiams.
     
23. Kokie skirtumai tarp pirminio narcisizmo ir antrinio narcisizmo? (Rolandas, Palanga)
 
Pirminis narcisizmas yra asmenybės vystymosi viena iš pakopų, tinkamai tėvų prižiūrima, ji vėliau susiformuoja į sveiką pasitikėjimo savimi jausmą ir tampa smalsumo bei kūrybiškumo pamatu. Kiekvienas užgimęs kūdikis yra narcizas.
 
Antrinis − jau susiformavusi asmenybės patologija − narcisistinė asmenybė, dėl kadaise netinkamo tėvų auklėjimo, empatijos (ypač motinos) stokos, dėl ko prasideda asmenybės fragmentacija ir tolimesnis gyvenimas tampa tik jam vienam suprantamas. Narcizai gali būti dvejopi: a) pirmieji –arogantiški, save sureikšminantys, ypač jautrūs kritikai, nuolat fantazuojantys apie įvairiapusį savo šaunumą, grožį, sugebantys palaikyti santykius tik su jų atžvilgiu geranoriškai nusiteikusiais asmenimis; b) antrieji − tokie pat jautrūs, bet mažiau linkę kitus žavėti, bijantys nuvertinimo, todėl vengia bendrauti, yra drovūs ir ypač skausmingai reaguoja į kritiką.
 
Psichiatrijoje narcisizmo terminas dar naudojamas vienai iš seksualinių perversijų apibūdinti.
      
24. Miela Palmira, man nepaprastai patiko Jūsų knygos pavadinimas „Sužeistieji“. Kaip manote, ar emocinės žaizdos kada nors užgyja? Ir kaip jums pačiai pasiseka išlaikyti šypseną nuolat susiduriant su tokiu emociniu krūviu bei kitų žmonių skausmu? (Gražina, Kauno r.)
 
Emocinės žaizdos gyja kaip ir kitokios. Tik reikia leisti joms gyti. Žinoma, ir iškentėti. Ta skausmingoji mūsų gyvenimo dalis − kančia! Mūsų palydovė! Miela Gražina, nusišypsokite ir pamatysite pati, kad yra būdas. Pajauskite, kad šypsotis yra malonu ir gera!

25. Ar yra toks žmogus (Jūsų pacientas), kurio likimas palietė ir Jūsų sielą, sukėlė Jums stiprius jausmus? Ar kada nors prieš padedama sergančiajam susimąstėte, jog galbūt nesugebėsit padėti? (Aistė)
 
Mieloji Aiste, sielą paliečia ir stiprius jausmus sukelia kiekvienas pacientas. Visuomet mąstau tik apie tai, kaip padėti, ir ieškau tinkamiausių būdų bei žodžių.   
          
26. Kada susidomėjote psichologija ir psichiatrija? Ar buvote pažangi medicinos studentė? (Diana, Kaunas)
 
Psichiatrija susidomėjau dar antrame kurse. Mūsų pirma ir antra studentų grupės kurse buvo itin pažangios, visi turėjome ambicijų gauti padidintas stipendijas, gerai mokytis buvo garbės reikalas. Žinoma, buvo ir daug jaunatviško džiaugsmo, kurį miela prisiminti ir pasakoti savo vaikams, dabartiniams studentams. Ir ką jūs manot − jie pavydi! 
      
27. Vienas žmogus neseniai man pasakė, kad moterų fantazijos niekada neprilygs vyriškoms. Ar tai tiesa? (Lina, Raseiniai)
 
Kiekvieno žmogaus fantazijos − intymi žmogaus gyvenimo dalis ir yra nepakartojama. Visos fantazijos yra gerai, kol jose žmogus yra svečias, tačiau kai jis tampa fantazijų gyventoju, užmiršdamas realybę, tada įžengiama į psichiatrijos sferą.

28. Kokia santuoka, Jūsų nuomone, yra sėkminga arba, kitaip sakant, kada galima sakyti, kad moteris sėkmingai ištekėjusi? (Odeta, Vilnius) 
 
Sėkmingai ištekėjusi yra ta moteris, kuri sugebėjo tinkamai pasirinkti.
 
29. Kaip manote, kokie sužeidimai žmogui yra sunkiau išgyvenami: fiziniai ar psichiniai (turint galvoje labai sunkius fizinius sužeidimus, kaip negalėjimas vaikščioti, matyti). Kaip manote, ar psichinių ligonių gyvenimas sunkesnis, ar gražesnis jų pačių? (Kristina, Panevėžys)    

Negalėčiau sumenkinti nė vieno išgyvenimo, visi jie turi savo ir fizinę, ir dvasinę išraišką. Tačiau labai svarbu sugebėjimas išgyventi, nepalūžti, rasti dvasinės stiprybės ar jos pasisemti. Be to, pažįstu žmonių, kurie po kančių ir išgyvenimų tapo tauresni, kilnesni, praturtėjo savo vidumi. Lenkiu galvą prieš juos.
 
30. Kaip manote, kodėl Lietuva pirmauja kaip savižudžių kraštas? Kas skatina žmones vadovautis bandos instinktu, kai žmogus pameta savo individualumą ir pradeda elgtis kaip dauguma, nors tai tam žmogui ir ne visada prie širdies? (Nijolė, Lazdynų r.)
 
Dėkui, Nijole, už klausimą. Atsakyti galiu iš profesinės patirties: žmonės sutrikę, nes nėra pamatinių, prigimtinių vertybių, nebėra blogio ir gėrio kriterijų, nebesvarbu jų puoselėjimas, nebėra saitų, kurie iš tikrųjų sieja žmones ir kurie traukia vienas prie kito. Ir, žinoma − ypač didžiulis meilės, pagarbos badas. Dar daugiau ir baisiau − geros savybės praranda vertę, tampa pajuoka ir balastu. Tai žmones veda iš proto. Turtai ir daiktai nebeturi galios suteikti džiaugsmą, tačiau sėja susvetimėjimą ir šaltį, ugdo godumą ir nesugebėjimą pasitenkinti.

31. Ką manote apie savižalą (pjaustymąsi)? Ar manote, kad savęs žalojimas yra svarbi šiuolaikinės visuomenės problema?  Ar laikote savižalą ligos simptomu, ar gynybiniu mechanizmu?  Kurios šalies psichikos sveikatos sistema jums padarė didžiausią įtaką? Kokiais autoritetais vadovaujatės? (Vaida, Kaunas)
 
Šiuolaikinė visuomenė žaloja save daugeliu būdu, Jūsų paminėtas yra tik vienas šalia daugelio.
 
Pavyzdžiui, apsilankymas Indijoje man, kaip psichiatrei, padarė didžiulę dvasinę įtaką (tai buvo juntama visur, visose kasdienėse smulkmenose), taip pat santykiai tarp gydytojo ir paciento bei jo šeimos narių ar ištisos bendruomenės (dažnai matydavau, kaip viena pacientą atlydėdavo ištisas kaimas, o gydytojui pristatydavo seniūnas), labai akivaizdus ir veiklus žmogiškumo faktorius. Indų gydytojai labai profesionalūs ir pasišventę profesijai.
Kanadoje ir Škotijoje nepalyginamos diagnostinės galimybės (kokių mes neturime), visai kitoks psichiatrinių tarnybų organizavimas, itin aukšti ir veiklūs etikos reikalavimai, didžiulės karjeros galimybės. Autoritetų radau visose vietose, kur teko stažuotis, ryšiai nenutrūkę, toliau bendraujame, dalyvaujame vieni kitų gyvenimuose.

Na, o Harvardas − tai mokslo viršūnė, skiriasi iš visų kitų. Ten jau daugiau mokslo negu psichiatrijos, ar tiksliau „mokslinės psichiatrijos“, ir daugiau naudojama mokslinė negu profesinė terminologija. Harvarde klausiau seksualinės prievartos vaikystėje pasekmių suaugusiems kursą.
 
Lietuvoje man darė įspūdį nemažai nuostabių kolegų, mokiusių mane, ypač mano internatūros vadovė, dr. Daugirdienė, kuri buvo psichiatriją įsimylėjusi ir, žinoma, tokiu užkratu infekavo. Gyvenime man visam laikui didžiausias autoritetas buvo ir išliko abu mano tėvai, kurie buvo ypatingi, ir dabar mano abu sūnus, kurie yra pagrindiniai ir pirmieji visa ko „recenzentai“ bei kritikai, skatintojai.
 
Grįžti į pradžią >>