Apie akcijas ir ypatingus pasiūlymus sužinokite pirmi!
 

Interviu su Anita Amirrezvani

 
 
Rašytoja Anita Amirrezvani išrinko įdomiausią klausimą. Jo autore tapo Silvija Brazienė iš Raseinių raj. Sveikiname nugalėtoją! Silvija buvo apdovanota knyga „Gėlių kraujas“. Ačiū visiems Knygų klubo nariams, siuntusiems klausimus. Malonaus skaitymo!
 
1. Kuri romano dalis Jums yra sentimentaliausia? (Viktorija, Vilnius)
 
Nenoriu atskleisti siužeto tiems, kurie dar neperskaitė knygos, bet labiausiai mane jaudina ta dalis, kurioje gvildenami herojos ir jos tėvų santykiai. Didieji gyvenimo sunkumai moterį užgriūva po tėvo mirties, aprašytos pirmuosiuose puslapiuose, tačiau stipri meilė, kurią ji jautė iš savo gimdytojų „neša“ ją nelengvu gyvenimo keliu ir skatina keistis į gerą pusę.
 
2. Kuris Jūsų knygos personažas Jums artimiausias? (Justė, Ukmergė)
Turbūt mano herojė, kuri yra labai užsispyrusi jauna moteris. Tai – vienintelė dukra šeimoje, kurios laukta penkiolika santuokos metų. Mergaitė labai mylima, jai daug nuolaidžiaujama, todėl herojė ne visada atskiria gėrį nuo blogio. Žengdama savo keliu nuolat patenka į bėdą. Aš tikiuosi, kad skaitytojai įvertins jos smalsumą, iniciatyvą, teisingumo suvokimą ir tą jaunatvišką maksimalizmą, įprasminantį jos gyvenimą.
 
3. Kodėl būtent Persijoje vystosi Jūsų knygos „Gėlių kraujas“ veiksmas? (Justė, Ukmergė)
Dar nepradėjus plėtoti siužeto mano tikslas buvo aprašyti tokį Irano vaizdą, kurio mums neparodo žinių tarnybos. Daugelis žmonių prisimena Iraną tik kaip 1980-ųjų metų JAV įkaitę, o šiuo metu jį sieja su opiom branduolinėm problemom. Savo knygoje susitelkiu ties tokiomis tipiškomis tradicijomis, kaip kilimo audimo amatas ir pasakojimų menas, kad sukurčiau platesnį žmonių ir šalies vaizdą. Galų gale, iraniečių kultūra gyvavo jau prieš tūkstančius metų ir ji išliks, jos laukia dar ilga ateitis.
 
4. Kas įtakojo būtent tokį romano pavadinimą? (Justė, Ukmergė)
Romano pavadinimą radau viename eilėraštyje. Tai „Odė sodo kilimui”, paskelbta monumentalios „Persų meno apžvalgos” 14-ame tome. Šiame leidinyje ieškodavau žinių apie viską nuo kilimų iki monetų. Eilėraštis priskiriamas „nežinomam sufijų poetui”, datuojamas maždaug 1500-aisiais. Jame kalbama apie sodo kilimą kaip nuošalų prieglobstį, padedantį regėti dievišką esybę:
 
„Its [the carpet’s] patterns are by angels wrought
Those ardent hues from the blood of flowers came.
Of the Garden of Paradise
‘Tis token and counterpart:
Heaven’s glory brought more nigh:
An assurance and a prophecy.”
 
Romane taip ir nenuskamba pasakotojos vardas - tai nėra atsitiktinumas: tokiu būdu aš siekiu pagerbti visų bevardžių Irano meistrų atminimą.
 
5. Kaip Jūs išleidote savo pirmąją knygą? Kaip supratote, kad ją reikia nešti leidyklai? (Simas, Šiauliai)
 
Knygą perrašinėjau daug kartų, kol ji pagaliau buvo baigta. Sudėtingiausias rašymas prasideda tada, kai vis grįžti, taisai, perrašai knygos skyrius. Tada žinai, kad padarei viską, ką galėjai.
 
6. Kokia citata iš knygos galėtų būti (o gal ir yra) Jūsų gyvenimo credo? Pacituokite ir pakomentuokite ją. (Regina, Jonava)
Mano romane yra tipiškas persų posakis, kurį aš labai mėgstu: „Pasitikėk Dievu, bet visada aprišk savo kupranugariui koją.“ Mėgstu vilties ir praktiškumo kombinacijas, viena jų ir atsiskleidžia šioje citatoje.
 
7. Jūsų  mėgstamiausias kūrybos laikas? (Regina, Jonava)
Mėgstu dirbti ryte, kai jaučiuosi šviežia. Popiet, kai jau pavargstu, pradedu stebėti, tyrinėti, kas man gali padėti tęsti rašymą.
 
8. Ar yra knygoje faktų iš jūsų gyvenimo, svajonių ar susitikimų? Papasakokite plačiau. (Regina, Jonava)
Romane nėra jokių tikrų žmonių, tik tikros situacijos, su kuriomis moterys susidurdavo septynioliktame šimtmetyje. Pavyzdžiui, mano herojė tikisi ištekėti paauglystėje kaip dauguma jos draugių ir giminaičių. Tai buvo tipiška Irane. Mano senelė, kuri gimė 1910 metais, ištekėjo keturiolikos, o jos duktė, gimusi 1933-aisiais – septyniolikos. Šiandien Irane vidutinis moterų nutekėjimo į kitą giminę amžius – dvidešimt treji metai pagal vyriausybės pateikiamą statistiką, o Jungtinėse Valstijose – dvidešimt penkeri.
 
9. Kas Jums palieka didžiausią įspūdį kelionėse į svečias šalis, kurią vietą pavadintumėte rojumi Žemėje? (Silvija, Raseinių raj.)
Pirma į galvą atėjusi mintis – Havajai. Mano motina gyveno ten beveik dešimt metų, ir aš lankysiu ją tiek įmanoma dažniau. Nuo to momento, kai išlipate iš lėktuvo, jūs užplūsta gėlių kvapas, švelnus vėjas, šilta saulė, skaidrus vanduo ir pasijuntate tarytum rojuje.
 
10. Ar gerai pažįstate lietuvių tautą, jos kultūrą, papročius, tradicijas, kas Jums čia patinka, o kokios negerovės tiesiog rėžia akį? Ką norėtumėte pakeisti, nors vienai dienai tapus šalies prezidente? (Silvija, Raseinių raj.)
Esu daugiau bendravusi su Amerikos lietuviais nei su lietuviais Lietuvoje, nors turiu čia šeimą ir labai mėgstu ją lankyti, taip pat mielai keliauju po šalį. Vienas geriausių dalykų, atrastų Lietuvoje – maistas: nuostabūs pyragėliai, cepelinai, rūgšti grietinė, sviestas, juoda duona. Kita vertus, vienas sunkiausių dalykų šioje šalyje yra oras, man šalta čia net vasarą.
 
11. Ką norėtumėte pakeisti, nors vienai dienai tapusi šalies prezidente? (Silvija, Raseinių raj.)
Jei aš būčiau burtininkė suteikčiau žmonėms daugiau darbo galimybių ir gerą užmokestį, kad lietuviai nejaustų poreikio išvykti ir dirbti svetur. Nepaisant visko, esu įsitikinusi, kad padėtis netrukus turi pasikeisti į gerąją pusę, nes jauni lietuviai, kuriuos aš pažįstu, yra labai protingi ir daug bei sunkiai dirba.
 
12. Ar esate laimingas žmogus, ar turite savo raktą į sėkmę, į ką galite atsiremti sunkiomis gyvenimo akimirkomis, kas padeda išlikti tvirtai ir nepalūžti? (Valerija, Raseinių raj.)
 
Aš keliuosi kiekvieną rytą ir dėkoju už palaimą, sakau ačiū už visus nuostabius žmones mano gyvenime ir galimybes, kurias aš turėjau. Tai suvokdama aš atkaliai ir sunkiai dirbu kiekvieną dieną.
 
13. Kas ką labiau įtakoja – Jūsų realus gyvenimas knygos faktus, ar parašytos istorijos tolesnį Jūsų gyvenimą?  (Inga, Kaunas)
Turbūt svarbiausias dalykas man yra kasdienė patirtis su mano Irano šeima, aprašyta knygoje. Turiu galvoje tai, kad aš įtraukiau tokius tipiškus dalykus kaip: pietų įpročiai, posakiai, santuokos įžadai, šventimas. Visa tai tam, kad žmonės suprastų, kaip atrodo Irano šeima. O visa kita knygoje išgalvota.
 
14. Kodėl Jūs rašote? Kas įkvepia Jus? (Ieva, Vilnius)
Rašydama savo knygą aš mėgavausi vaizduotės laisve. Net kai užstrigdavau, nuvargdavau ar nusivildavau visada sugrįždavau į savo rašymą todėl, kad tai buvo viena iš nedaugelio vietų, kur aš galėjau daryti tai, ką norėjau. Net artimiausiems žmonėms neprasitariau, kad beveik penkerius metus rašiau romaną. Tai suteikė man dar didesnę laisvę jį išplėtoti ir tinkamai užbaigti.
 
15. Jūsų mėgstama arbata padeda parašyti? (Ieva, Vilnius)
Aš geriu arbatą ryte, bet dažnai ja mėgaujuosi ir popietės metu. Iraniečių arbata, kurią aš darau labai aromatinga, kartais su lašu rožių vandens ar bergamotės aliejumi. Ji verdama ilgą laiką, naudojant specialų virdulį, kad skonis taptų ypač aromatingas. Esu įsitikinusi, kad arbata man padeda tęsti pradėtus darbus.
 
16. Ar esate rašiusi kokioje keistoje vietoje? (Ieva, Vilnius)
Aš rašau geltonoje užrašinėje pieštuku ir šis mano „rašomasis stalas“ itin patogus, nes galiu jį pasiimti visur ir rašyti bet kurioje vietoje. Kai kurias scenas parašiau lėktuve, metro, automobilių stovėjimo aikštelėse ar tiesiog ko nors laukdama. Stengiuosi būti lanksti, kad galėčiau dirbi bet kuriame pasaulio taške.
 
17. Kur geriausia Jums rašyti? (Ieva, Vilnius)
Patogiame darbo kambaryje savo namuose su natūralia dienos šviesa, apsuptai knygų ir tuo, ką galima pakramsnoti, ypač šokoladu.
 
18. Ar būna dienų, kada Jūs neturite jokių idėjų? (Ieva, Vilnius)
Aš tikiu užsispyrimu. Jei tam tikru momentu sunkiai sekasi – nieko baisaus. Tiesiog darbus verta padėti į stalčių ir leisti savo pasąmonei susidoroti su iškilusiomis problemomis. Toks atsitraukimas leidžia prasiveržti naujoms idėjoms vos prisėdus prie darbo kitą kartą.
 
19. Rašymas – Jūsų pomėgis ar darbas? (Rasa, Lazdijų raj.)
Rašymas visada būdavo mano darbas. Aš dešimt metų dirbau redaktore. Tada – dešimt metų menų žurnaliste. Dabar esu labai laiminga galėdama visą savo laiką skirti grožinės literatūros rašymui.
 
20. Ką patartumėte jaunuoliui, norinčiam parašyti ir išleisti knygą? (Rasa, Lazdijų raj.)
Daugumai rašymas yra labai ilgas kelias. Jūs turite atkakliai dirbti ir atiduoti visą savo širdį bei sielą. Ir tuo metu, kai jūs manote, kad jau viską atidavėte, ką galėjote, privalote dirbti dar sunkiau ir atiduoti save vėl iš naujo. Jei tai darote, vadinasi, galite vadinti save rašytoju.
 
21. Ar skaitote kitų autorių parašytas knygas? (Gintarė, Plungė)
Aš godžiai skaičiau knygas nuo pat vaikystės. Nebuvo nieko labiau jaudinančio kaip patekimas į autoriaus sukurtą pasaulį. Iki šiol nekantrauju, kada grįšiu namo ir vėl pasinersiu į knygą, kuri užvaldo visą mano vaizduotę.
 
22. Kokią simboliką galima atrasti Jūsų knygoje kaip aliuziją į Persijos moters pasaulį? Ką šia knyga norite pasakyti pasauliui? (Anzelma, Vilnius)
Aš manau, kad kiekvienas gali surasti ryšį su jaunos moters istorija, moters, kuri susiduria su painiomis aplinkybėmis ir nori sukurti geresnį rytojų. Irane finansinė nepriklausomybė moterims atnešė nepriklausomybę ir kitose gyvenimo srityse, nors kitose pasaulio dalyse moterys tai išsikovojo žymiai anksčiau.
 
23. Kokie, Jūsų nuomone, turėtų būti šios knygos motyvai? (Mantas, Kėdainiai)
Vienas iš svarbiausių leitmotyvų yra tradicinio pasakojimo menas. Septynioliktame šimtmetyje, kai dauguma iraniečių dar buvo neraštingi, kažkam, kaip ir mano herojės motinai, buvo būdinga įsiminti tradicinius žmonių pasakojimus ir ilgas poemas. Pagrindinis siekis, gal net iššūkis rašant šią knygą – sukurti tokį pasakojimą, kuris taptų romanu Vakaruose, subtiliai susimaišytų su tradicinėmis istorijomis, kurias aš pateikiu kiekvieno skyriaus pabaigoje.
 
24. Kodėl nesuteikėte savo herojei vardo? (Birutė, Kaunas)
Vieną rytą, kai tyrinėjau iraniečių kilimėlius, siuvinėjimus ir miniatiūrinius paveikslus, pastebėjau, jog po nei vienu darbu nepasirašyta. Tiesa, kad daugelyje pasaulio šalių amatininko vardas buvo laikomas nesvarbiu. Kai rašiau savo romaną mano mintys sukosi apie šių menininkų gyvenimą. Pradėjau įsivaizduoti savo kelią jų gyvenimo link. Nesuteikdama savo herojei vardo siekiau parodyti, kad jau nebegyvena tos moterys amatininkės, kurios padarė gražius daiktus ir kuriais mes taip žavimės. Trumpai tariant, mano tikslas buvo pripažinti „bevardžio amatininko“ darbo jėgą, kurio darbas iškentė ištisus šimtmečius.
 
25. Ką rašote šiuo metu ir kada skaitytojai galės tai išvysti? (Rokas, Utena)
Pradėjau antrąją knygą, kuri tęs mano tyrinėjimus dvejose srityse: moterų ir Irano. Viliuosi, kad naująją knygą parašysiu greičiau nei pastarąją!
 
 
Interviu su Anitai Amirrezvani taip pat galite skaityti anglų kalba.