Apie akcijas ir ypatingus pasiūlymus sužinokite pirmi!
 

Interviu su Violeta Palčinskaite

      
INTERVIU SU RAŠYTOJA VIOLETA PALČINSKAITE
 
Lina iš Kauno: Koks jausmas Jus dažniausiai „aplanko“ rašant knygas vaikams? Ką galėtumėte palinkėti 8 mėn. berniukui, kuris dar tik ruošiasi būti knygų mylėtojas? Kaip Jūs galvojate, ar KNYGA išliks vertybe ateities jaunimui? Ir kaip galima būtų grįžti prie knygos kaip vertybės? Ar esate laiminga, kad esate rašytoja?
 
Violeta Palčinskaitė (V.P.): Su džiaugsmu rašau knygas vaikams. Galvoju, kad tai patys dėkingiausi ir nuoširdžiausi skaitytojai. 8 mėnesių berniukui norėčiau palinkėti, kad jo mama ateityje kuo daugiau skaitytų jam gražių knygelių. Esu girdėjusi, kad net trijų savaičių kūdikiui dainuojama mamos lopšinė turi įtakos jo vystymuisi ir estetinio skonio lavinimui. KNYGA buvo ir bus amžina vertybė.
Taip, esu laiminga, kad esu rašytoja.
 
Evelina iš Telšių raj., Luokės mstl.: Kokio amžiaus būdama pradėjote kurti? Ar Jūsų giminėje, šeimoje buvo ar yra žmonių, kurie rašytų ar būtų menininkai? Labiau mėgstate kurti, rašyti vaikams ar suaugusiems? 
 
V.P.: Pradėjau rašyti dar mokykloje, gal kokių devynerių metų. Mano šeimoje menininkų nebuvo, tačiau tėvai buvo labai meniškai nusiteikę.Namuose turėjome daug knygų, tėvai nuo mažumės vesdavosi mane į koncertus ir į teatrą, net į operos spektaklius.
Patinka kurti vaikams, patinka kurti teatrui.
 
Mažena iš Vilniaus raj., Lindiniškių km.: Ar duodama savo knygai pavadinimą „Karalius pamiršo žodyną“ Jūs turėjote omeny kažkokį konkretų žmogų ar pažįstamą? 
 
V.P.: Knygos pavadinimas nesusijęs su mano pažįstamais žmonėmis. Jie visi yra išmokę abėcėlę ir kol kas dar jos nepamiršo...
 
Greta iš Molėtų: Ar sunku būti rašytoja? Nuo kada pastebėjote, kad jums patinka rašyti? Kodėl dažniausiai rašote vaikams, o ne suaugusiems? Kaip jūs manote, ar esate gera rašytoja? Apie ką buvo jūsų pirmoji knyga? 
 
V.P.: Ir lengva, ir sunku. Pradėjau rašyti dar mokyklos suole, tarsi žaisdama, paskui tai tapo mano gyvenimo būdu. Pirmoji knyga vadinosi „Žemė kėlė žolę“. Tai buvo eilėraščių knyga, kuri pasirodė man bestudijuojant pirmame kurse, Vilniaus universitete.
Kokia esu rašytoja – tesprendžia mano skaitytojai.
 
Natalija iš Lentvario: Iš kur sėmėtės energijos ir įkvėpimo rašydama? Spėlioju, kad savo kūrybos pradžioje užsibrėžėte pasiekti kažkokį tikslą? Koks tai buvo tikslas ir ar pavyko jo pasiekti? Ar vaikai yra supratinga, skatinanti kurti ir neišsenkanti auditorija?  
Sonata iš Šakių raj., Bizierių km.: Kas Jus paskatina rašyti knygas? 
 
V.P.: Nugirstas pokalbis, muzikos garsai,  įdomus paveikslas, keistas prisiminimas ar paprasta kriauklelė, rasta pajūryje, gali tapti įkvėpimo šaltiniu. Energijos visada suteikia neišsenkanti, kaip Jūs sakote, skaitytojų auditorija. Jokių ypatingų tikslų pradėjusi rašyti neturėjau. Paprasčiausiai rašiau, nes turbūt to reikalavo mano vidinė būsena.
 
Rasa iš Širvintų raj., Bartkuškio km.: Aš užaugau su Jūsų knygomis, civilizacijai sparčiai einant į priekį, mano vaikams poezijos jau nebereikia, nors ir kaip bandyk ją siūlyti. Sakykite, kodėl šios knygelės pavadinimas „Karalius pamiršo raidyną“? Ar ne todėl, kad karalius asocijuojasi šiais laikais su mūsų valdžia, kuri daug ką pamiršta? O gal manote, kad karaliai niekada ir nebuvo tikrais karaliais?  
 
V.P.: Ne visi yra poezijos mylėtojai. Gal jūsų vaikus sudomintų gera nuotykių knyga arba mokslinės fantastikos žanras? Na, o mano knygos pavadinimas skaitytojai sukėlė daugiau poteksčių, negu būčiau galėjusi pagalvoti. Tai irgi, be abejo, įdomu. Mano tikslas buvo nepamokslaujant, o humoristiniu būdu pasakyti vaikams, kad  „be rašto išeisi iš krašto“.
 
Valdereza Puišytė iš Kauno: Esu Violetos bendraamžė. Nuo mokyklos suolo seku Jos kūrybą. Tai ji paskatino mane... išmokti sklandžiai eiliuoti. Ir gana sėkmingai. O klausimas toks: Ar Violeta dabar galėtų ekspromtu tęsti vieną ankstyviausių savo eilėraščių, kurio pradžia: "MOKYKLA. ŠIS NEPAPRASTAS..." ???  Pagarbiai, anų laikų Valdereza Puišytė iš Kauno. 
 
V.P.: Džiaugiuos, kad skaitėte mano knygas ir tuos ankstyvuosius eilėraščius. Tačiau tikrai negaliu prisiminti savo eilėraščio, kuris prasidėtų Jūsų paminėtais žodžiais. Gal iš tiesų kažko neprisimenu, kas nebuvo įtraukta į mano poezijos rinkinius?
 
Dalia iš Vilniaus: Gerb. POETE, ar Jūs pati, būdama eilėraščių Karaliene, mokate visą abėcėlę? Ar Jūsų gyvenimo abėcėlėje yra (būna) raidžių su nosinėmis? Sakykite, kada lengviau gyventi: su abėcėle ar be jos? Kuri abėcėlės raidė Jums atrodo svarbiausia ir kodėl?  
 
V.P.: Abėcėlės dar nepamiršau ir galvoju, kad lengviau gyventi su ja, negu be jos.Visos raidės man vienodai svarbios.Pabandykim bent vieną išimti – viskas apvirs aukštyn kojom.O mano gyvenimo abėcėlėje iš tiesų yra pakankamai nosinių, bet aš labai retai verkiu.
 
Laima iš Vilniaus: Ar bandėte rašyti suaugusiems? Kaip sekėsi kurti paskutinę knygutę su bendraautore? 
 
V.P.: Suaugusiems esu parašiusi ir išleidusi šešis poezijos rinkinius.
Jūs turite galvoje dailininkę Ulą Vaičiūnaitę? Manau, mes puikiai bendradarbiavome.
 
Asta iš Lentvario: Ar knygos kūrimo metu buvo ,,sunkiausių“ ir ,,lengviausių“ raidžių? Jei buvo, tai kokios jos? 
 
V.P.: Visos raidės man buvo vienodai įdomios, nors kartais tekdavo pasukti galvą. Rašiau su dideliu ūpu ir gana greitai parašiau šią knygelę.
 
Taura iš Lazdijų raj., Šeštokų:  Kaip pirmoji Jūsų knyga vaikams susijusi su Jūsų gyvenimu? Kodėl nusprendėte rašyti būtent vaikams? Ar vaikystėje svajojote būti tuo, kuo esate dabar? Kaip ilgai esate rašiusi knygą?
 
V.P.: Pirmoji knyga vaikams tapo tuo tiltu, kuris atvedė į visas kitas knygas, parašytas mažiesiems.Kartojuosi sakydama, kad vaikai – patys nuoširdžiausi ir geriausi skaitytojai.
Knygos rašomos įvairiai – vienos mėnesį, o kitos gal ištisus metus. „Karalius pamiršo raidyną“ parašiau per nepilnas keturias savaites.
Vaikystėje tikrai nesvajojau tapti rašytoja. Norėjau būti dresiruotoja, tigrų tramdytoja.
 
Alina iš Vilniaus raj., Marijampolio km.: Kodėl nutarėte rašyti vaikiškas knygas? Kas jus įkvėpė tokiai knygai?
 
V.P.: Esu dėkinga savo leidėjams, kurie manęs paprašė parašyti štai tokią knygą. O kai esi laukiamas leidykloje, tada ir įkvėpimas ateina...
 
Deividas iš Panevėžio: Norėčiau paklausti, ar turit vaikų ir ar skaitote mažiems vaikams eilėraštukus? Ar pati mokot savo vaiką abėcėlės raidžių?
 
V.P.: Visada prisipažįstu savo skaiytojams, kad neturiu vaikų nei anūkų, todėl turiu pakankamai daug laiko, kad galėčiau rašyti...
 
Ugnė iš Geistarukų km.: Ką labiausiai mėgote skaityti vaikystėje? Ar jūsų knygų personažai panašūs į Jus? Kuo norėjote būti užaugusi? Ar jūsų svajonė išsipildė? Ar norėtumėte laiką atsukti atgal ir sugrįžti į vaikystę? Ko palinkėtumėte knygos skaitytojams? Ar save laikote gera rašytoja? Kaip manote, ar naujoji Jūsų knyga patiks vaikams? Artėja šv. Kalėdos. Kokią dovaną Jums būtų maloniausia rasti po Kalėdine eglute? Ar suaugusi dar skaitote pasakas, ir išvis ar dar lieka laiko paskaityti?
 
V.P.: Vaikystėje labai mėgau skaityti Anderseno pasakas. Beje, skaitau jas ligi šiol. Ar mano personažai panašūs į mane? Gal ir turi kokių mano bruožų. Tik ne Karalius, kuris pamiršo raidyną. Aš jį gerai prisimenu.
Esu gera ar bloga rašytoja turi spręsti mano skaitytojai.
Manau, vaikams paskutinė mano knygelė patinka, nes knygynuose ji labai perkama.
Geriausia Kalėdų senelio dovana būtų bilietas į kokią nors mano dar neregėtą šalį...
 
Rūta iš Vilniaus: Malonūs prisiminimai apie knygą užplūdo perskaičius rengiamą interviu su autore. Man virš 30, bet galiu naktį deklamuoti – „bėginejau aš po smėlį, susiglamžiau sijonėlį, vėjas garbanas išraitė, vos neplyšo kepuraitė...“  Kokiom temom dabar rašote ir kokiom kūrybinėm nuotaikom gyvenate? Ar pasikeitė kūryba (ir kuo) rašant eilėraščius vaikams prieš daugelį metų ir dabar? Įdomu, kuo autorė džiaugiasi, kuo gyvena?
 
V.P.: Ačiū už Jūsų gerus žodžius. Man jie visada svarbūs, nes įkvepia norą ir toliau rašyti, fantazuoti...
Žinoma, vaikai dabar kitokie, nei buvo, sakykim, prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Juos yra užvaldęs kitas laikmečio ritmas, kiti žaidimai, kitos vertybės... Tačiau visada yra kažkas, kas išlieka amžinai. Prie tų amžinųjų vertybių mažą vaiką turėtų pratinti visų pirma tėvai, vėliau mokytojai, rašytojai. Džiaugiuosi, matydama pilnus knygynus žmonių. Suprantu, kad knyga vis dar yra reikalinga. Tada ir pačiai norisi parašyti kažką tokio... kažką tokio...
 
Bernadeta iš Plungės: Kada, kaip, kur dažniausiai gimsta Jūsų kūryba?
 
V.P.: Eilėraščiai gali gimti visur. Jie nebūtinai pasirenka tavo patogų rašomąjį stalą. Staiga nepaklusnios jų eilutės įsibrauna pro troleibuso langą, iššoka iš gelstančių lapų krūvos gatvėje, valiūkiškai ima šnabždėtis senamiesčio tarpuvartėje arba garų pavidalu išsiveržia vrtuvėje iš kavinuko... Ir tik vėliau imi juos tvarkingai rikiuoti ant balto popieriaus lapo.
 
Violeta iš Vilniaus: Norėčiau sužinoti, ar Jūsų eilėraščiai Jums turi spalvą, o gal muziką, o gal dar ką nors tokio, kas yra už žodžių?
 
V.P.: Eilėraštis man visada turi spalvą, muziką ir dar kažką tokio, kas lieka už eilučių. Ta paslaptis ir padaro eilėraštį gyvą, skleidžiantį savo nuotaiką, savo burtažodžius.
 
Dana iš Tauragės: Kokia yra mėgstamiausia rašytojos knyga? Ar gerbiama rašytoja mielai važinėja į susitikimus su savo skaitytojais?
 
V.P.: Negalėčiau įvardinti tos vienos vienintelės knygos. Jų tiek daug puikių pasaulyje prirašyta...Kad tik spėtum perskaityti.
Kai turiu laiko, visada mielai susitinku su savo skaitytojais.
 
Joana iš Panevėžio raj., Vadoklių: Kokią didžiausią šunybę gerbiama autorė yra iškrėtusi, kurią ir dabar dar prisiminusi rausta? Ar pasiekėte gyvenime tai, apie ką svajojote vaikystėje?
 
V.P.: Didelių šunybių neprisimenu. Jos daugiau egzistuodavo mano vaizduotėje. Buvau ta „gera mergaitė“.Tačiau  kad nebūtų pernelyg nuobodu  būti gerai, retsykiais paskambindavau į duris senutei kaimynei ir anksčiau, negu ji nušlepsendavo atidaryti, akimoju pasislėpdavau už tylutėliai užveriamų savo buto durų. Tą „šunybę“ pakartodavau kelis kartus.Norėjau, kad senoji galvotų, jog vaidenasi...
Vaikystėje kažkodėl visada projektuodavau save kokioj nors egzotiškoj šaly, iš kurios siųsdavau mamai nostalgiškus laiškus ir keistas dovanas...Esu dėkinga likimui, kad mano kelionių svajonė išsipildė.
 
Gabrielė iš Vilniaus: Kodėl rašote tik eilėraščius? 
 
V.P.: Rašau ne tik eilėraščius.Esu parašiusi pjesių vaikams, scenarijų kino filmams. 
 
Alvydas iš Raseinių raj., Žaiginio: Kaip manote, kodėl vieni vaikai dar vis skaito knygas, o kitiems tai tarsi bausmė? Ar čia auklėjimo problema? Tėvai pavyzdžio nerodo – tai ko norėti iš vaiko?  
 
V.P.: Jūs pats ir atsakėte į savo klausimą. Taip, didelė atsakomybė tenka tėvams. Jie ne tik turėtų rodyti pavyzdį, bet ir stengtis savo vaikus sudominti knyga. Prievarta nepadės. Reikia išmintingai parinkti vaikui vieną ar kitą knygą, atsižvelgiant į jo pomėgius, jo charakterį. Galbūt pradžioje pasiūlyti lengvo turinio ištraukėlę ar ją paskaityti vaikui.
 
Kristina iš Mažeikių raj., Dagių km.: Iš kur semiatės įkvėpimo kūrybai? Kada pradėjote kurti? Kokie jausmai Jus užplūsta pirmą kartą išvydus ką tik išleistą savo knygą?
 
V.P.: Didžiausias įkvėpimas yra žinoti, kad vaikai skaito, kad jiems patinka, kad esi jiems reikalinga. Dar – kai gera nuotaika, kai pakvimpa kelionių vėjais ir vaikystės nuotykiais.
Paimi į rankas dar spaustuvės dažais kvepiančią savo knygą ir apima toks jausmas, tarsi švęstum gimtadienį...
 
Marytė iš Alytaus: Darboholizmas, atkaklumas siekiant tikslo, užsispyrimas... Ko iš tiesų reikia žmogui, kad jis rastų savo sėkmės formulę? Ko palinkėtumėte savo skaitytojams 2008 metams?
 
V.P.: Sunku pasakyti, kas iš tiesų yra toji sėkmės formulė. Gal kiekvienam ji vis kitokia? Juk yra atkaklių, užsispyrusių, siekiančių savo tikslo darboholikų, tačiau sėkmė jų kažkodėl neaplanko...Gal sėkmės formulei reikia sėkmės? O gal dar kažko.Gal tikėjimo savo sėkme? 
Savo skaitytojams linkiu artimų draugų, tolimų kelionių, geros nuotaikos ir, žinoma, tos pačios sėkmės!
 
Ieva iš Klaipėdos: Kiek knygų esate parašiusi?  
 
V.P.: Parašiau apie dvidešim knygų.
 
Eglė iš Vilniaus: Kiek širdyje jums metų? Jei galėtumėte grįžti į vaikystę, į kokį amžių norėtumėte pataikyti? Kur ir kada lengviausiai gimsta eilėraščiai? Kaip kuriate eilėraščius – ar pirma sugalvojate siužetą, o tada ieškote rimo, ar žodžiai patys vienas prie kito limpa, ar netyčia šauna į galvą kokia idėja, o tuomet jai prilipdote „pradžią“ ir „pabaigą“?
Jei galėtumėte viso pasaulio vaikams padaryti ką nors gero, kas tai būtų?
 
V.P.: Širdyje vis dar esu tas vaikas, kuris trokšta stebuklų, paslapčių ir įspūdingų nuotykių su laiminga pabaiga.
Norėčiau sugrįžti į vieną tolimą savo vaikystės gimtadienį, kai dar turėjau mamą ir tėtį, kuris iš kartono lakštų iškarpydavo nuostabias karūnas, aplipdydamas jas žvilgančiais popierėliais, kad visi mano gimtadienio svečiai jomis pasipuoštų. Pasipuošę tomis popierinėmis karūnomis, visi tapdavome princais ir princesėm. Būdavo labai linksma.
Eilėraščiai gimsta įvairiai. Dažniausiai negalvoji apie jokius techniškus dalykus.Tiesiog rašai, ir jie patys pasirašo, išlindę iš pasąmonės. Visa kita atranda ir išnagrinėja kritikai.
Abejoju, ar įmanoma padaryti ką nors gero visam pasauliui...Tačiau jeigu kiekvienas iš mūsų padėtume tam vienam vieninteliam vaikui –  kenčiančiam smurtą, sergančiam, alkanam, šąlančiam, vienišam...Pasaulis iš tiesų būtų daug gražesnis.
 
Rima iš Kauno: Džiugu pasitikti dar vieną mylimos poetės knygelę.  Kas įkvėpė sukurti abėcėlę „pagal Violetą Palčinskaitę“?  Kokio amžiaus vaikeliui Jūsų knygelė būtų įdomi ir naudinga?  Lietuvoje beveik kiekvienas save poetu laikantis autorius yra išleidęs savo abėcėlę vaikams. Kodėl tėveliai turėtų rinktis Jūsų knygelę? Kuo ji įdomi, kuo išsiskiria iš kitų autorių abėcėlių? Kokiame pasaulyje veikia Jūsų raidelės?
 
V.P.: Mano knygelė būtų naudinga tiems, kurie pradeda mokytis rašto, arba tik ką išmoko   abėcėlės raides.Tėveliai nebūtinai turėtų rinktis mano knygelę – juk jų yra, kaip pati pastebėjote, labai įvairių. Norėjau savo raidėms parinkti kiek įmanoma įvairesnius žodžius, pavyzdžiui, jeigu skiriu eilėraštį raidei „P“, tai parašiau ne apie paukštį ar pienę, o apie paštą. Norėjau, kad kiekviename eilėraštyje vaikas pats atrastų kiek kartų kartojasi ta pati raidė, apie kurią kalbame, kurios mokomės. Tai savotiškas žaidimas. Beje, kiekviename dailininkės piešinėlyje vaikas atras daugybę daiktų, kurių pavadinimai taip pat yra iš tos pačios raidės. Toksai tas mano raidžių pasaulis.
 
Silvija iš Raseinių raj.,Verėduvos: Žaviuosi Jūsų kūryba, nuo vaikystės išliko atminty skambūs ir nesenstantys Jūsų kūrybos posmai, kuriuos man skaitė mano Mama, pramokusi skaityti su dideliu užsidegimu skaičiau pati, mokiausi mintinai, skaičiau savo sūnui, dabar skatinu tai daryti savo mokinius. Iš kur semiatės tiek dvasios peno, kūrybinės energijos, vis naujų minčių, ar nekilo noras savo kūrybą pasukti kita linkme? Gal didelės meilės vaikams dėka savo kūrybą pašventėte būtent jiems?
Papasakokite trumpai apie savo vaikystės ir jaunystės metus, kelią į kūrybos pasaulį, kas buvo pirmasis, kuris pastebėjo Jūsų kūrybinius gebėjimus, paskatino imtis plunksnos?
Kurie Jūsų gyvenime sutikti žmonės galėtų tapti pavyzdžiu kitiems? Kas galėtų padėti paprastam žmogui šiame  pasaulyje išlikti savimi tvirtam, nepalūžti, išsaugoti žmogiškąsias vertybes?
 
V.P.: Dėkoju už gerus žodžius, kurių mums visiems labai reikia.
Pati nežinau, iš kur semiuosi kūrybinės energijos. Būna ir silpnumo valandėlių, kada viskas atrodo beprasmiška ir nebesinori rašyti. Bet staiga suskamba malonią žinią nešantis telefono skambutis, už lango dvelktelia pavasario vėjas ir vėl viskas prasideda iš naujo...
Naujovės visada traukia. Jeigu visą gyvenimą rašei eilėraščius, tai kada nors  norėtum parašyti romaną...
Neįmanoma trumpai papasakoti apie vaikystę ar jaunystę. Galbūt kažkada apie tai parašysiu knygą. (Memuarai dabar labai madingi).
Pirmuosius mokyklinius eilėraščius laimino Kazys Boruta.
Nedrįsčiau kurio nors konkretaus sutikto žmogaus statyti pavyzdžiu kitiems. Visi mes turime ir gerų, ir blogų savybių, ir silpnybių.Tuo esame įdomūs ir skirtingi. Tačiau jau minėjau, kad labiausiai vertinu draugystę be išskaičiavimo, ištikimybę, gerumą. Žmogiškąsias vertybes padeda išsaugoti tikėjimas dvasinėmis vertybėmis, o ne materialinėmis.
 
Agnė iš Vilniaus: Koks pats smagiausias Jūsų vaikystės prisiminimas? Jei galėtumėte savo gyvenime pakeist vieną dalyką, tai ką pakeistumėte? Jei būtų įmanoma keliauti laiko mašina, tai kokioje šalyje, kokiame amžiuje norėtumėte apsilankyti ir kodėl?
 
V.P.: Augau mieste.Todėl pirmas pamatytas inkubatorinis viščiukas Kauno turguje atrodė tikras stebuklas. Prašiau tėvelio, kad nupirktų. Kitą dieną tėvas grįžo namo su dvylika geltonsnapių, sakė, mažiau jam nepardavė. Tris paras viščiukai gyveno bute ant parketo. Tačiau ketvirtą dieną mama paliepė tėčiui nedelsiant išgabenti mano „fermą“ į kaimą. Įtikino, kad be tyro oro ir žalios žolės jie neišgyvens. Tėvas pakluso. Aš verkiau. Tačiau kiek linksmybės ir džiaugsmo buvo patirta per tas tris dienas!
Norėčiau, kad dar būtų gyvi mano tėvai.Tačiau galvoju, kad viskas, kas atsitinka mūsų gyvenime, turi savo prasmę.Mokomės net ir iš pačių blogiausių, pačių skaudžiausių dalykų.
Norėčiau atsidurti pereito amžiaus Paryžiuje.Tada, kai ten gyveno ir kūrė tiek garsių menininkų.
 
Vaidotas Subačius iš Prienų raj., Ingavangio km.: Kaip Jūs jautėtės, kai išleidote pirmąją savo knygą? Gerbiama rašytoja, būtų malonu sužinoti, kiek knygų dar žadate parašyti bei išleisti? Ar gyvenime Jums itin svarbios žmogiškosios vertybės? Kodėl? Ar Jūs pati kada nors buvote pamiršusi kokį nors elementarų dalyką, pavyzdžiui abėcėlės raidžių tvarką? Ar norėtumėte, kad paprastam žmogui būtų galima gyventi danguje bei tenai kurti? Ar Jūsų gyvenimo variklis tik kūryba? Ar tikite, kad kūryba yra tas užsiėmimas, kuris parodo tikrąją gyvenimo vertę? Ko paprašytumėte krintančios žvaigždės? Jei vienai dienai taptumėte visagale, ką pirmiausiai pakeistumėte?
 
V.P.: Jaučiausi išdidi.Vaikščiojau Kauno Laisvės alėja su savo tuometine drauge, šviesios atminties Audrone Bajerčiūte, kuri buvo tik ką nusifilmavusi Vytauto Žalakevičiaus filme „Adomas nori būti žmogumi“, ir man atrodė, kad visas pasaulis į mus žiūri. Man tada buvo septyniolika metų. Buvau kvaila.
Kiek lemtis leis, tiek parašysiu.
Abėcėlės pamiršusi nebuvau, tačiau esu labai išsiblaškiusi. Kartą pamiršau ateiti į literatūros vakarą, į kurį sukviečiau savo draugus, ir kuriame turėjau skaityti eilėraščius...
Na, ir ko tam paprastam žmogui dangintis į dausas, jeigu ir žemėje yra tiek daug įdomių dalykų...
Be abejo, ne vien kūryba yra gyvenimo variklis. Ir ne vien ji parodo tikrą gyvenimo vertę. Nors tiems, kurie rašo, ji yra labai svarbi.
Nesakysiu, ko paprašyčiau krintančios žvaigždės, nes tada norai neišsipildys.
Norėčiau, kad pasaulyje nebūtų karų, vargo, skurdo, ligų. Tai banalūs žodžiai, tačiau labai tikri tiems, kurie su jais yra susidūrę. Deja, kol kas dar niekam nepavyko įgyvendinti šitos idėjos visame pasaulyje.
 
Žygimantas iš Raseinių raj., Verėduvos: Kokiam Karaliui sutiktumėte tarnauti? Ko tikitės iš Kalėdų Senelio? Kokius žmogaus būdo bruožus laikote didžiausia vertybe? Su kuriuo iš gerai žinomų Lietuvos žmonių mielai pabendrautumėte prie arbatos puodelio?
 
V.P.: Prie arbatos puodelio pabendrauju su įvairiais žmonėmis, nepriklausomai nuo jų užimamos padėties visuomenėje ar titulų. Vertinu juose draugiškumą, sąžiningumą, humoro jausmą ir mokėjimą bendrauti.
Iš Kalėdų senelio vis dar laukiu netikėtų dovanų, o karalius, kuriam norėčiau tarnauti, dar negimė.
 
Violeta Palčinskaitė: Dėkoju visiems mieliems mano skaitytojams už įdomius ir turiningus klausimus. Labai sunku buvo išrinkti tą vieną... Tačiau pats netikėčiausias man pasirodė Dalios iš Vilniaus. Ji klausė, ar mano gyvenimo abėcėlėje būta raidžių su nosinėm... Taigi, linkėdama visiems laimingų ateinančių metų, noriu, kad Jūsų gyvenimo abėcėlėse gyvuotų tik pačios šviesiausios, gražiausius žodžius buriančios raidės.
                                                              
Visada jūsų – Violeta Palčinskaitė