Apie akcijas ir ypatingus pasiūlymus sužinokite pirmi!
 

Interviu su Zurabu Džavachišviliu

Interviu su autoriumi – tai išskirtinė galimybė užduoti Jums rūpimus klausimus savo mėgstamam rašytojui.
 
 
 
Šį kartą kalbiname rašytoją Zurabą Džavachišvilį. Alma littera yra išleidusi autoriaus knygą „Imperatoriaus mįslė“
 
Ačiū visiems, siuntusiems klausimus!
 
Rašytojas Zurabas Džavachišvilis išrinko įdomiausią klausimą. Jo autore tapo Silvija Brazienė iš Raseinių raj. Sveikiname nugalėtoją! Silvija buvo apdovanota knyga „Imperatoriaus mįslė“ su autoriaus palinkėjimu ir autografu.
 
Šis klausimas autoriui patiko labiausiai:
 
Šiuolaikiniame gyvenime, Jūsų nuomone, lengviau išlikti imperatoriumi ar paprastu mirtinguoju? (Silvija Brazienė, Raseinių raj.)

Klausimas vertas pirmos vietos! Leiskite patikslinti, apie kokį „lengvumą“ kalbame? Kai viskas paprasta, aišku, sustyguota, kai niekas iš tavęs nelaukia ir nesitiki jokios aukos, jokių žygdarbių, kai tavęs niekas nepuola, nekritikuoja, nemuša, kai neturi nei priešų, nei mylinčiųjų, kai visas gyvenimas kaip viena pilka diena? Ir kieno gi tas gyvenimas? Kokios amebos ar, geriausiu atveju, prasigėrusio, visiškai asocialaus „bomžo“? Ką reiškia tas „paprastas mirtingasis“? Kiekvienas žmogus yra nepaprastas Dievo kūrinys, jei pats savęs kitokiu nelaiko. Žinoma, ne visi taps prezidentais, imperatoriais arba pirmuoju Lietuvos astronautu, anot poeto saldžių meduolių visada neužtenka visiems. Bet kiekvienas turi rasti savo nišą gyvenime, nuolat kažko SIEKTI, norėti palikti pėdsaką šioje Žemėje, o ne tik pripėdinti. Jei neklystu, Dostojevskis jau atsakė į panašų klausimą. Manau, pirmiausia turi būti lengva širdyje, sąžinėje, o ne buityje…
 
 
Nuo kada Jūs pradėjote rašyti? (Greta Urbonaite, Vilnius)
Ką laikyti rašymu: jei pirmuosius vaikiškus eilėraštukus (turbūt iš esmės nulėmusius „humanitarinę“ viso gyvenimo pakraipą), atrodo, ketvirtoje ar penktoje klasėje. O jei turimi galvoje rimtesni plunksnos bandymai – studijų universitete metu.
 
Kas pastūmėjo parašyti pirmąją knygą? Kam ją paskyrėte? (Greta Urbonaite, Vilnius, Žygimantas  Brazas, Raseinių raj.)
Pirmoji knyga (būtent knyga, o ne mažesnių formų kūriniai – apsakymai, eilėraščiai etc.) buvo vieno mano mylimiausių rašytojų Nodaro Dumbadzės romano „Baltosios vėliavos“ vertimas į lietuvių kalbą. Pirma, šitaip norėjau gerokai patobulinti savo lietuvių kalbą (buvau 5 kurso studentas), antra, tai tikrai vertas dėmesio kūrinys. Iš tikrųjų 1973 metais, kai jis buvo pirmąkart išleistas, mažai kas rašė apie tai, kaip „gyvena“ įtariamieji sovietiniame tardymo izoliatoriuje… Plius nepaprastas rašytojo talentas… O pirmoji „autorinė“ knyga – tai knygelė vaikams apie policiją, kurią rašant organiškai susijungė VRM viešųjų ryšių poreikis ir paprasčiausias smalsumas, ar pavyks tai padaryti, ar yra dar parako… O dėl paskyrimo, toks noras buvo kilęs ne kartą, tačiau ką daryti, jeigu mylimų ir gerbiamų žmonių daug, dedikuosi vienam – kitas pagalvos, kad yra mažiau mylimas. Tiek knygų vis tiek nespėsiu parašyti, kad pagerbčiau visus to vertus…
 
Ar lengva rašyti? (Greta Urbonaitė, Vilnius)
Susitarkime dėl sąvokų: jei rašymas – tai raidžių keverzojimas popieriuje arba kompiuterio mygtukų maigymas, rašyti nėra sunku. Bet jeigu rašymas – ištisas kūrybinis procesas, nuo „pastojimo“, idėjos išnešiojimo iki „kūdikio“ gimdymo ar net Cezario pjūvio, tai gana sudėtingas, kartais kankinantis, it dantų ar ausies skausmas, dalykas. Žodžiu, kaip rakštis vienoje vietoje.
 
Kas Jus įkvėpia rašyti knygas? Gal turite kokią gerąją fėją, kuri Jus skatina kurti? (Sonata Tamulevičiūtė, Šakių raj., Lina Blankaitė, Kelmė)
Neblogas klausimas, bent jau malonus. Tikrai knieti atsakyti B. Okudžavos dainos žodžiais: „Iveta, Lizeta, Miuzeta, Žaneta, Žoržeta…“ Suprantama, jokios konkrečios Lauros ar Beatričės nėra, apskritai, šiuo atveju ieškoti moters įkvėpėjos – bergždžias dalykas, tiksliau būtų kalbėti apie du rimtesnius motyvus. Pirmas – noras pasidalyti su kitais tuo, ką žinai pats, kas, rodos, verta kitų žmonių dėmesio arba paprasčiausiai praskaidrintų jų nuotaiką, bent kiek pašviesintų gyvenimą, užimtų laisvalaikį, kuriam laikui grąžintų nuo kompiuterio ar tuščios televizijos prie knygos. Antras – impulsas, padedantis sušukti „Eurika“, tarp daugelio patrauklių temų ir siužetų pastebėti tą tikrąjį, kuris gali virsti knyga, o ne straipsniu laikraštyje, pagimdantis ne tik norą pamalti liežuviu (arba kaip tundros gyventojų tautosakoje: matau saulę – dainuoju apie saulę, matau tvorą – dainuoju apie tvorą…), bet ir pasakyti kai ką tarp eilučių, padiskutuoti rimtais klausimais, paliesti kurią nors problemą. Anaiptol nesu realizmo (ypač socialistinio) pasekėjas, tačiau tvirtai tikiu, kad literatūra vis dėlto turi būti sociali, o ne virti savo sultyse.
 
Jūs parašėte puikią knygą ,,Imperatoriaus mįslė". Ar ilgai brandinote mintis šiam kūriniui, iš kur sėmėtės kūrybinės dvasios, kieno padedami ir ar dažnai ją pakylėjote? (Silvija Brazienė, Raseinių raj.)
Kas Jus paskatino parašyti šią knygą? (Deividas Vasiliauskas, Panevėžys)
Per kiek laiko parašėte šį romaną? (Onute Delonienė, Kaunas, Karolina Arbačauskaitė, Šiauliai)

Manau, tikslinga atsakyti iš karto į šiuos tris, tarpusavyje susijusius klausimus. Pati mintis parašyti tokią knygą gimė per keletą minučių. Tiesiog žiūrėjau pro langą, kur galinga technika ir pulkas darbininkų griovė senus buvusio duonos kombinato pastatus. Tuomet pagalvojau, o kas būtų, jei darbininkai senuose mūruose staiga rastų kokį nors lobį? Tuoj pat atsirado asociacijų grandinėlė: ar man pačiam būtų įdomu skaityti eilinį kūrinį apie eilinį lobį? O koks galėtų būti „neeilinis lobis“? Kokių paslaptingų lobių galėtų atsirasti Lietuvoje (kategoriškai atmetus fantastiką)? Ir atmintis paslaugiai pakišo pasakojimus apie garsųjį Napoleono lobį. Taigi mintis įstrigo… Paskui, apie pusę metų, visas laisvalaikis buvo skirtas klausimo nagrinėjimui: paties Napoleono istorija nuo gimimo iki mirties, jo politika, karo žygiai, konkrečiai 1812 metų „rusų kampanija“, mūšiai, – iki smulkmenų, iki karinių dalinių ir padalinių vadų pavardžių ir laipsnių. Taip pat konsultacijos su narais profesionalais apie akvalangus, Lietuvos ežerų ypatumus ir t.t. Be abejo, iš pradžių kūrybinį polėkį stabdė tas faktas, kad Napoleonui skirti tūkstančiai leidinių: tiek mokslinių, tiek grožinių, šimtai vaidybinių ir dokumentinių filmų. Taigi kas čia gali būti nauja? Vadinasi, reikėjo paieškoti kito rakurso, kitos prizmės. Ta prizme ir tapo dingusių lobių istorija, o kaip tai pasisekė – spręsti jums.
Reikėtų pabrėžti, kad daugiausia parašyti šią knygą paskatino ne amžinas žmogaus smalsumas, ne potraukis bet kokioms paslaptims ar istorijos mįslėms. Pirmiausia, esu nuoširdus Napoleono gerbėjas, tiesiog lenkiu galvą prieš šią Asmenybę. Be to, apie jo vietą Lietuvos istorijoje per mažai kalbama. Tiksliau ne per mažai – yra daug puikių istorikų darbų, skirtų prancūzmečiui Lietuvoje, bet kalbama kažkaip per tyliai, nepakankamai. Nors pavyzdžiu galėtų tapti kad ir panašūs į mus slovėnai: kas lankėsi Liublianoje, tikriausiai atkreipė dėmesį į didžiulį paauksuotą paminklą Napoleonui vidury miesto. Anot pačių slovėnų, „gal Napoleonas kai kam atrodo agresorius ir kraugerys, bet mums jis yra išvaduotojas iš austrų jungo“. Nenoriu skaityti paskaitų,– tam yra profesionalai. Noriu tik priminti, kad Napoleono siekiai grąžinti Lietuvai nepriklausomybę (tegu ir po Prancūzijos protektoratu – tai vis dėlto būtų daug geriau nei carinė Rusija) buvo realūs ir gana patrauklūs. Jei jis nepralaimėtų rusų kampanijos, Lietuva šiandien būtų visai kitokia, norisi tikėti, geresnė ir gražesnė, o jos istorija turėtų daug mažiau juodų puslapių. Taigi norėjau, kad visų tų nuotykių fonas (kad ir koks dinamiškas, įdomus, patraukiantis, bet vis tik antraeilis) neužgožtų pagrindinės minties: metas atiduoti Imperatoriui jam priklausančią duoklę. Bala nematė paauksuoto paminklo: bent memorialinę lentą galėtume atidengti, kad ir ant Prezidentūros, kur jis kadaise gyveno, sienos…
Kalbant apie laiką… Kai viskas buvo išnešiota, sudėliota, išnagrinėta, patikrinta ir patikslinta, fabula išsiliejo į popierių tarsi pati savaime, per porą mėnesių (atmetus darbo valandas ir kitus gyvenimiškus reikalus lieka vakarai ir savaitgaliai).
 
Kelinta tai Jūsų knyga? (Onute Delonienė, Kaunas)
Šešta. Neskaičiuojant vertimų, scenarijų ir kitų darbų. Tikiuosi, anaiptol, ne paskutinė…
 
Gal romane "Imperatoriaus mįslė" yra ir realių faktų? (Lina Blankaitė, Kelmė, Virginija Liveikienė, Vilnius)
Jų ten daugiausia. Nekalbant apie realias istorines asmenybes, Napoleono atsitraukimo maršrutą, netgi orus (istorinėje romano dalyje), tų lobių ir šiandien atkakliai ieško daugelis fanatikų, susibūrusių į klubus Rusijoje, Baltarusijoje. Internete apie tai labai daug informacijos, tad norintys gali patys įsitikinti, kad jokių prasimanymų čia nėra. Nedavė ramybės kitkas: kodėl tų lobių ieškoma tik Rusijos ar Baltarusijos teritorijoje, juk Napoleono armija toliau traukėsi per Lietuvą, vadinasi, Imperatorius galėjo paslėpti dalį brangenybių (ko gero, mažiausio tūrio, užtat pačią vertingiausią) kur nors Lietuvoje. Žinoma, tai tik spėlionė, virtualumas, tačiau kas galėtų paneigti, kad…
 
Gal tai neišgalvoti herojai, tik pakeisti jų vardai, vietovės ir pan.? (Lina Blankaitė, Kelmė)
O dėl „šiuolaikinės“ knygos dalies, be abejo, visi herojai yra išgalvoti. Bet ar jie tokie jau nepanašūs į tikrus žmones, kurie panašioje situacijoje galėtų pasielgti būtent taip? O vietovės beveik realios: tuo galima įsitikinti, pasidomėjus Napoleono kariuomenės atsitraukimo per Lietuvą kryptimis…
 
Ar knygos pavadinimas atitinka turinį? (Lina Sigita Janulienė, Joniškis)
Kaip jūs manote, perskaitę šią knygą?
 
Kaip galvojate, kodėl verta perskaityti Jūsų knygą? (Lina Sigita Janulienė, Joniškis)
Vien todėl, kad tai knyga. Ar jums labiau patinka „Paparacai.lt“?
 
Ar manote, kad toks skambus pavadinimas labiau patrauks skaitytojus? (Lina Sigita Janulienė, Joniškis)
Iš dalies – taip. Matote, žanro ypatumai, vadybos bei prekybos dėsniai ir pan. Visa tai reikalauja tam tikrų taisyklių paisymo. Bet šiuo atveju iš pradžių gimė pavadinimas, o tik po to buvo sprendžiama, ar jis tinka. Pasikartosiu: nesvarbu, kas būtent patraukė skaitytoją, svarbiausia, kad jis skaitytų.
 
Įsivaizduokite, kad išvykstate į tolimą kelionę. Į sausakimšą kuprinę įspraudžiate knygą. Kokia tai knyga? Kodėl būtent ją spraudžiate į perpildytą kelionmaišį? (Roma K., Kaunas)

Paprasčiau būtų atsakyti praktiškai: gidą po tą šalį arba pasikalbėjimo knygelę. Bet klausimas apie kitką, ir klausimas nelengvas… Gal „Martiną Ideną“ arba „Triumfo arką“… Arba nemirtingąjį Šveiką… Žodžiu, pagavote…
 
Ar knygoje atsispindi Jūsų asmeniniai išgyvenimai? Ar viskas perleista per Jūsų jausmų prizmę? (Onute Delonienė, Kaunas)
Oi, ne… Žinoma, ne viskas. Kitaip turėčiau pripažinti, kad namuose turiu per atstumą žudantį kompiuterį (romanas „Mesijas“), o kūdroje netoli uošvės namų aptikau Napoleono lobį ir t.t. Be to, ką reiškia „asmeniniai išgyvenimai“? Nejau tam, kad aprašyčiau sužeistą žmogų turėčiau pats susižeisti? Arba pilotuoti lėktuvą, nardyti su akvalangu, galų gale, kam nors išpjauti apendiksą? Kad Nemunas įteka į Kuršių marias, žino ne tik Šilutės gyventojai, tiesa? Tiksliau būtų pasakyti „asmeninė patirtis“. Kadaise kolekcionavau cigarečių pakelius, pašto ženklelius, dabar – žmonių charakterius, jų elgesio tam tikromis situacijomis modelius, pavyzdžius. Iš to bandau daryti išvadas, atrasti dėsningumą ir pan. Dar svarbu netingėti ieškoti trūkstamų žinių, visapusiškai išnagrinėti bet kurį dalyką prieš imantis plunksnos, kad neišeitų kažkas panašaus į „aštriadančius lietuvius“. Patikėkite, kartais, net pradedant kurti būsimo opuso schemas, arba piešti pagrindinius herojų bruožus, būna nesmagu: jei, tarkime, pavadinsiu savo heroję Daiva arba Nijole, ar nepuls kai kas ieškoti tokių moterų mano gyvenime? Ypač, jeigu tai susiję su meilės arba erotinėmis scenomis. Visko pasitaiko…
 
Kokią mįslę yra tekę išnarplioti, kuri būtų Jums asmeniškai svarbi ir kurią galėtumėte pavadinti imperatoriška? (Vytas Neviera, Biržų raj.)
Jausmų srityje – ne vieną, tačiau pabaiga, anaiptol, ne visada būdavo holivudiškai laiminga. Ir gerai – amžinai laimingi žmonės nieko gero nesukurs… Bet imperatoriškomis tų mįslių, deja, tikrai nepavadinčiau. „Ne carskoje eto delo“… Gal viskas ateity? Štai, pavyzdžiui, jeigu pavyktų ką nors paskatinti iš tikrųjų paieškoti Napoleono lobių Lietuvoje ir, svarbiausia, surasti juos – tai laikyčiau iš dalies ir savo išspręsta „imperatoriška“ mįsle…
 
Koks Jūsų ryšys su Lietuva? (Lina Blankaitė, Kelmė) (Virginija Liveikienė, Vilnius)
Tiesioginis. Gyvenu čia apie dvidešimt metų ir nuoširdžiai laikau ją antrąja tėvyne.
 
Kuo remiantis sukurtas psichologės charakteris - kiek Jums pažįstamas psichologijos pasaulis? (Virginija Liveikienė, Vilnius)
Kad toji Olga – psichologė, tai tik štrichas jos charakteriui, o ne esminis dalykas. Juk reikėjo kažkaip pagrįsti jos brandumą, pastabumą, rimtumą, skirtingai nei tuščiavidurės Oksanos, labai primenančios vadinamąsias lietuviškas „žvaigždes“. Neturiu nieko bendra su profesionalia psichologija, tačiau laikas nuo laiko pavartau kai kuriuos vadovėlius ir kitą atitinkamą literatūrą, lankausi seminaruose. Bet šiuo metu tikrai nesiimčiau ką nors rašyti apie tikrąjį psichologijos pasaulį.
 
Kaip Jums pavyksta rašyti taip, kad žmogus skaitydamas su nekantrumu verstų puslapius, o eidamas miegoti galvotų, kas įvyks toliau, kuo viskas baigsis? Kaip Jūs išlaikote intrigą? (Gintarė Vaičaitytė, Šakių raj.)
Dėkingas, įdomus siužetas pats išlaiko intrigą, autoriaus užduotis tėra viena – nesugadinti jos, sutinkate? Žinoma, tokį pastebėjimą labai norisi laikyti komplimentu, bet tai (jeigu tikrai yra taip) nėra atsitiktinis dalykas. Pats mėgstu detektyvus ir kitą panašią literatūrą, tačiau pastaruoju metu, deja, dažniau pasitaiko makulatūra: arba iš koto verčiantis specifinių dalykų neišmanymas (visagaliai privatūs sekliai, kaimo bobutės verta policijos pareigūnų operatyvinė veikla, triuškinantys mafiją žurnalistai ir t.t.), arba toks nuobodulys, kad atidėjęs knygą pagalvoji, ar verta ją vėl paimti į rankas,– nedaug teprarasi nebaigęs skaityti, o ir laiko gaila. Ką daryti, dabar toks metas, kai kas antra namų šeimininkė arba šaltkalvis surinkėjas – jau rašytojai. Taigi rašant reikia vadovautis vienintele taisykle, ar tau pačiam būtų įdomu, kas ten toliau vyksta? Stengtis parašyti taip, kad žmogus, pradėjęs skaityti knygą virtuvėje ant grindų, paryčiais būtų rastas toje pačioje vietoje ir pozoje skaitydamas paskutinį puslapį. Kitaip, anot Bulgakovo, „jei gali nerašyti – nerašyk“…
 
Rašote tuomet, kai aplanko įkvėpimas, ar apgalvojate kiekvieną žodį, kad jis būtų kuo įdomesnis, vaizdingesnis? (Gintarė Vaičaitytė, Šakių raj.)

Pirmoji vieta, žinoma, priklauso įkvėpimui. Žodžiai šlifuojami vėliau, kai yra išbaigtas siužetas. Taip sakant, rytas už vakarą protingesnis. Pavyzdžiui, ta pati „Imperatoriaus mįslė“ jau parašyta apie tris mėnesius gulėjo stalčiuje ir, ko gero, gulėtų dar ilgiau, bet kartą kipšas paragino duoti paskaityti ją kolegai Liutaurui Vasiliauskui, žmogui, tikrai išmanančiam tokius dalykus, turinčiam gerą skonį ir niekada nedalinančiam komplimentų veltui. Kai knyga jam patiko, atsižvelgiau į pastabas, kai ką pataisiau ir išdrįsau nunešti ją į leidyklą…
 
Žinau, jog rašote ne tik knygas. Ar rašydamas scenarijus filmams ir serialams remiatės knygomis ar tikrais įvykiais? (Gintarė Vaičaitytė, Šakių raj.)
Scenarijus nebūtinai turi remtis jau išleista knyga, dažnai tai visiškai savarankiškas kūrinys, tik truputį kitokios formos, atsižvelgiant į kino specifiką. O dėl tikrų įvykių sutinku. Bent jau „Lietuviškas tranzitas“ daugiausia remiasi tikrais įvykiais, padarytais Lietuvoje – nusikaltimais ir jų tyrimo rezultatais.
 
Kada Jums buvo smagiau: kai išvydote savo knygą knygyno vitrinoje ar kai pamatėte filmą, kurio scenarijų parašėte? (Gintarė Vaičaitytė, Šakių raj.)
Prisipažinsiu: anksčiau nesuprasdavau aktorių, tvirtinančių, kad teatras jiems svarbiau nei kinas ar televizija. Na, kiek žmonių lankosi tame teatre, o čia – visos šalies arba net pasaulio pripažinimas, populiarumas, pagaliau, šlovė… Dabar, manau, suprantu juos, kad ir koks populiarus būtų filmas pagal tavo scenarijų, knyga vis dėlto yra knyga. Kodėl? Nežinau. Gal ji turi kažkokių mistinių galių, kai, paėmęs ją į rankas, tarsi prisilieti prie savo herojų, t.y. joje amžinai gyvenančių žmonių, pajunti jų energiją… Taip ir teatras, kur ne tik matai rodomą plokščią vaizdą, bet junti aktorių kvėpavimą, jų skleidžiamus fluidus…
 
Savo knygoje rašote apie brangenybes, t.y. praeities reliktus. Norėčiau sužinoti, koks Jūsų požiūris į tokias relikvijas. Ar tikite, kad daiktai kaupia energiją ir savyje turi „užfiksavę“ praeitus gyvenimus? Kaip manote, ar jie gali įtakoti žmogaus gyvenimą? (Viktorija Staišiūnaitė, Vilnius)
Bet kokioms brangenybėms (materialioms) esu visiškai abejingas. Norite – tikėkite, nenorite – netikėkite. O dėl istorinių relikvijų, reikalas visai kitas. Kodėl žmonės tiek šimtmečių svajoja pamatyti „Džokondą“, klausosi Bacho, lanko muziejus, kur eksponuojami garsių karalienių papuošalai, keliauja tūkstančius kilometrų, kad prisiliestų prie šventųjų palaikų? Gal dėl tos pačios energijos, kurią sukaupia ir skleidžia šios relikvijos? Arba štai daug proziškesnis pavyzdys: kai paskolinate kam nors savo automobilį ar pastebite, kad jis po to važiuoja kažkaip kitaip? O kito žmogaus kad ir trumpai panešiotas jūsų rūbas netampa jums kažkoks svetimas? Taigi tikiu, tikiu…
 
Kodėl nusprendėte knygos veiksmą vystyti Lietuvoje? (Gerda Linovskaja, Ukmergė)
Regis, jau atsakiau. Todėl, kad viskas iš tikrųjų vyko Lietuvoje. Ir Napoleonas žygiavo, ir jo kariai kovėsi, ir mantą gabeno…
 
Ar ežeras, kuriame paslėptos imperatoriaus brangenybės, egzistuoja?  Nekilo mintis, kad perskaitę Jūsų knygą žmonės trauks ieškoti brangenybių? Juk kiekviena fantazija turi kruopelytę tiesos. (Gerda Linovskaja, Ukmergė)
Nesutinku: tai kiekviena tiesa turi kruopelytę fantazijos, gyvenimas daug margesnis už bet kokią išmaną. Tikrai labai norėčiau tikėti, kad būtent Lietuvoje yra ežeras, kurio dugne laukia savo valandos Imperatoriaus brangenybės. Ir tegu mūsų ežeruose nardo kuo daugiau romantikų – jei neras šio lobio, nesvarbu. Pagalvokite, kiek kitų įdomybių slepia šimtametis dumblas…
 
Kaip pats įvertintumėte šią knygą? (Gerda Linovskaja, Ukmergė)
Gražūs vaikai pelėdos… Žinoma, ji ne pretenduoja į žanro klasiką (jau nekalbant apie tikrąją klasiką). Bet džiaugčiausi sužinojęs, kad ji nors trumpam sudomino jus, privertė svajoti, dėl kažko pergyventi, abejoti, ginčytis, netgi pasipiktinti. Puiku, kai mums dėl kažko skauda…
 
Kuri vieta ar epizodas knygoje Jums yra pats mylimiausias? (Gerda Linovskaja, Ukmergė)

Sunku pasakyti… Turbūt visi, susiję su Jo Didenybe. Ir dar tas, kai Mykolas įsimyli Olgą. Ką daryti, patinka, kai žmonės vėl ir vėl atranda savyje talentą mylėti…
 
Ar ketinate parašyti ir daugiau panašių knygų? (Karolina Arbačauskaitė, Šiauliai)
Dėl panašumo tikrai neprižadu: kaip Dievas duos… Bet paties žanro visiškai neišsižadėsiu, manau, jis bus įdomus tol, kol bus gyvas žmonių smalsumas, žinių poreikis, romantiškumas. Kiek paslapčių dar laukia mūsų prisilietimo…
 
Esate gyvenęs Tbilisyje, ar neplanuojate parašyti kito romano, kurio veiksmas vyktų Gruzijoje? (Neringa Špukaitė – Mamasalieva, Šiauliai)
Planuoju, tik dar nežinau, kas tai bus: romanas ar kino filmo scenarijus. Struktūra, ko gero, bus panaši į „Imperatoriaus mįslę“ – dviejų skirtingų epochų (Karalienės Tamaros laikų ir 21 amžiaus pradžios) sąsaja. Visa kita lai lieka kūrybine paslaptimi.
 
Turbūt turite mėgstamą gruzinišką patarlę, kurią dažnai prisimenate. Kokia ji? (Neringa Špukaitė – Mamasalieva, Šiauliai)
Jų nemažai. Pavyzdžiui, „į kokį kaimą atvykai, tokią kepurę ir užsidėk“. Arba tokia: „Kvelam michedos tavis boz mamidas“. Paprašykite pažįstamų gruzinų išversti, aš nedrįstu…
 
Ar Jūsų darbas, susijęs su policija, turi įtakos kūrybai? (Neringa Špukaitė – Mamasalieva, Šiauliai)
Labai. Ypač detektyvams, kurių kokybė tiesiogiai proporcinga įgytai patirčiai, specialioms žinioms, policijos darbo „virtuvės“ išmanymui.
 
Kuris Jūsų kūrybinis darbas jums pats brangiausias? (Justė Lukšytė,  Ukmergė)
Tas, kuris dar nesukurtas. Jeigu visai rimtai – tas, kuris prisišaukė prie didesnio skaitytojų skaičiaus – vadinasi, jis kažkur pataikė. Ne tik į šiukšlių dėžę…
 
Ar gyvenimas Jums dažnai pateikia žemiškų, ne imperatoriškų, mįslių, ar pajėgiate jas visas įminti? (Silvija Brazienė, Raseinių raj.)

Panašus klausimas jau nuskambėjo. Laimė, ne itin dažnai, kitaip netrukus „nuvažiuotų stogas“.
 
Protu ar jausmais patartumėte vadovautis žmogui, atsidūrusiam gyvenimo kryžkelėje, kur jam geriausia būtų ieškoti dvasinio peno, atgaivos, sielos ramybės? (Silvija Brazienė, Raseinių raj.)
Ir vienu, ir kitu. Negerai tiek šaltas racionalumas, tiek nepamatuotos emocijos. Yra daug būdų ir vietų, kur galima ieškoti (ir rasti) atgaivos ir sielos ramybės: tikėjimas, menas, gamta, prasmingas darbas, draugystė, meilė… Užtat naktiniai klubai, alkoholis, narkotikai ir Lietuvos komerciniai televizijos kanalai bei kai kurie spaudos leidiniai tam tikrai netinka.
 
Ar vaikystėje buvote smalsus vaikas, ar mėgote skaityti knygas, ar daug jų perskaitėte? Buvote ,,gerietis" ar neklaužada? (Žygimantas  Brazas, Raseinių raj.)
Ar mėgote skaityti, kai buvote mažas?  (Karolina Arbačauskaitė, Šiauliai)
Dėl knygų skaitymo vaikystėje (po antklode, su žibintuvėliu) susigadinau regėjimą, bet tragedijos iš to nedarau, nauda kur kas didesnė. Tiesa, niekada nebuvo šovusi mintis skaičiuoti perskaitytas knygas, tai atrodo tiesiog neįmanoma. Iki aštuntos ar devintos klasės, ko gero, buvau „gerietis“, po to kuriam laikui tapau… Hm, „neklaužada“ skamba per minkštai. Bet tas užtaisas, gautas vaikystėje iš knygų, niekur nedingsta, jis vis tiek grąžina į kelią, kuris atrodo teisingas. Ir nepamirškime: svarbu ne kiek skaitai, o ką ir kaip…

Grįžti į pradžią >>