Apie akcijas ir ypatingus pasiūlymus sužinokite pirmi!
 

Interviu su Irena Buivydaite

 
Interviu su autoriumi – tai išskirtinė galimybė užduoti jums rūpimus klausimus savo mėgstamam rašytojui.
 
Ačiū visiems, siuntusiems klausimus!
 
Rašytoja Irena Buivydaitė išrinko įdomiausią klausimą. Jo autore tapo Gerda Linovskaja iš Ukmergės. Sveikiname nugalėtoją! Gerda bus apdovanota knyga „Geriausios draugės“ su autorės palinkėjimu ir autografu.
 
Šis klausimas autorei patiko labiausiai – anot jos pačios, tokio jai dar niekas nėra uždavęs:
 
Koks sakinys, citata iš knygos, eilėraščio lydi Jus gyvenime, ir jį visada prisimenate, kai liūdna, linksma, kai reikia paramos arba tiesiog kai reikia sau pasakyti, kad viskas „susitupės“ ir bus gerai? (Gerda, Ukmergė)
 
Būtent tokią citatą turiu:
Tai H.W. Longfellow eilutės iš eilėraščio Rainy Day („Lietinga diena“). Eilėraštis trumpas – tik trys posmeliai: pirmas apie niūrią, lietingą dieną, antras – paralelė su autoriaus gyvenimu, ir trečias – įsakymas sau nepasiduoti:
 
Be still, sad heart, and stop repining:
Behind the clouds the sun is still shining.
Your fate is a common fate of all,
Into each life some rain must fall,
Some days must be dark and dreary.
 
O lietuviškai:
Nurimk, širdie, užteks kankintis:
Už debesų jau saulė švinta.
Likimas tavo – toks pats kaip ir kitų,
Juk kartais žemę turi merkt lietus,
Ir kelios dienos būna niūrios, darganotos.
 
Patikėkit, kelis kartus pakartojus, tikrai padeda.
 
* * * * * * * *
 
Kiek Jums buvo metų, kai išleidote pirmą savo knygą? (Jolanta, Mažeikiai)
Išleidau, kai buvau keturiasdešimt vienerių, bet rašiau daug anksčiau.
 
Kada Jūs pajutote aistrą rašymui? (Renata, Visaginas)
Kai man buvo dvidešimt penkeri.
 
Nuo kelių metų pradėjote rašyti ir kodėl Jūs to ėmėtės? (Emilija, Plungė)
Pradėjau rašyti maždaug dvidešimt penkerių, bėgdama nuo neįdomios kasdienybės, kai po smagių studijų Vilniuje, įvairaus sostinės kultūrinio gyvenimo persikėlėme gyventi į tais laikais snaudžiantį provincijos miestą Alytų. Jis man buvo visiškai svetimas (aš šiaulietė), darbas mokykloje buvo nemielas, iš pradžių draugų neturėjom, todėl buvo sunku. Taigi pasinerdavau į išgalvotą savo herojų pasaulį ir gyvenimas pasirodydavo gražesnis…
 
Koks buvo įspūdis rašant savo pirmąją knygą? (Agnė, Utena)
Buvo labai gera pabėgti į įdomesnį pasaulį negu tas, kuris supo mane 1980 metais Alytuje.
 
Kuo vaikystėje svajojote tapti užaugusi, ar įsivaizdavote, jog tapsite žymia rašytoja? (Laura, Trakų raj.)
Vaikystėje visos mergaitės nori būti mokytojomis, pardavėjomis, gydytojomis (kai aš augau, dar niekas nesvajojo būti manekenėmis ar pop dainininkėmis). Taigi, mano svajonės buvo panašios, ir aš jokiu būdu negalvojau tapti rašytoja.
 
Ar tikėjote, kad užaugusi tapsite tokia gerbiama ir populiaria rašytoja? (Otilija, Pakruojo raj.)
Vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje aš visai neketinau būti rašytoja, nė negalvojau apie tai. Man patiko anglų kalba, kurią ir pasirinkau studijoms. Svajojau dėstyti anglų kalbą studentams bei tiems, kurie nori mokytis ir versti grožinę literatūrą. Ši svajonė išsipildė.
 
Jūs parašėte daug puikių knygų, ar ir vaikystėje mėgote kurti? Ar rašote dabar naują knygą? (Miglė, Kėdainiai)
Vaikystėje nieko nekūriau, tik mes su geriausia drauge žaidėme įvairiausius siužetinius žaidimus, kurdavom įvairiausias situacijas, ilgai ilgai tęsdavom tų pačių veikėjų gyvenimus, įsijausdavome į savo herojes, kalbėdavom ir už jas ir dar už daugybę kitų. O, kokių ten dramų vykdavo! Tikriausiai tai jau ir buvo kūrybos užuomazgos, nes kitos mergaitės žaisdavo visiškai kitaip.
Dabar rašau aštuntąjį romaną.
 
Kai buvote maža, ar tėvai Jums skaitydavo knygas? Kiek Jums buvo metų, kai išmokote skaityti? (Agnė, Utena)
Taip, man skaitydavo knygas ir aš tai labai mėgau, tėveliai pirkdavo labai daug vaikiškų knygų. Aš ir dabar turiu kelias iš tų laikų, tarp jų ir storą, nutrintą knygą Anderseno „Pasakos“. Skaityti išmokau, kai man buvo šešeri, tėvelis mane užrašė į biblioteką ir aš ten labai dažnai lankydavausi. Kartais bibliotekininkės netikėdavo, kad aš viską perskaitau – vieną dieną paėmusi tris knygutes aš kitą dieną jau ateidavau naujų, todėl liepdavo papasakoti turinį. Žinoma, aš būdavau skaičiusi. Aš ir dabar skaitau labai greit.
 
Ar vaikystėje buvote pašėlusi knygų skaitytoja? Kuri vaikystės knyga Jus labiausiai sugraudino? (Rusanda, Panevėžio raj.)
Vaikystėje skaičiau labai daug. Tikriausiai labiausiai sugraudino F. Zalteno „Bembis“, H.K. Anderseno „Undinėlė“.
 
Kaip keičiasi Jūsų kūryba, keičiantis metų laikams, ar tai turi įtakos? (Rasa, Raseiniai)
Ne, metų laikai tikrai neturi įtakos kūrybai. Rašau visais metų laikais, tik vasarą turiu daugiau laiko. Aš labai mėgstu rudenį (tik ne tada, kai lyja), bet rudenį prasideda mokslo metai ir laiko rašyti beveik nelieka.
 
Kiek ilgiausiai laiko užtrukote rašydama knygą? (Ineta, Kazlų Rūda)
Visas knygas parašau maždaug per metus. Žinoma, jei neturėčiau kito darbo, turbūt parašyčiau greičiau.
 
Ar rašant knygą Jums nebaisu pagalvoti, kad skaitytojui bus neįdomu skaityti knygą?
Aš be galo mėgstu skaityti knygas ir jau pradėjau rašyti savo knygą „Muzikos garsai“. Mieloji rašytoja, kokį patarimą Jūs galėtumėte duoti rašant? (Agnė, Utena)
Taip, tikrai baisu, kad jiems bus neįdomu, baisu laukti neigiamų atsiliepimų. Kita vertus – visiems niekada neįtiksi. Aš turiu savo skaitytojus, kurie laukia mano knygų, jų nesinori nuvilti. O jei žmogui nepatinka tokio žanro kūriniai, žinoma, jam bus neįdomu.
O Jums noriu patarti: labai tikėkit tuo, ką rašot, neskubėkit, gerai apgalvokit visus epizodus, veikėjų poelgius, charakterius, skaitykit tuos pačius epizodus daug kartų – neišvengiamai rasit tobulesnį variantą, gražesnį sakinį, palyginimą. Ir, žinoma, linkiu sėkmės ir nenuleisti rankų, jei įstrigsit vietoje – palaukit kelias dienas ar net savaites, kartais gera mintis ateina visiškai netikėtai.
 
Esu bibliotekos vedėja, todėl žinau, kad Jūsų romanai mėgiami ir skaitomi. Pati juos taip pat skaitau. Kur Jūsų kūrybos sėkmė? (Onutė)
Nežinau, gal būt, kad aš rašau apie visiems artimus dalykus – meilę, šeimą, draugystę, neištikimybę, „nelauktą“ kūdikį, troškimą tapti laimingu. Likimas dažnai negaili mano herojų, jiems tenka patirti visokiausių išmėginimų, bet jie nepasiduoda, stengiasi rasti išeitį, ir dažniausiai jiems pasiseka. Tikriausiai tai patraukia skaitytojus – žmonės nori tikėti, kad patyrus įvairių negandų ir išbandymų, viskas gali baigtis laimingai.
 
Ar Jūsų šeima skaito ir žavisi Jūsų kūriniais? (Otilija, Pakruojo raj.)
Žinoma, šeima skaito mano romanus. Kiekvienas šeimos narys turi savo mėgstamiausią, jie skirtingi. Pavyzdžiui, vyrui ir vyresniajam sūnui labiausiai patiko „Laiko tiek nedaug“, marčiai – „Laimingo namo melodramos“, anytai – „Šimtas baltų mersedesų“, mano tėveliui – „Takas per jūrą“.
 
Koks Jūsų mylimiausias rašytojas (-a)? Kokia pati mylimiausia knyga? (Gerda, Ukmergė)
Mano mylimiausi rašytojai nesikeičia nuo studijų metų – tai W. Somerset Maugham, R. Bradbury, T Williams, W. Saroyan, E, Hemingway. Atradau juos studijuodama anglų kalbą ir iki šiol nesutikau nieko, kas šitaip priverstų susimąstyti, kurių romanai ar apsakymai sukeltų šitiek daug minčių. Žavi Maughamo ironija ir išmintis, netikėtos apsakymų pabaigos, R. Bradbury – fantastas, bet jo romanuose, o ypač apsakymuose randu didžiulį įžvalgumą, susirūpinimą žmogiškomis vertybėmis ir silpnybėmis bei puikų mūsų gyvenimo atspindį, tik įvilktą į fantastikos rūbą. T. Williams – dramaturgas, jo „Stiklinis žvėrynas“. „Geismų tramvajus“ ir kitos pjesės tikrai sukrėtė žmogiškų jausmų drama (pirmiausiai skaičiau, o tik vėliau mačiau spektaklius). E. Hemingvėjaus apsakymai patinka geriau už romanus, nes jų siužetas – tik mažytė aisbergo viršūnė, o po vandeniu glūdi gilios žmogiškų jausmų ir santykių tragedijos. Iš šiuolaikinių rašytojų lengvesnio turinio romanų patinka Sandros Brown trileriai – ji sugeba meistriškai supinti įtempto siužeto detektyvą ir aistrą, taip pat kai kurie Jude Deveraux, Judit McNaught, Daniel Steel romanai, bet jos rašo labai daug, todėl ne visi vienodai pavyksta. O vieną knygą įvardinti būtų labai sunku… Galbūt S. Maugham „Mėnulis ir skatikas“ ar R. Bradbury „Pienių vynas“.
 
Kas Jums yra GERA knyga? Kokie yra geros knygos požymiai? Jūsų vaikystės, paauglystės, jaunystės knygos... Ačiū už atsakymus! Kuo geriausios kloties! (Laura, Trakų raj.)
Pirmiausiai ačiū už palinkėjimus. Gera knyga tokia, kurią skaitant negali atsitraukti, ji sukelia daug minčių, įdomus siužetas, įtikinantys charakteriai, nenuvilia pabaiga, tą knygą ilgai atsimeni ir vėliau norisi skaityti dar kartą. Mėgstamiausios vaikystės knygos (naujų leidimų gali skirtis pavadinimai): O. Milno „Mikė Pūkuotukas“, Dž. Rodari „Čipolino nuotykiai“, N. Kosovo „Nežiniukas ir jo draugai“, A. Lindgren „Baltosios rožės riteris, „Kalio Blumkvisto nuotykiai“, „Mažylis ir Karsonas“, E. Kestner „Dvynukės‘ – jos visos skaitytos po daugybę kartų. Ankstyvosios jaunystės: A. Dumas „Grafas Montekristas“, A. Cronin „Kepurininko pilis“, Žvaigždės žiūri žemyn“, Ch. Bronte „Džeinė Eir“, F. Vigdorova „Mieloji gatvė“, „Šeimos laimė“, E. Hemingway „Kam skambina varpai“. A. Hailey „Oro uostas‘, S, Zweig „Širdies nerimas“ ir daug daug kitų.
 
Kodėl būtent meilės romanai? Ar negalvojate kada nors parašyti kito žanro (detektyvas, fantastika, istorinis romanas) kūrinį? (Laura, Trakų raj.)
Mano romanus būtų tiksliau apibūdinti ne meilės, o „šeimos“ romanais, melodramomis (beje, pastaruoju metu tai pripažįsta ir kritikai), nes turbūt pastebėjote, kad jie labai skiriasi nuo serijų „Užsienio meilės romanai“ ar „Svajonių romanai“. Rašau apie tai, ką žinau – kasdienį žmonių gyvenimą. Man įdomiausia gilintis į veikėjų psichologiją, atskleisti jų išgyvenimus, abejones, vidinį monologą. Istorinių romanų niekada nemėgau skaityti, nes juk neįmanoma parašyti tiesos apie tokius senus įvykius, viskas remiasi autoriaus fantazija, kuri labai subjektyvi. Gerą detektyvą ar fantastiką mėgstu, bet manau, kad kiekvienam savo. Retas rašytojas sugeba gerai kurti kelių žanrų kūrinius. Tiesą sakant, aš tokio nežinau.
 
Ar meilės romanų rašymas yra moteriškas verslas? (Jolita, Šiauliai)
Tikriausiai taip, nes labai nedaug vyrų kuria tokio žanro romanus. Bet vis tiek stipriausius parašo moterys. Turbūt todėl, kad sugeba atviriau perteikti jausmus, geriau įsigilina į šeimos problemas.
 
Jūsų romanuose šeima – svarbiausia. Ar Jūs ir asmeniniame gyvenime šeimą laikote svarbiausiu dalyku? (Arina, Kaišiadorių raj.)
Taip, aš manau, kad šeima – didžiausia gyvenimo vertybė. Ją reikia puoselėti ir saugoti, ypač jei šeima turi vaikų. Kad ir ką teigtume, skyrybos jiems visada didelė trauma, kad ir kokio amžiaus jie būtų. Skyrybas pateisinu, jei jų priežastis alkoholis ir smurtas – fizinis ar psichologinis. Manau, kad visas kitas problemas galima išspręsti, jei žmonės tik pasistengtų suprasti kitą ir atkakliai nesistengtų vienas kito pakeisti.
 
Ar Jūsų knygų herojai realiame gyvenime turi prototipus? (Jolanta, Mažeikiai)
Tikrai neturi. Jie visi yra išgalvoti. Man net nebūtų įdomu aprašinėti tikrą žmogų ir tikrą jo gyvenimą. Be to, tai yra neįmanoma – galima aprašyti tik žmogaus išorę, tam tikrus veiksmus, bet autorius niekada nežinos, ką iš tikrųjų tas žmogus galvoja. Niekas niekada nenori atsiskleisti iki galo, nors pokalbis atrodytų ir labai atviras. O jei pavyksta aprašyti tokį personažą, apie kurį žmonės sako „Pažįstu tą žmogų“, vadinasi, tiesiog pasisekė sukurti apibendrintą charakterį.
 
Kiekviename Jūsų romane vyrauja dinamiški ir skirtingi veikėjų charakteriai. Kiekvienas jų pasaulį Jūsų romanus. Su mielu noru juos skaitau! Ačiū už kūrybą! (Justė, Molėtai)
Ačiū už malonų komplimentą. Žinoma, kad semiuosi patirties iš gyvenimo. Matot, mano darbas toks, kad nuolat bendrauju su daugeliu žmonių – daug metų dėstau anglų kalbą Alytaus kolegijoje ir įvairiuose kursuose, teko daug vertėjauti įvairiuose renginiuose, konferencijose, susitikimuose, bendrauti su įvairių šalių atstovais, keliauti, todėl teko pažinti daug įvairiausių išskirtinių, įdomių bei paprastų, kasdieniškų asmenybių. Kurdama charakterius stengiuosi įsigilinti į jų psichologiją, įsivaizduoti, kaip jie pasielgtų vienoje ar kitoje situacijoje, ką jaustų. Žinoma, man artimesnė moters psichologija, nes daug lengviau įsijausti į moters charakterį.
 
Kas įkvepia Jus kurti tokias realistiškas gyvenimo istorijas, ar jos išgalvotos, ar remtasi kokiais tikrais faktais? Kokia buvo kita knygos "Ironiški stebuklai" pabaiga, nes rašėte, kad šitoje knygoje pergalvoti herojų likimai? (Justina, Vilnius)
Visų romanų pagrindinis siužetas yra išgalvotas, o jei pasitaiko tikrų faktų, tai jie sudaro tik nedidelius epizodus. Pavyzdžiui, „Ironiškuose stebukluose“ tikras faktas: kai Alytuje statė Eksperimentinį namų statybos kombinatą daug vietos merginų stengėsi suvilioti vokiečius ar austrus ir išvažiuoti į užsienį, kelios išvažiavo, kai kurios grįžo su vaikais ar be jų. O konkreti Gražvilės mamos istorija – išgalvota. Pirmasis „Ironiškų stebuklų“ variantas baigėsi 294 puslapyje, nebuvo 13-14 skyrių. Aš tiesiog pasekiau, kas atsitiko po to, kai Gražvilė nusprendė skristi pas Kanuose laukiantį Donatą.
 
Iš kur semiatės idėjų tokioms nuostabioms knygoms? Su nekantrumu laukiu vėl naujo romano. Myliu Jus ir Jūsų knygas. Be jų liūdnas būtų gyvenimas. (Zita, Kazlų Rūdos sav.)
Idėjos gimsta netikėtai, kai visai apie tai negalvoju, tiesiog ima ir blyksteli kokia nors mintis. Siužetus įkvepia kasdieninis gyvenimas, kelionės į kitas šalis, netgi gražus saulėlydis. Pavyzdžiui, „Takas per jūrą“ prasidėjo nuo pabaigos, kurią parašiau stebėdama saulėlydį Palangoje, o pirmąjį naujojo, aštuntojo, romano epizodą parašiau autobuse, kai su bendradarbiais važiavom namo iš Ispanijos…
 
Ačiū, kad esate ir rašote tokias knygas, kurios sušildo, randi atsakymus į kai kuriuos gyvenimo klausimus, kurios praskaidrina patį gyvenimą ir kartu nukeliauji į savo jaunystę... Ačiū Jums. Pasakykite, prašau, kada pasirodys knyga "Takas per jūrą"? (Judita, Šiauliai)
Ačiū už malonius žodžius. O „Takas per jūrą“ dar įmanoma gauti iš 2004 metų leidimo, kai kuriuose knygynuose mačiau. Gal „Knygų klubas“ gali pasiūlyti? [Knygų klubo pastaba: Deja, dabar ir artimiausiu metu knygos „Takas per jūrą“ pasiūlyti įsigyti negalėsime...]
 
Skaitant Jūsų knygą „Ironiški stebuklai“ nuriedėjo kelios sūrios ašaros. Labai smalsu būtų sužinoti, iš kur kilo idėja rašyti šią knygą? (Agnė, Utena)
Norėjau parašyti apie nelabai išvaizdžią, nelabai laimingą mergaitę, kuri visą gyvenimą svajojo gauti tai, ko neturėjo – gražią šeimą, kurioje būtų šventės, turėti pinigų, kad galėtų įsirengti jaukius, tvarkingus namus, na ir, žinoma, mylimą žmogų, be kurio visa tai neįmanoma. Norėjau pavaizduoti santykių raidą nuo nemeilės ir visiško abejingumo iki didelės meilės. Vėliau šitą idėją „apauginau“ siužetu. Daug siužeto vingių ir situacijų, netikėtų posūkių, veikėjų poelgių atsiranda rašant.
 
Gerbiama autore, ar jūs pati esate patyrusi tokią meilę, kokia aprašoma jūsų knygose? (Inga, Radviliškis)
Taip, aš patyrusi įvairią meilę – ir susižavėjimus vidurinėje mokykloje, ir meilę be atsako (kai mokiausi universitete, kai visas pasaulis atrodė niūrus, kai visą dieną nepajėgi galvoti nieko kito, tik: „jei aš jį susitiksiu, tai pasakysiu ką nors tokio, kas privers jį pamatyti, kokia aš šauni…“ ir kuriu begalinius mūsų susitikimo ir pokalbio variantus, kurie realybėje niekada nepasitvirtino. Tikriausiai tai jau buvo pirmųjų romanų užuomazgos… (Šitaip svajojo mano Gražvilė iš „Ironiškų stebuklų“, Vega iš „Telefoninio romano“)). Manau, kad man pasisekė, nes patyriau ir aistrą, ir laimingą meilę, kuri tęsiasi štai jau trisdešimt metų…
 
Ar savo romanus kuriate remdamasi savo pačios patirtimi ir išgyvenimais? Ačiū. Labai patiko Jūsų knygos "Ironiški stebuklai" ir "Laimingojo namo melodramos", skaityčiau dar ir dar kartą! (Vaida, Kaunas)
Daugumą autorių galime sutapatinti su jų knygų herojų gyvenimu, charakterio bruožais... O ar Jūs rašote taip pat iš savo patirties? Ar yra veikėja, kuri labai atspindi Jūsų jausmus ir išgyvenimus? (Miglė, Kėdainiai)
Kiek Jūsų kūryba yra Jūsų pačios sielos atspindys? (Viktorija, Vilnius)
Kai Jūs rašote šiuos romanus, ar pasineriate i jų pagrindinius vaidmenis? Jei taip, kokie Jus aplanko jausmai? Ar norėtumėte būti jų vietoje? Tada kas būtų realiame gyvenime, ar tai atrodytų išgalvota? (Gabrielė, Biržai)
Labai malonu, kad Jums patiko mano romanai ir kad skaitysit dar kartą. Tai geriausias pagyrimas autorei.
Rašydama aš remiuosi savo patirtimi, nes juk kitaip būtų neįmanoma parašyti tikroviško romano, bet neaprašinėju konkrečių savo gyvenimo situacijų – nebent kokį nors šalutinį epizodą ar girdėtą nedidelę istoriją (tik ne visą siužetą). Kas kita – jausmai, išgyvenimai, emocijos. Kadangi beveik kiekvienas žmogus yra patyręs nelaimingą meilę, netektį, išdavystę, pavydą ir priešingus jausmus – džiaugsmą, laimingą meilę, pasididžiavimą, dėkingumą ir kt., visiškai nesunku įsivaizduoti, kaip tokiose situacijose jaučiasi mano herojės, kada joms norisi verkti, gniaužiasi iš įniršio kumščiai, kai jos dvejoja, svyruoja, atleidžia, priima vienokį ar kitokį sunkų sprendimą ar pasielgia kvailai, nelogiškai – visos jos moterys, kaip ir kiekviena iš mūsų, ir nėra nė vienos tobulos. Visos pagrindinės veikėjos išreiškia mano jausmus, nes aš įsijaučiu į jas ir tuo metu, kai rašau, jos mąsto taip kaip aš. Turbūt geriausiai yra pasakiusi mano dukra: „Mama, na, kaip aš galiu vertinti tavo Aureliją, juk čia visur tu – tavo mintys, tavo požiūris, tavo frazės, tavo intonacijos, o juk tu – mano mama...“. Turbūt tas pats tinka ir kitoms mano herojėms – kiekvienoje iš jų yra dalelė manęs.
 
Kas jus įkvepia rašyti? (Greta, Panevėžys)
Graži gamta, jūra, kalnai, lyriška muzika.
 
Kas įkvepia Jus kūrybai: skausmas, džiaugsmas, svajonė ar gulėjimas kojas į viršų užvertus? (Regina, Jonava)
Kas įkvepia – jau atsakiau anksčiau. O gulėti kojas užvertus tikrai neturiu laiko – visą laiką ką nors dirbu – verčiu, rašau, ruošiuosi paskaitoms, taisau studentų kontrolinius, tvarkau kambarius, gaminu valgyti ir t.t., O jei jau neturiu darbo – tada skaitau ar šiek tiek pažiūriu televizorių.
 
Kaip Jūs įsijaučiate į knygą? Ugnė, Vilnius)
Įsijaučiu į pagrindinių herojų gyvenimus, stengiuosi įsivaizduoti, kaip pati pasielgčiau, ką mąstyčiau, jei mano gyvenimas susiklostytų taip kaip jų. Jei mano herojei liūdna – liūdna ir man, jei ją myli – mano širdis taip pat džiaugiasi, jei ją įžeidė – ir man labai pikta.
 
Visada buvo labai smalsu sužinoti, kaip gimsta siužetai – ar tai labai lakios vaizduotės vaisiai, ar pačios autorės turtingų išgyvenimų atgarsiai? (Audronė, Kauno raj.)
Deja, turiu jus nuvilti – tai tik fantazija, visiškai nėra tikro mano gyvenimo, tik patirti jausmai tam tikrose bendražmogiškose situacijose.
 
Ar Jūsų romanai išgalvoti, ar paremti tikrais faktais? Inga, Šakių raj.)
Kaip minėjau – viskas išgalvota, tik kartais panaudoju tam tikrus nedidelius epizodus.
 
Ar romanų pavadinimai siejasi su Jūsų pačios išgyvenimais? (Arina, Kaišiadorių raj.)
Pavadinimai – nesisieja. Jie turi atitikti bendrą romano turinį. Kartais pavadinimas atsiranda pirmiau už siužetą, o kartais ilgai galvoju, kol pagaliau randu tinkamą.
 
Ar vertos dėmesio Jūsų knygos? Ir kuri knyga iš visų Jūsų parašytų patinka Jums (artima sielai)? (Dovilė, Naujoji Akmenė)
Ar vertos dėmesio mano knygos, tikriausiai reikia klausti kitų. Jei žmonės perka, ima iš bibliotekų, dalijasi tarpusavyje, matyt jie mano, kad vertos. Jos visos artimos mano sielai, nes į visas sudedu didelę dalį savęs ir savo išgyvenimų.
 
Kurią savo parašytą knygą Jūs vertinate labiausiai, kuri knyga Jums yra brangiausia? (Greta, Panevėžys)
Manau, kad stipriausia yra „Takas per jūrą“, o brangios visos. Kaip pelėdai pelėdžiukai – visi gražiausi ir mieliausi.
 
Kas Jums sunkiausia būnant rašytoja? (Živilė, Biržų raj.)
Sunkiausia skaityti piktus, pagiežingus komentarus, tokius kaip „š“ ar „Nupezusi bobelė“ ar kad tokias knygas skaito tik namų šeimininkės su aštuonių klasių išsilavinimu – tai ir visas knygos įvertinimas, o labai norėtųsi išgirsti, kad ir neigiamą, bet argumentuotą nuomonę. Dar sunku, kai tave kaltina nebūtais dalykais: pavyzdžiui: “Liaukitės pati rašinėjusi komentarus apie savo knygas“. Manau, kad pačiai rašyti pagyras savo knygoms, prisidengus kažkokiu pseudonimu yra tikrai žema, neatitinka mano moralės kriterijų. Kaip tik man įdomu sužinoti objektyvią skaitytojų nuomonę, nes tai padeda tolesnėje kūryboje. Bet jei kažkam atrodo kitaip – ginčydamasi, kad nerašau komentarų, aš vis tiek jų neįtikinsiu. Tiesa, komentaruose aš parašiau savo e-paštą, kviečiau padiskutuoti, bet, deja, pikti komentatoriai diskutuoti nenori…
 
Nuostabu yra rašyti knygas, bet ar tai Jums neatsibosta? Nes girdėjau, kad kai kurie rašytojai neberašo knygų, nes jiems atsibodo... (Milda, Vilnius)
Ne, dar kol kas tikrai nenusibodo, nes aš rašau ne kiekvieną dieną, turiu daug kito darbo – dėstau anglų kalbą, verčiu, mokau privačiai. Rašau periodais, o kitu metu tik dėlioju siužetą mintyse, galvoju atskirus epizodus.
 
Ar Jūs rašytojos darbą laikote profesija? (Sonata, Šakių raj.)
Ne, man tai tik hobis, nes mano pagrindinė profesija – anglų kalbos dėstytoja ir vertėja.
 
Ar sunku rašyti įdomias knygas? (Milda, Vilnius)
Įdomumas – subjektyvus dalykas. Kas vieniems įdomu, kitiems gal nuspėjama ir banalu. Priklauso nuo to, ko žmogus toje knygoje ieško. Kai aš sugalvoju siužetą, knyga pradeda rašytis labai greit, ir būna visiškai nesunku, priešingai, teikia didelį malonumą.
 
Kodėl ant visų Jūsų knygų yra pavaizduota gėlė? (Marius, Šilutės raj.)
Šito reikėtų klausti viršelio dailininką Edvardą Jazgevičių. Bet man viršeliai patinka. Aš labai mėgstu žydinčias gėles, o mėgstamiausios – narcizai ir frezijos.
 
Kur dažniausiai gimsta idėja naujai knygai – gal yra koks kampelis, kuriame atsidūrus, gimsta nauja idėja arba naujos knygos vizija? (Gerda, Ukmergė)
Knygos idėja dažniausiai gimsta netikėtai ir bet kokioje vietoje. Tai gali būti išgirsta frazė, dainos eilutė, gražus peizažas, mintys sėdint lėktuve ar ant Parnidžio kopos Nidoje… Vėliau idėja ima augti, atsiranda veikėjai, atskiros situacijos…
 
Kaip šioje postmodernistiniame pasaulyje vertinate savireklamą? Ar ji būtina, norint būti skaitomu, Jūsų nuomone? (Greta, Alytus)
Matot, aš pati savireklamai beveik nieko nedariau. Juk jei skambina žurnalistai ir prašo susitikti pasikalbėti ar nori paruošti reportažą televizijai, ar biblioteka kviečia į susitikimą su skaitytojais – tai jau ne savireklama. Taip, aš sutinku pasikalbėti, dalyvauju susitikimuose, bet iniciatyva ne mano, nors neneigiu – tai pasitarnauja reklamai. Ką padariau aš pati: kai pasirodė pirmoji knyga „Šimtas baltų mersedesų“, užėjau į vietos laikraščio „Alytaus naujienos“ redakciją ir parodžiau ją darbuotojams, nes Alytuje niekas nežinojo, kas ta Irena Buivydaitė, visiems aš Kupčinskienė. Toliau viskuo pasirūpino žurnalistai..
 
Visas Jūsų knygas perskaitau "vienu prisėdimu". Noriu paklausti, ar daug Julijų iš "Geriausių draugių" sutikote pati, kaip jas pažinti ir neprisileisti per arti. (Nijolė, Jonava)
„Julijų“ sutikti teko nemažai ir nukentėti nuo tokio tipo moterų. „Geriausių draugių“ Julija – tai kelių mano pažinotų moterų mišinys. Įdomiausia, kad tokios jos atrodo tik kitiems žmonėms, kuriuos jos išnaudoja, o pačios sau jos – geros draugės, protingos, siekiančios tikslo, reiklios vadovės, geros motinos ir žmonos. Nė viena panaši į mano heroję moteris Julijoje neatpažino savęs… Bet labai daug „Aurelijų“ sakė: taip, ir aš vaikystėje turėjau tokią draugę; taip, ji mane nustūmė į antrą planą; aš ją supažindinau su savo geriausia drauge, dabar jau jos geriausios draugės, o aš nebereikalinga; ir aš turėjau (turiu) tokią vadovę…
Manau, kad „Julijas“ ne visada įmanoma pažinti, kartais jos atsikleidžia tik ilgiau pabendravus… Iš pradžių atrodo labai nuoširdžios, malonios, paslaugios, ir tik vėliau supranti, kad jos tavimi naudojasi.
 
Ar Jūs turite geriausią draugę? Ar ši knyga apie Jūsų ir Jūsų draugės santykius? Iš kur semiatės įkvėpimo? Ar Jūs pritariate teiginiui, kad geriausios draugės gali būti geriausios priešės? Ką Jūs darote, kai susipykstate? (Alma, Šiauliai)
Gerų draugių turiu daug, bet geriausia likusi iš vaikystės. Tai mano kaimynė šiaulietė, su kuria draugaujam nuo penkerių metų. Kadangi mes kartu užaugom, priimam viena kitą su visom silpnybėm ir keistenybėm ir galim viskuo dalintis. Nors dabar ji Šiauliuose, o aš Alytuje, susitinkam retai, bet kai susitinkam – atrodo, kad niekas nė nepasikeitė – mes tokios pačios ir taip pat viena kitą suprantam…
Bet knyga „Geriausios draugės“ ne apie mano ir draugės santykius. Man pasisekė, kad tokios „geriausios“ draugės aš neturėjau, tik kelias pažįstamas. O jei geriausios draugės tapo geriausiomis priešėmis, vadinasi, draugystė nebuvo tikra, todėl tokios nė neverta gailėtis. Aš neprisimenu, kad būčiau susipykusi su savo draugėmis. Draugystėje, kaip ir meilėje, reikia suprasti vienas kitą ir nesistengti primesti savo nuomonės, rodyti ambicijas, kvailai įsižeisti. Kiekvienas žmogus – asmenybė, todėl jei draugaujame ar mylime, privalome su tuo skaitytis.
 
Kada sulauksime pasirodant knygynuose naujo romano? Apie ką jis bus? Ar negalvoja mylima autorė parašyti kurios nors knygos tęsinį? (Vilma, Alytus)
Naujasis romanas kol kas dar mano kompiuteryje. Skaitytojams pasirodys gal po Naujųjų metų. Apie ką – tegul tai liks paslaptis. Kaip ir visuose romanuose pagrindinės temos – vyro ir moters, tėvų ir vaikų santykiai ir, žinoma, meilė.
 
Ko, Jūsų nuomone, reikia, kad žmogus sugautų laimės paukštę ir ta laime pasidalintų su kitais? (Silvija, Raseinių raj.)
Laimę kiekvienas supranta savaip. Aš laiminga, kad turiu gerą šeimą, dirbu kelis mėgstamus darbus, kad turiu savo skaitytojų ratą, kuriems patinka mano knygos. Turbūt daugelis žmonių trokšta būti laimingi šeimoje, bet sutarimas šeimoje labai priklauso nuo mūsų požiūrio į šeimą, atsakomybės už vaikus, tolerancijos kito asmenybei bei pomėgiams ir sugebėjimo susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti. Dar labai svarbu pripažinti, kad meilė keičiasi ir pirmųjų pažinties susitikimų virpesiai, aistra ilgainiui praeina, bet atsiranda kitokios savybės. Jei laikysimės dabar labai madingo požiūrio, kad meilė trunka trejus metus, tai visą gyvenimą puldinėsime nuo vieno partnerio prie kito ir niekada nieko nesukursime.
Mes negalime pasirinkti tam tikrų gyvenimo įvykių ar išmėginimų. Bet galime reguliuoti santykius su kitais žmonėmis. Kodėl su vienais žmonėmis malonu bendrauti, jie visur mėgstami, turi daug draugų, o iš kitų nuolat girdime, kad jų niekas nesupranta, nevertina, deramai neatsidėkoja, įžeidinėja? Būtų labai gera, jeigu visi sugebėtume pažvelgti į save iš šalies ir elgtumės su kitais taip, kaip norėtume, kad jie su mumis elgtųsi. Gyvenimas pilnas mažų, kasdieniškų stebuklų. Laimingas tas, kuris sugeba juos įžvelgti ir pasidžiaugti kad ir gražiu saulėlydžiu, krintančiomis snaigėmis, giminaičių, draugų sėkme, nuostabia melodija ir daug daug kitų dalykų.
 
Kas, Jūsų nuomone, šiandienos žmogui yra didžiausia vertybė? (Žygimantas, Raseinių raj.)
Aš negaliu kalbėti už visus žmones. Man didžiausia vertybė – geri santykiai šeimoje, darbas, kuris teikia malonumą, gera darbo aplinka, bendravimas su žmonėmis, susitikimai su draugais.
 
Jūsų nuomone, stipri moteris (pvz. užsispyrusi ir turinti tvirtą nuomonę) – trūkumas ar privalumas šiandieninėje Lietuvoje? (Jolanta, Mažeikiai)
Atkaklumas, tikslo siekimas, nebijojimas išreikšti savo nuomonę – geri bruožai. Tokioms moterims lengviau gyventi. Tik labai gerai, kai kartu su šiais bruožais moteris moka būti lanksti, supratinga, išklausanti kito nuomonę, o begindama savąją, neįžeidžia kitų, neniekina kito žmogaus (o svarbiausia partnerio) asmenybės.
 
Ar yra koks nors klausimas, kurio laukiate, kad kada nors Jus paklaustų gerbėjai ar žurnalistai? Ar esate romanuose panaudojusi savo dukters, sūnų, vyro ar kitų artimų žmonių charakteristikas, ar jų prototipus? (Jurga, Vilnius)
Aš mėgstu atsakinėti į konkrečius klausimus apie romanus, jų siužetą, išreikštas mintis, kai klausiantysis tikrai būna skaitęs, mėgstu, kai domisi mano požiūriu į laimę, šeimą, gyvenimo vertybes.
Jau minėjau, kad veikėjai neturi prototipų, iš vaikų „pasiskolinu“ kokių nors jaunimo vartojamų sakinių, frazių, studentiško ar moksleiviško gyvenimo aktualijų, o vyro požiūris į tam tikrus dalykus kai kada atsiskleidžia kai kurių mano herojų mintyse.
 
Koks klausimas Jums būtų kebliausias? (Regina, Jonava)
Man nepatiktų atsakinėti į intymius klausimus apie savo asmeninį gyvenimą. Taip pat nemėgstu kalbėti apie dar neparašytą romaną, kūrybinius planus.
 
Kodėl pagrindiniai bibliotekų lankytojai yra pensininkai? Ar tik todėl, kad jie turi daugiausiai laiko? (Lina, Raseiniai)
Manau, kad bibliotekose skaito ne tik pensininkai, nes kai dalyvauju susitikimuose su skaitytojais, daugiausiai ateina mano amžiaus ir jaunesnės moterys, pensininkių tikrai nedaug. Žinoma, pensininkai turi daugiau laiko, dauguma jų neturi pakankamai pinigų, kad galėtų įpirkti naujas knygas. Deja, daugumai jaunų žmonių knygas išstūmė kompiuteris. Būtų gerai, kad jie sugebėtų tai suderinti, nes mano nuomone, knygos niekas negali pakeisti.