Apie akcijas ir ypatingus pasiūlymus sužinokite pirmi!
 

Interviu su Elena Kurklietyte

Rašytoją ELENĄ KURKLIETYTĘ skaitytojas pažįsta iš eseistikos knygos „Slaptingoji prema“ (parašyta kartu su Vytautu Bubniu), kuri susilaukė didelio dėmesio ir net trijų laidų. Romaną „Lyla“ palankiai įvertino literatūros kritika, atkreipdama dėmesį į sudėtingą Rytų filosofijos problematiką, meninio teksto įtaigą ir sėkmingas pastangas atsverti šiuolaikinės bedvasės literatūros perteklių.
 
Tik ką pasirodęs romanas „Šešėlių verpėja“ gręžiasi į pačias giliausias mūsų proistorės šaknis, ši diena persipina su mitiniais laikais.

Knygų klubo vadovė Janina Ustilaitė kalbina romano „ŠEŠĖLIŲ VERPĖJA. Laukinės Todės istorija“ autorę ELENĄ KURKLIETYTĘ.  

 
J.U. Jūsų romanas toks įtaigus, kad beveik patiki: šiandien, kaip ir priešistoriniais laikais, mūsų tarpe gyvena laumės.     
 
E.K. Jeigu tiki, tai ir gyvena... (autorė juokiasi). Viskas priklauso nuo to, kaip mes suvokiame mitą apie laumes. Aš bandau jį interpretuoti romano pagrindinio veikėjo  Beno archeomitologinėmis įžvalgomis. Jaunas mokslininkas pelkėje suranda akmens amžiaus moters griaučius. Kas ji? Kodėl čia atsidūrė? Gal kur nors netoli  buvusi jos genties gyvenvietė? Šie klausimai audrina archeologo vaizduotę. Tuo pat metu į Beno gyvenimą, į jo jausmus audringai įsiveržia šių dienų moteris, vadinanti save Verpėja. Šios dvi moterys ir pažadina mitą apie laumes, išlaisvina kūrybinę vaizduotę, – archeologas rašo laukinės Todės istoriją. Savo ruožtu ši istorija  paslaptingajai Verpėjai pakužda lemtingus sprendimus, kurie sujaukia ramų Beno šeimos gyvenimą, dramatiškai susiklosto ir dviejų vaikelių likimai.
 
J.U. Romane veikia ir dar vienas ryškus personažas – neaprėpiama pelkė, kuri formuoja šalia jos esančių žmonių charakterius, įtakoja jų gyvenimo būdą ir elgseną.  
 
E.K.  Pelkė – paslaptingas, sakmėmis apipintas gamtovaizdis. Taigi pelkę, kaip romano vyksmo vietą, pasirinkau ne atsitiktinai. Tai lėmė ir gal prieš dešimt metų  Čiurkiškių raiste mano ir dar dviejų kaimo moterų matytas vaizdas, kurio sveiku protu nepaaiškinsi...  Nenorėčiau čia apie tai pasakoti, nes  kai kas  pagalvotų: reklaminis triukas.  Tą regėjimą gal prieš kokius septynerius metus esu aprašiusi viename žurnale. Ilgai negalėjau to regėjimo pamiršti,  jis tapo bene pagrindine paskata rašyti  „Šešėlių verpėją“, nors tokio epizodo romane ir nėra. Pelkė galėtų būti ir kaip metafora... Archeologas  Benas taip pat pelkių krašto žmogus, nuo pat vaikystės jo pasaulėvaizdį ir savastį formavo pelkė, kitiems baugi, o jam – visada viliojanti, niekada iki galo neatsiverianti. Kaip ir jo sutikta lemtingoji Verpėja.  
 
J.U. Laukinės Todės istorijoje – matriarchato laikų atgarsiai, dramatiška  sandūra su patriarchato pradžia. Kas šioje dramoje jums labiausiai rūpėjo? 
 
E.K. Žmogaus jausmai, jo  vertybių  skalė, jo elgesys lemtingomis akimirkomis.  Todėl romanas – ne tik mito interpretacija. Tai daugiasluoksnis pasakojimas apie meilę, ištikimybę savo šeimai, savo genčiai, apie išdavystę, pareigą ir atsakomybę, apie kūrybinę žmogaus galią, kuri vaizduotę ir išmonę paverčia dramatiška gyvenimo realybe. Pats mitas apie laumes mane domino ne tiek kaip grožinis pasakojimas, o kaip gyvenimo tikrovė, kuri šį pasakojimą galėjo įkvėpti.
J.U. Kiek svarbūs jums buvo istoriniai faktai?
 
E. K.  To meto istorija – šešėliuose ir miglose... Beletristinis pasakojimas – ne mokslinis darbas ir „Šešėlių verpėja“ – ne istorinis romanas, tačiau po kruopelytę kaupiau viską, ką galima buvo perskaityti ar pamatyti archeologų, antropologų, mitologijos tyrinėtojų darbuose apie tuos laikus. Visa tai, kaip sakoma, liko „už kadro“. Jeigu aš rašau apie verpstę, tai man rūpi ne pats daiktas,  o kodėl toje moterų visuomenėje, kurią pasaulinio garso archeologė Marija Gimbutienė pavadino Deivės Motinos epocha Senojoje Europoje,  kodėl ta verpstė sakralizuota, kodėl pirmųjų audėjų ir verpėjų darbas  šventas, o ir jos pačios prilygsta deivėms. Gal jau tada, taikiai matristinei visuomenei susidūrus su karinguoju patriarchatu, verpėjos ir audėjos buvo pavadintos laumėmis? Tai tik mano  prielaida. Gal jau tada buvo giedamos sutartinės, kuriose tarsi susidaužia ir susipina du balsai, kaip staklėse susimuša ir susipina gijos?  
 
J.U. Mituose apie laumes dažnai minimi sukeisti vaikai...
 
E.K. Pasitaiko, kad ir mūsų laikais sukeičiami... Gal tik kitos priežastys lemia. Neseniai skaičiau stulbinančią istoriją apie tai,  kad vienai amerikietei dirbtinio apvaisinimo klinika per klaidą įsodino kitos sutuoktinių poros embrioną. Moteris išnešiojo kūdikį ir po gimdymo iš karto jį atidavė biologiniams tėvams. Pasirodo, kad tokių nesusipratimų  dešimtys, ir ne tik Amerikoje.  Vaikai sukeičiami ir dėl kitų priežasčių. Nenorėčiau atskleisti savo romano intrigos, nes kas skaitys, jeigu iš anksto pagarsinsiu visas knygos paslaptis. Dabar madingas šūkis – „Nušauk siužetą“, tačiau man pačiai romanas be pagavios siužetinės linijos – nuobodus, todėl linkiu skaitytojui atidžiai sekti Verpėjos ir laukinės Todės  dramatiškos įtampos nestokojančią istoriją. 
 
Grįžti į pradžią >>