Begalinis Planas

kris, 2012 01 04 15:21 Komentaro vertinimas: +2

Perskaičiau. Tokia pat gera knyga kaip ir kitos autorės knygos:)

Odinas, 2011 12 13 21:52 Komentaro vertinimas: 0

Nevark, Valkirija,pasitenkink pirmu komentaru. Jis kaip tik tau.

Valkirija, 2011 12 13 08:26 Komentaro vertinimas: 0

po tokio "komentaro" ir knygos skaityt nebereikia...

Arnoldas, 2011 11 25 15:04 Komentaro vertinimas: +13

Tai šeštasis garsios Čilės rašytojos Isabel Allende romanas ir pirmasis parašytas jai atvykus gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Jame nesunkiai galima rasti įprastų jos kūrybai magiškojo realizmo elementų, kuriuose stebuklinė Amerikos tikrovė susipynusi su realiu nūdienos pasaulio vaizdavimu, tačiau realizmo šiame romane žymiai daugiau ir sudarydamas viso kūrinio literatūrinį pagrindą jis iškyla visu savo didingumu priblokšdamas skaitytoją nežabotu atvirumu ir nepagražinta tikrove. „Begalinis planas“ - tai žvilgsnis į pusės šimtmečio JAV istoriją čilietės akimis. Atviras, skausmingas, kartais ironiškas ir kandus, bet visada nuoširdus ir teisingas, nes bešališka nuomonė iš šalies dažnai būna naudingesnė vertinant tiek dabarties, tiek ir praėjusių laikų istorinius įvykius. Tai ir Lotynų Amerikos požiūris į Šiaurės Ameriką, įdėmi čia gyvenančių skirtingo socialinio sluoksnio, svetimos kultūros nešėjų imigrantų studija, kurių norai ir galimybės įsitvirtinti šioje svajonių ir sudužusių vilčių šalyje kartais kelia tiek desperatišką juoką, tiek begalinį liūdesį. Amerikiečių manija gyventi sveikai, gražiai ir laimingai priešpastatoma imigrantų skurdui, nuolankumui, paniekai skausmui ir mirčiai, nes „getuose išgyvena tik kalbantys ispaniškai ir bėgantys strėlės greičiu“. Tai ne dokumentinis - istorinis romanas, tai dviejų skirtingų šeimų, baltųjų Ryvzų ir spalvotųjų Moralesų gyvenimo istorija, pagrindinai sutelkta ties vienu žmogumi – Gregoriu Ryvzu. Išdėstyti savitą požiūrį tam tikrus įvykius rašytoja pasitelkia pagrindinį knygos veikėją, minėtąjį Rivzą, kurio dėka mes pasineriame į nerimastingą, kelis dešimtmečius apimančią Amerikos istoriją praslinkus II-ajam pasauliniam karui. Pagrindinis autorės dėmesys sutelktas į „ispanakalbių“ rajoną Kalifornijoje, kuriame atsidūręs pagrindinis herojus susiduria su dviem skirtingom kultūrinėm terpėm ir ta socialinė etninė priešprieša dažnai neapsieina be skaudžių pasekmių tiek pačiam herojui, tiek ir jo artimiausiai aplinkai. Romane daug tiesioginės kalbos, tad rašytoja pasinaudodama savo neprilygstamos pasakotojos talentu tarsi beasmenė būtybė, kuri nei teisia nei išteisina tik iš šalies pateikia faktus, sukuria savotišką, intymią atmosferą, tarsi visą šią istoriją pasakotų artimam draugui ar geram bičiuliui. Nebijodama išduoti siužeto vingrybių autorė dažnai kaitalioja įvykius užbėgdama veiksmui į priekį, tuo pačiu atskleisdama būsimus herojų poelgius bei likimus. Amerika - tai simboliai tad autorė itin delikačiai ir sumaniai naudojasi šia menine priemone kurdama spalvingus ir charakteringus personažus, nes realistinio kūrinio centre visada yra charakteris, kurio veiksmus daugiau lemia ne vidinės, o išorinės priežastys. Jau pačioje romano pradžioje Amerikos platybėse pasirodęs ryškiomis spalvomis nutapytas kledaras, ligi pat viršaus prikrautas namų rykų, su kūpsančiu vištų narvu, viršuje pririštu šunimi ir nutepliotu užrašu didžiosiomis raidėmis „BEGALINIS PLANAS“, tarsi simbolizuoja tą mobiliąją, pirmųjų kolonistų krauju varomą Ameriką, neturinčią mums būdingų gilių šaknų ir pasirengusią bet kurią akimirką susikrauti savo menką mantą ir vykti ieškoti išsvajotos laimės kur nors kitur.
Fantasmagoriško ekipažo keleiviai - šeimos galva, keistuolis pamokslininkas ir dailininkas Čarlzas Ryvzas, prekiautojas viltimi, Dieviškojo mokymo daktaras, kuris tarsi antrasis Jėzus Nazarietis įtikėja pažinęs visatos paslaptis ir Dieviško apsireiškimo metu pasirodžius Mokytojui pažada šiam skleisti ir platinti Vienatinę Begalinio Plano Tiesą. Pamoksluose nepamirštamos ir visatos platybės, tvirtinant, kad „kosmosas – ne tamsi erdvė, kurioje viešpatauja betvarkė ir chaosas, o Didžioji Vienijanti Dvasia“. Tačiau kas gi vienija Ameriką? Nusivylimas, materialinių gėrybių alkis ar dvasinių vertybių stoka? Čarlzas apdovanotas dvasinėmis galiomis, kurių dėka „regi tai kas nematoma, ir atskleidžia tiesą ten, kur visi kiti mato tik šešėlius“. Kūrimas, anot Čarlzo, vyksta pagal BEGALINĮ PLANĄ, nes gyvenime nėra vietos atsitiktinumams, o jo uždavinys – paprastus mirtinguosius mokyti elementarių gyvenimo taisyklių. Ir iliuzorinis planas veikia, nes kas gi atsisakytų vilties ir likimo malonės. Čarlzas Ryvzas - ryškus simbolis tos pamokslaujančios Amerikos, tų netikrų „dieviškų“ pranašų ir absurdiškos tiesos skleidėjų, kurie užtvindo jos bažnyčias, radijo ir televizijos stotis, savąja pasaulio suvokimo samprata, pelnydami nemenką atlygio dalį už abejotinų tiesų skleidimą. Čarlzo žmona Nora, uždaro būdo, nutolusi nuo šeimyninių reikalų, išpažįstanti bahajų tikėjimą „laisva nuo materialinių rūpesčių dvasia“, simbolizuoja tą Amerikos dalį, kuri visa galva pasinėrusi į rytietiškas meditacijas, svetimų dievų garbinimą, ir visišką nesirūpinimą savo atžalomis. Giliai širdyje įsikinusi, kad vaikai priklauso visuomenei, o konkrečiai - niekam. Nuo kasdienybės bėga pasinerdama į romantišką operos pasaulį, kuris neprideda meilės vaikams, o ir visai žmonijai tejaučia tik paprastą simpatiją. Dar viena keliautoja, burtininkė, žiniuonė ir pribuvėja Olga, „savo krištoliniame rutulyje matanti visa tai, ko kiti nesugeba įžiūrėti“, džiugi ir nevaržoma moteris, simbolizuoja burtininkais, žyniais ir kitais šarlatanais tikinčią tautos dalį, kuri ištikus dvasinei krizei labiau pasikliauja ne savimi, o apsišaukėliais pranašais ir atsitikus nelaimei kreipiasi ne į gydytoją, bet į vietos žiniuonį. Ir žinoma du Ryvzų vaikai - Džudė, užaugus tapusi tikru motinystės simboliu ir maištaujantis kaip ir visa 7-to dešimtmečio Amerika Gregoris, nepatyręs motinos meilės, tačiau kentęs begalinį smurtą meksikiečių gete, ir matantis pasaulį visai kitomis spalvomis. Skurdi vaikystė, gyvenimas dorų meksikiečių Moralesų šeimoje, noras bet kokia kaina užsidirbti papildomą centą ir išbristi iš nepritekliaus gniaužtų, pirmoji meilė jų apsukriai dukrai Karmenai, simbolizuojančiai amerikiečių sumanumą verslui, susidūrimai su vietinėmis gaujomis – visa tai prabėga prieš mūsų akis kaip spalvinga karavano vilkstinė, palikdama gilias pėdas gyvenimiškų abejonių smėlyje. Negelbsti nei meilė, nes per savo audringą gyvenimą jis taip ir neišmoko atsiliepti į tikrą jausmą, o apie abipusį atsidavimą belieka tik pasvajoti. Ne ką lengviau sekasi suprasti ir žmones, sutiktus gyvenimo kelyje, nes jis įprastai renkasi silpnavalius, tuščiai puoselėdamas viltį, kad mainais į globą sulauksiąs meilės, ar bent jau dėkingumo ateityje. Jo akimis mes matome ir visai kitą Ameriką, šalį, po karo numetusią bombas ant dviejų Japonijos miestų, ir „uždangsčiusią apdegusių kūnų ir pelenais paverstų miestų vaizdą vėliavų jūra, paradais ir orkestrais“. Regime žmones, džiugiai mojuojančius sudriskusiomis dryžuotomis vėliavėlėmis ir svajojančius apie šviesesnę ateitį, dar nežinančius, kad daugelis jos taip ir nesulauks. Vėliau - pasinėrusi į marihuanos rojų, pacifizmu, pasyvumu ir abejingumu vertybėms alsuojanti hipių era, „taika ir ramybė, brolau“, kur hipiai mito oru, seksu, roku ir „žole“. Toliau - didžiosios gyvenimo pamokos drąsių kraštutinių judėjimų, maištingų proveržių laisvamaniška dvasia skendinčiame Berklio universitete, kur „viskas pakenčiama išskyrus nepakantumą“. Nevykusi santuoka, pažintis su komunistinėm idėjom apsėstu liftininku Sirusu, kaltinančiu visuomenę pamiršus etiką ir gyvenančių menkų vertybių pasaulyje, ir karas Vietname, mintimis vėl nubloškiančiu mus į Francio Fordo Coppolos „Šių dienų Apokalipsės“ ar Oliverio Stouno „Būrys“ laikus. Herojus vyksta į Vietnamą širdyje puoselėdamas svajonę mirti ir pagaliau išsivaduoti nuo gyvenimo vargų ir kančių, tačiau pasirodo mirti yra kur kas sunkiau nei gyventi. O norint išgyventi, reikia nepaisyti jokių taisyklių ir Gregoris pasiduoda ilgesingai prigimčiai, nugrimzdamas į karo baisybių sukeltą letargą. Ir slenka džiunglėmis narkotikais ir alkoholiu apsisvaiginusių, stiklines akis į džiunglių lapiją įbedusių, įtempusių klausą ir giliai uodžiančių orą pasmerktųjų būrys, nes priešo baimė turi savo kvapą, tačiau susimaišius su savosiomis, nieko neužuodi. Itin skaudus grįžimas namo, kur niekas tavęs nelaukia ir niekam nesi reikalingas, kur vakarykščiai didvyriai šiandien jau kraugeriai žudikai, ir tik išgyvenę Dantės pragarą ginklo broliai gali suprasti vienas kitą. Ir klaikūs košmarai, kankinantys naktimis, „nes mirusieji niekada neapleidžia gyvųjų“. Vėlesni įvykiai irgi neatneša džiugesnių permainų. Vienatvė, alkoholizmas, dvasinis išsekimas, balansuojantis ties beprotybės riba bei noras dingti, kur nepasiektų iš paskos slenkantys prisiminimai, nes „gyvenimo valtis leidžia vandenį ir visų skylių pirštais neužkamšysi“. Gregoris supranta, gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas be kovos ir apgailestauja, kiek daug laiko iššvaistė tuščiai, kad suprastų, jog nėra jokio begalinio plano, yra tik nuolatinė kova dėl būvio. „Gal žmogus ir turi kokį planą, tačiau jis toks išblukęs, jog sunku ką nors įskaityti, todėl ir sukame ratu, o kartais ir pasiklystame“, teigia Gregoris. „Juk svarbiausia - ne išgyventi ar pelnyti sėkmę, bet rasti savo dvasią, įklimpusią vaikystės lakiuosiuose smėlynuose“.
Begalinis planas. Ar jis egzistuoja tikrovėje? Jeigu egzistuoja, tai koks jis? Ar jis sukurtas kiekvienam individualiai, ar yra visiems bendras? Ar Kūrėjas iš anksto suplanavo kiekvieną mūsų atodūsį, ištartą žodį ar judesį, o gal viską šioje žemiškoje kelionėje lemia kvailas atsitiktinumas paverčiantis visas mūsų pastangas muilo burbulu? Tačiau ar galima vadinti planą begaliniu, neturinčiu ribų, jei vieną dieną mūsų materialus kūnas virs pilkomis žemės dulkėmis ir nepaisant visų išankstinių planavimų išsibarstys bekraštėse visatos platybėse? Gal jokio plano ir nėra, yra tik vienkartinė misija konkrečiai laiko atkarpai, kurią mes turime nugyventi kiek galima doriau ir prasmingiau? Kiekvienas perskaitęs šį romaną, savaip atsakys į jiems kilusius klausimus, o aš žinau viena: nepaisant visų „begalinių“ planų, mums visiems anksčiau ar vėliau įteikiamas dangiškas bilietas į vieną pusę...

ghj, 2011 11 16 14:40 Komentaro vertinimas: -1

hjjhjhj

Prašome užpildyti laukus, pažymėtus *