Kieti paveldėtojai. Privatus Dašos Vasiljevos tyrimas

DAIVA, 2012 11 21 21:44 Komentaro vertinimas: 0

Na man taip pat ispudzio nepaliko.senesni Doncovos detektyvai su Lempos personazu budavo idomesni:)

aNA, 2012 07 19 09:33 Komentaro vertinimas: +2

Patiko..

ema, 2012 07 16 18:44 Komentaro vertinimas: -1

absoliutus niekalas graziu virseliu...gerai,kad skaiciau is bibliotekos paimta knyga...

Arnoldas, 2012 05 02 16:44 Komentaro vertinimas: +22

Kartais gyvenime nutinka keistų dalykų, kai vienų žmonių bėdos ar nelaimės netikėtai atneša džiaugsmą ir pasitenkinimą kitiems. Kalbu ne apie legendinį lietuvių pavydo jausmą, o apie nelauktus likimo posūkius bei vingius, kai nutikus tragiškai nelaimei, akimirksniu žlunga iki tol taip sėkmingai besiklostanti kokio nors piliečio karjera. Tačiau, kaip nebūtų keista, atgailaujantis likimas staiga suteikia dar vieną progą ir kilsteli nelaimėlį į žymiai aukštesnes profesines aukštumas. Tik jau visai kitoje srityje. Įdomu, ar pasaulis kada nors būtų išgirdęs profesionalaus futbolininko Julijo Iglesias dainas, jei jaunystėje jis nebūtų patyręs sunkios traumos ir ligoninėje nepaėmęs į rankas gitaros? Turbūt taip ir būtų likęs eiliniu „Real Madrid“ klubo vartininku, žinomu vien tik ištikimiausiems futbolo sirgaliams. Dabar gi jis žinomas ir garsus visame pasaulyje dainininkas. Avarijos „dėka“. Panaši situacija nutiko ir žinomai rusų rašytojai Darjai Doncovai. Jei ne sunki liga, gal žmonių atmintyje ji amžiams būtų likusi dar viena laikraščio korespondente, rašančia apie didvyrišką ir pasiaukojantį tarybinių žmonių darbą. Tačiau 1998 m. iškentusi tris sudėtingas operacijas ir neturėdama vilčių pasveikti, ji nusprendžia rašyti. Ar tai dėl asmeninės nuoskaudos, ar tiesiog norėdama paerzinti mirtį, o gal iš baimės prarasti paskutinę progą parašyti detektyvą - apie tai ji svajojo visą savo gyvenimą - bet penktos dienos vakarą, gulėdama ligoninėje, ji baigė rašyti romaną „Kieti paveldėtojai“. O naktį pabudo nuo homeriško juoko. Tai jos pirmoji skaitytoja, budinti medicinos sesuo, narstė privačios seklės Dašos Vasiljevos gyvenimiškas peripetijas.
Debiutinis ironiškojo detektyvo karalienės Darjos Doncovos romanas „Kieti paveldėtojai“ - iš ciklo „Privatus Dašos Vasiljevos tyrimas“ - pasirodė 1999 m. Jame pasakojama apie viename Maskvos institute dirbančią prancūzų kalbos dėstytoją Dašą Vasiljevą, kuri su dviem vaikais, marčia ir visu pulku naminių gyvūnų gyvena penkių kambarių bute sostinėje. Istorija pradedama prieš septynerius metus, kai kukli katedros laborantė Nataša, po skyrybų anytos išgrūsta iš namų, laikinai apsistoja pas Dašą. Greitai ji išteka už prancūzo Gasparo ir išvyksta gyventi į jo tėvynę. Tačiau gyvenimas su šykštuoliu prancūzu susiklosto nesėkmingai, tad dar kartą ištekėjusi už turtuolio Žano Makmajerio, tampa prašmatnaus dvaro Paryžiuje šeimininke. Atsidėkodama už kažkada tai padarytą paslaugą, naujoji turtuolė pakviečia Dašą su visa šeima ir gyvūnais pasisvečiuoti Prancūzijoje. Pradžioje gyvenimas dvare atrodo kaip pasakoje, tačiau greitai atvykėlių laimę sudrumsčia nemalonus įvykis: automobilio avarijoje paslaptingai žūsta Natašos vyras Žanas, prieš mirtį spėjęs įvardinti galimą žudiką. Vienok policija mano, kad tai nelaimingas atsitikimas. Velionis visuomet lakstė kaip pašėlęs. Tačiau Dašai taip neatrodo. Įrodymai byloja, kad kažkas prieš mirtį prikišo nagus prie jo automobilio.Tad nieko nelaukus, ji pradeda savo asmeninį tyrimą. O tuo metu prie milžiniškų velionio turtų nusidriekia ilga, keisčiausių paveldėtojų eilutė, visoje šioje painioje istorijoje turinti savų interesų...
Visi Darjos Doncovos romanai skirstomi į šešis ciklus, kurių pagrindiniai herojai turi daug panašių bruožų su pačia knygos autore. Rašytojos mergautinė pavardė Vasiljeva, tad neatsitiktinai jos pagrindinė herojė, seklė mėgėja Daša, irgi turi šią pavardę. Autorė vedusi tris kartus, tad ir romane „Kieti paveldėtojai“ jos pagrindinė veikėja taipogi negali džiaugtis vienintele sėkminga santuoka. „Buvau ištekėjusi ne vieną kartą. Ir vis nesėkmingai. Bet, matyt, pradėjus sunku sustoti“, - teigia ji. Rašytoja turi du vaikus: Arkadijų iš pirmos santuokos ir Mariją, visų vadinamą Maša, iš trečios. Jaunimas, tais pačiais vardais, taipogi nukeliavo į šio romano puslapius, tik jau kaip Dašos Vasiljevos vaikai. Autorė namuose augina daug naminių gyvūnų, tad ir seklės Dašos zooparką sudaro ne ką mažiau įnamių: šuo Spirgas, katė Kleopatra su trimis kačiukais ir balta žiurkė Fima 5-oji. Tie, kurie domėjosi Agripinos Doncovos (toks tikrasis rašytojos vardas) biografija, turbūt galutinai susipainiojo aiškindamiesi visas painias jos gausios giminės sąsajas su pačia rašytoja. Visa ši geneologinė kebeknė perkelta ir į „Kietuosius paveldėtojus“. Čia ir suvestiniai pusbroliai, netikri broliai, skirtingų tėvų vaikai ar šiaip abejotini giminaičiai, devintas vanduo nuo kisieliaus. „Keletas vargetų, sėkmingai susisaisčiusių santuokos saitais, pedikų porelė, kvanktelėjusi pusiau vienuolė, buvęs žigolas. Visi mes čia vieno kraujo“, - teigia romano herojė Žaklina. Skaitydamas taip ir matau kikenančią rašytoją, linksmai besismaginančią iš skaitytojų, besisistengiančių trūks plyš atrinkti susiraizgiusius galus ir viską sudėlioti į vieną logišką grandinę. Ir kai galų gale viskas tampa lyg ir aišku, staiga nekaltu balseliu pragydęs koks nors veikėjas: „Nežinau, ar turėčiau jums visa tai pasakoti“, paporina dar vieną istoriją iš praeities, kuri žaibiškai sugriauna taip kruopščiai sudėliotą įtariamųjų ratą. Ir vėl tenka viską pradėti iš naujo. Istorija pasakojama pirmu asmeniu, kalba žaisminga, pagardinta subtilia, kartais ciniška gero rusiško humoro doze. Romanas tęsia senąsias anglų, jei tiksliau - Agatos Kristi - detektyvinių romanų tradicijas. Dašą Vasiljevą galime drąsiai vadinti rusiškąja mis Marpl ar sijonuotu Erkiuliu Puaro, kurie ne raumenų, o savo proto ir įžvalgumo dėka sugeba išnarplioti pačius painiausius ir klastingiausius nusikaltimus. Ir žinoma, romano gale, puošnioje svetainėje, susirinkusieji supažindinami su visais įtariamaisiais bei nusikaltimo motyvais ir pagaliau išgirsta tikrojo žudiko vardą. Romanas turi vieną rimtą trūkumą. Jis yra per trumpas. Tikriems detektyvų gurmanams du šimtai puslapių - tik lengvas apšilimas. Žinant, kad autorė vien apie Dašą Vasiljevą yra parašiusi keturiasdešimt du romanus, nuliūsti nevertėtų. Pasirodo, jau penkerius metus rašytoja kas mėnesį parašo po vieną naują knygą. Žurnalistų paklausta, kaip galima parašyti romaną per tokį trumpą laiką, Doncova atsako taip: „ Nuo aštuntos iki keturioliktos valandos reikia parašyti po dešimt puslapių, o nuo dvidešimt pirmos iki dvidešimt trečios - dar penkis. Ir taip kasdien, nepaisant švenčių ar kitų ypatingų progų“.
Tad nieko nelaukę, leiskimės į nepaprastai linksmą ir intriguojančią kelionę. Į Paryžių - meilės ir mirties miestą. Miestą, kuriame net šunys taikiai sugyvena su katėm, miestą, kuriame, nepaisant turtingos bei šlovingos jo praeities, verda pačios žemiausios ir niekingiausios žmonijos aistros. Godulys, pagieža ir begalinis turto troškimas, neišvengiamai vedantis į pražūtį ir paverčiantis eilinius žmones rafinuotais nusikaltėliais.

Prašome užpildyti laukus, pažymėtus *