Slapta duktė

Lina, 2012 10 14 22:28 Komentaro vertinimas: -1

Dabar kaip tik skaitau ,na neužkabina ir nors tu ką.

jurga, 2012 05 04 23:28 Komentaro vertinimas: +2

Daug infomacijos apie šių dienų Indiją,skaitosi lengvai...

edichiux, 2012 03 05 16:23 Komentaro vertinimas: +3

labai įdomi knyga... :) rekomenduoju, kam patinka Indija... :)

Skaitytoja, 2012 02 27 13:08 Komentaro vertinimas: 0

Nebloga. Prie geriausiu nepriskirciau. Bet buvo smagu paskaityti

milita, 2012 02 27 12:36 Komentaro vertinimas: +2

laaaabai idomi knyga.super

skirmantė, 2012 02 23 13:22 Komentaro vertinimas: +1

Labai gera knyga,patarčiau perskaityti.

Arnoldas, 2012 02 17 15:09 Komentaro vertinimas: +17

Tai jaudinanti ir skaudi odė motinystei. Tai liūdna išpažintis apie dažnai mus aplankantį netekties jausmą ir begalinį norą būti mylimiems. Tai pasakojimas apie supratimą, atleidimą bei žmogaus tapatybės paieškas dvejose skirtingose kultūrinėse terpėse. Tai dviejų šeimų: indų ir amerikiečių bei mergaitės susaisčiusios juos amžinais tarpusavio ryšiais gyvenimo istorija. Ir žodžiai „jaudinanti ir skaudi“ - tai tik tušti žodžiai, nė iš tolo negalintys perteikti skurdo, nevilties ir kasdienės kovos už būvį tvyrantį purvinose Indijos gatvėse. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę. Nes tokia yra žmogiškojo išlikimo kaina.
„Svetima duktė“ - debiutinis indų kilmės kanadiečių rašytojos Shilpi Somaya Gowda romanas, kurį būtų sunku įsprausti vien tik į siaurus grožinės literatūros rėmus. Jame nesunkiai galima rasti ir socialinei dokumentikai būdingų bruožų, atveriančių kai kurias skaudžias šiuolaikinės visuomenės žaizdas: skurdą, nedarbą, gimstamumo reguliavimą, lyčių diskriminaciją, vaisingumo problemas. Gimusi ir augusi Toronte, emigrantų iš Mumbajaus šeimoje, rašytoja įgijo puikų universitetinį išsilavinimą ir dar besimokydama koledže 1991 metų vasarą praleido vienoje Haidarabado našlaičių prieglaudoje Indijoje. Atvykusi kaip savanorė Gowda greitai pritapo prie tenykščio gyvenimo būdo ir būtent ten jai kilo sumanymas parašyti romaną „Svetima duktė“.
Atokiame Indijos Dahanū kaime neturtinga valstietė Kavita varganoje lūšnoje pagimdo mergaitę, tačiau nauja gyvybė jos vyrui Dšasu laukto džiaugsmo nesuteikia. Tai - ne išsvajotas berniukas, „užvadas laukuose“, o dar viena nereikalinga burna, kurią reikės išmaitinti, o suaugusią - ištekinti. Tik iš kur imti privalomą nuotakai kraitį, kai vos suduri galą su galu? Su pirma naujagime kažkada tai buvo susidorota, nespėjus gimdyvei net atsikvošėti, tačiau antrosios dukters moteris nesutinka taip lengvai atiduoti pražūčiai. Ji ryžtasi varganai kelionei į tuometį Bombėjų, kur palieka mažylę vietinėje našlaičių prieglaudoje, prieš tais užmovusi ant kulkšnies ploną sidabrinę apyrankę ir pavadinusi ją Ušos, Aušros vardu. Tuo pat metu kitoje pasaulio pusėje, Amerikoje, gydytoja Somer su vyru indu Krišnanu bergždžiai mėgina susilaukti vaikų. Medicininiai tyrimai negailestingi: ji niekada negalės džiaugtis motinyste, tad lieka vienintelė išeitis - auginti svetimą vaiką. Somer su vyru nusprendžia įsidukrinti mažą mergaitę iš Indijos, kurios vienintelis turtas - tai klaidingai įvaikinimo dokumentuose įrašytas vardas Aša ir plona sidabrinė apyrankė, užmauta ant kulkšnies. Aša reiškia Viltis, ir tas vardas tarsi mažutis vilties spindulėlis suteikia mažai mergaitei antrą progą naujam, šviesesniam gyvenimui. Metai bėga, mergaitė užauga ir vieną dieną nusprendžia surasti savo tikruosius tėvus...
Kūrinys prasideda 1984 m. ir lygiagrečiai pasakoja dviejų skirtingų šeimų - indų ir amerikiečių, daugiau negu dvidešimties metų gyvenimo istoriją. Nors keli knygos skyriai skirti Somer vyro Krišnano ir Kavitos sutuoktinio Džasu vidiniams išgyvenimams atskleisti, tačiau visos autorės simpatijos lieka moterų - indės Kavitos, amerikietės Somer ir jų bendros dukros Ašos pusėje. Jos tokios skirtingos - kaip ugnis ir vanduo, kaip šviesa ir tamsa. Somer – išsilavinusi, pasiturinti gydytoja ir mylima žmona, daug laiko skirianti profesinei veiklai tobulinti bei savo asmeniniams pomėgiams tenkinti. Kavita - beraštė, nuolatinio skurdo ir vargo lydima moteris, žavinti savo nuoširdumu ir tvirtybe, ant kurios pečių gula visas namų ūkis ir sūnaus Vidžajaus auklėjimas. Tačiau jas vienija vienas, senas kaip pasaulis jausmas - meilė savo vaikui, bendrai dukrai Ašai. Vienai - tai begalinis noras suprasti įvaikintą dukrą, kitai - amžina kančia ir skausminga atgaila, dėl kažkada tai padarytos lemtingos gyvenimo klaidos. Aša, sulaukusi maištingo paauglės amžiaus, su jaunatvišku maksimalizmu puola ieškoti savo tikrųjų kultūrinių šaknų, siekdama pripažinimo - pirmiausia ją užauginusios motinos, vėliau gimdytojos, kuri jos kažkada tai atsižadėjo. Šiame kūrinyje autorė skaitytojams priešpastato du visiškai skirtingus pasaulius - du priešingus kultūrinius polius. Iš vienos pusės tai neribotas galimybes siūlanti sterilioji Amerika, iš kitos - šokiruojanti, ryškiai į socialines klases ir kastas pasidalijusi Indija. Tarsi to dar būtų negana šią priešpriešą autorė perkelia ir į siauresnę aplinką, į šeimą. Romane amerikietė Somer ištekėjusi už indo Krišnano, tad praėjus abipusiam jaunatviškam susižavėjimui, prasideda vos nesibaigusi skyrybomis nesusipratimų ir nesutarimų virtinė. Būtent šie kultūriniai neatitikimai itin subtiliai nagrinėjami šioje knygoje. Tačiau įdomiausia šiame romane - Indija. Rodos tiek daug žinome apie šią šalį, kad mūsų jau niekas nenustebins. Patikėkite - nustebins. Ir ne vien tik iš teigiamos pusės. Rašytoją itin neramina šalyje plačiai paplitę selektyvūs abortai ir vaikžudystė, todėl kiekvienais metais Indijoje dienos šviesos neišvysta apie 50 milijonų moteriškos lyties kūdikių. Neturtingos šeimos neišgali sukaupti tekančioms merginoms privalomą kraičio dalį, tad daugelis jų linkę auginti berniukus, tuo ženkliai iškreipdami lyčių pasiskirstymo balansą. Vien ko verta iškaba kabanti prie abortus darančios klinikos durų: „Išleisk 200 rupijų dabar ir sutaupysi 20 000 rupijų vėliau“. Itin skausmingai romane aprašytas garsusis Mumbajaus Dharavio lūšnynas, kur dviejų kvadratinių kilometrų plote, „virpančiame nuo skurdo ir žmonių išradingumo gausmo“, gyvena milijonas žmonių. Nors žodis „gyvena“, šiuo atveju, nė iš tolo neatspindi šio žodžio reikšmės. Indija - tai ir kvapai: „sūrūs kaip vandenynas, aštrūs kaip indiškas restoranas, purvini it Niujorko metro“. Indija - tai „penkių žvaigždučių priešybių krūva“, kurioje tarp turtingųjų ir vargšų žioji gili praraja, dalijanti šią šalį į dvi nelygias dalis. Tačiau yra ne tik dvi: turtuolių ir vargšų, bet ir vyrų bei moterų Indijos. Ir jeigu moterų valdos apsiriboja namais, tai vyrai jaučiasi esą šio pasaulio viešpačiais. Knygoje autorė nemažai dėmesio skiria religinių, vestuvinių, laidojimo apeigų aprašymams. O kur dar drabužiai, spalvingi sariai, įvairiausi maisto patiekalai ir prieskoniai, kurie čia patiekiami su neįtikėtina gausa. Šalyje, kurioje visi kažką nuolat valgo, kramto ar spjaudo, įsigalėjęs stiprus maisto kultas ir, anot autorės, „tai ko neįveikė karščiai, pribaigs prieskoniai“.
Tad pasinerkime į karščio, smogo, prieskonių, akinančio grožio šventyklų ir šimto dievų kraštą Indiją, šalį, kurioje, anot pačios autorės, „gali rasti visa, kas yra geriausia ir blogiausia šioje žemėje“, kur nepaisant skurdo, bado ir kitų nepriteklių, net pačiose beviltiškiausiose situacijose, rusena menka kibirkštėlė, žmonių vadinama viltimi.

V., 2012 02 07 17:55 Komentaro vertinimas: 0

Kas skaitę šią knygą, gal pasakytumėte ar verta pirkti ir ar verta dėmesio knyga? Pagal perkamumą, atrodo, kad verta perskaityti.

Vesta, 2012 01 11 19:22 Komentaro vertinimas: +1

Knygų klube, kada ši knyga pasirodys pekyboje?

Prašome užpildyti laukus, pažymėtus *