Apie akcijas ir ypatingus pasiūlymus sužinokite pirmi!
 

Interviu su Edita Čekuoliene

Psichologė Edita Čekuolienė: „Draugų patarimai problemas gali tik pagilinti“
 
Daugiau nei 30 metų problemų prispausti žmonės į ją kreipiasi ne dėl garsios vyro pavardės. Kelių knygų autorė ir bendraautorė, garsi psichologė ir dėstytoja Edita Čekuolienė puikiai supranta, kaip nedrąsu praverti psichologo kabineto duris ir pripažinti, kad tau kažkas nesiseka.  Tad ir naujausioje leidyklos „Alma littera“ išleistoje knygoje „Psichologijos žiupsnis ant kasdienybės“ ji sako, kad pirmiausiai savo problemas reikia įvardinti garsiai, o tada iki jų sprendimo - vos keli žingsniai. Apie mitus, kad pas psichologus lankosi tik draugų neturintys žmonės, apie gero oro ir savižudybių santykį, apie tai, kaip padėti kenčiančiam ir apie pasakų galią – interviu su naujausios knygos autore E. Čekuoliene.

Tiek mažų, tiek didelių problemų turinčius žmones konsultuojate daugiau nei 30 metų. Dėl ko lietuviai dažniausiai beldžiasi į Jūsų kabineto duris?

Dažniausiai į mane kreipiasi dėl nevykusių santykių, skaudinančio bendravimo. Tai būna vienas su kitu nebegalintys susikalbėti sutuoktiniai, tėvai ir vaikai, vaikai, turintys problemų mokykloje. Iš patirties sakau, kad tokios problemos dažniau yra įgytos, o ne įgimtos. Žinoma, yra įgimtų savybių kaip drovumas, nemokėjimas reikšti savo norų, bet tai galima keisti, jei tik žmogus pats to trokšta.

Visgi statistika rodo, kad ne dažnas lietuvis dėl psichologinių problemų kreipiasi į specialistus. Užklupus negandoms, patarimų ieškoma internete, saujomis vartojami antidepresantai. Kodėl „Google“ paiešką derėtų keisti psichologo ar psichiatro konsultacija?

Lietuviai turi išskirtinį bruožą – jie taupūs problemoms. Kaupia, kaupia problemas ir tada griebiasi nevykusio būdo nuo jų pabėgti – nusižudo. Nebent koks protingas žmogus pataria nueiti pas psichologą. Toks žmogus ateina pas mane netikėdamas ir dažnai nieko gero nesitikėdamas.
Priešingai yra užsienyje – jei žmogų kamuoja depresija arba matosi, kad jam, pavyzdžiui, nesiseka darbe ar nepavyksta sutarti su aplinkiniais – tokiam žmogui apsilankyti pas psichologą yra patariama ar net liepiama. „Neisi spręsti problemų – lėksi iš darbo“ – sako tokiam. Bet, paklausite, kodėl ten pasibelsti į psichologo duris yra vis vien lengviau? Tokios konsultacijos yra apmokamos iš sveikatos draudimo fondų.
Lietuvoje panašios paslaugos teikiamos poliklinikose, tačiau laisvos vietos tenka laukti itin ilgai, be to, poliklinika asocijuojasi su gydytojais, o mūsų tautiečių kultūroje yra bijoma visko, kas prasideda skiemeniu „psich“. Žmogus bijo, gėdijasi prisipažinti, kad turi psichinių sutrikimų, dažnai net nesupranta ir nepripažįsta, kad sąmonė, tik kitais simptomais nei mūsų kūnas, irgi yra pažeidžiama. O ir būti psichiniu ligoniu – ne gyvenimo būdas!
Iš tos baimės į pirmą psichologo konsultaciją žmonės ateina išsigandę, suprakaitavę, nežinodami, ką čia reikės pasakyti. Viena mano pacientė gydytoja sakė buvusi įsitikinusi ir aplinkiniams skelbusi, kad pas psichologus lankosi žmonės, neturintys draugų, neturintys su kuo pasikalbėti. Dar ir šiandien dažnai nesuvokiama, kad draugui tu širdį išliesi kitaip – jo subjekyvus požiūris problemas gali tik pagilinti. Tik  blogas psichologas nesugebės užduoti teisingų klausimų ir rasti problemos šaknų.

Kokie simptomai išduoda, kad žmogų apniko psichologinės bėdos, su kuriomis vienam susidoroti gali ir nepavykti? Kur slypi šių bėdų šaknys?


Ne visos problemos yra psichologinės – tuščio šaldytuvo problemą sprendžiame nueidami į prekybos centrą, gydyti skaudantį dantį prašome odontologo. Psichologinių problemų turintis žmogus bando jas spręsti – kalbasi su aplinkiniais, skaito knygas, siūlančias per tris dienas pasiekiamos laimės paslaptis ir pan. Situacijai negerėjant ir reikia pasvarstyti apie ėjimą pas psichologą. Vizitas pas specialistą dažniausiai jau būna paskutinis viltį beprarandančio žmogaus žingsnis.
Sunku apibūdinti psichologinių problemų apniktą žmogų – tai labai priklauso nuo jo charakterio. Dažnas susidūręs su sunkumais užsisklendžia savyje, neparodo bėdų. O šiaip pakitęs žmogaus elgesys ir nurodo apie tam tikrus emocinius sutrikimus – jei matai, kad asmuo elgiasi neįprastai, o paklaustas, kas nutiko, viską neigia – yra priežastis sunerimti.  

Lietuvos savižudybių rodikliai jau ne pirmą dešimtmetį yra aukščiausi Europoje. Šią skaudžią ir bene sudėtingiausią panacėją, su kuria kovoja psichologai, savo knygoje aptariate ir Jūs. Kokių priemonių šalies mastu, Jūsų manymu, reikėtų griebtis sprendžiant šią problemą?

Apie šią problemą kalbama jau seniai. Mano manymu, didžiausia atsakomybė tokiose situacijose krinta ant aplinkinių, draugų, kurie genami abejingumo pamiršta rūpintis juos supančiais žmonėmis.
Depresija yra sudėtingas ir komplikuotas reikalas, nes žmogus, kuriam reikia pagalbos, dažnai tave stums nuo savęs, sakys jį palikti ramybėje. Tačiau šiukštu to nedarykite! Žmogui, ypač daug pasiekusiam gyvenime, yra labai sunku save priimti silpną. Tačiau kiekviename iš mūsų silpnybės ir stiprybės yra tame pačiame kūne, toje pačioje galvoje, tuose pačiuose jausmuose. Ir tik žmogui atsidūrus ant depresijos slenksčio, jį ima valdyti blogos emocijos.
Depresija – tai laikas, kai negalvoji apie nieką kita, tik save. Gali save pakęsti vieną, dvi ar tris dienas, tačiau nėra nieko nuobodesnio už savo ilgalaikę kompaniją. Ir būtent tada žmogui labai sunku padėti - atstumti artimieji dažnai įsižeidžia, tačiau čia savo ego reikia numalšinti. Paskambinti, pačiam pasitarti su specialistais, arba surinkus psichologinės pagalbos numerį duoti kenčiančiam ragelį. Tuo metu reikia priimti tikrai atsakingą sprendimą – ar būti fiziškai drauge, ar palaikyti emociškai, ar vežti į tokią priežiūros vietą, kur jis sau nieko negalėtų pasidaryti.
Žmogus savižudžiu nebūna visą parą – savidestrukcinės mintys pasireiškia tik tam tikrais dienos periodais, kuriais tokiam žmogui parama yra būtina.

Kokį žiniasklaidos vaidmenį regite informuojant apie savižudybes? Žinomo aktoriaus ir televizijos laidų vedėjo Vytauto Šapranausko netekties nušvietimas, panašu, santūrumo nesilaikė...

Matote, yra daug savižudybės priežasčių. Visi žinome Pilėnų istoriją, daug budistų yra nutraukę savo gyvybes prieš karą Vietname – tai yra protesto forma. Tačiau daugelio žmonių savižudiškas mintis gena egoistiškos paskatos. Toks žmogus labai susikoncentruoja į save, nepamena nei artimųjų, nepastebi jų jausmų ir išgyvenimų – jam egzistuoja tik jis pats. Ir nėra čia ką heroizuoti – ž mogus nesusitvarkė su savo problemomis, palūžo.
Gyvenimą baigusio aktoriaus scenarijuje dar įsipynė ir alkoholis, kuris visada tik pagreitina galutinį sprendimą. Labai kenkia ir bandymas pralinksminti – tai kontrastuoja su kenčiančiojo padėtimi, tarsi va, kažkam stiklelis padėjo, o man tik blogiau darosi. Arba kažkas iš komedijos kvatojasi, o man jau ir ašaros kaupiasi.
Savižudybių bangą turėtų sukelti ir dabartinis oras – kada viskas žydi, žmonės laimingi šypsosi, o liūdintis žmogus pasijunta dar menkesnis ir vienišesnis. Tas kontrastas tik pagilina tą juodą maurų duobę, kuriame sėdi problemų, depresijos saistomas žmogus. Tokiais momentais tiesiog reikia fiziškai būti drauge, o ne heroizuoti kažkieno kito mirtį – gyvybę sau nutraukia ne herojai. Reikia aiškiai ir tvirtai deklaruoti, kad savižudybę įgyvendinęs žmogus pasirinko patį blogiausią problemos sprendimo būdą, kuris galiausiai sukėlė tik daugiau problemų.

Ar supratus problemų priežastis, ir suvokus, kaip keisti savo elgesį ir požiūrį, galima, kaip siūlote savo knygoje, tikėtis, kad gyvenimas prašviesėtų?

Gyvenimas pirmiausiai prašviesėja paskaičius pasakų, kurias vienija viena bendra idėja. Jei tu atspėji griaunančios, baisios jėgos vardą, ją įvardiji – tu ją nukenksmini.
Mano knygos esmė panaši – kuo gilesnė problema, kuo ji labiau susijusi su tavo kūnu, tavo sąmone, tuo svarbiau tą problemą pripažinti. Sunkiausia dirbti su žmonėmis, kurie sako neturintys problemų. Tokių žmonių nėra – ne kvailiai pas psichiatrus ir psichologus eina. Tad šia knyga ir kviečiu pažinti bei pripažinti problemas – ir tada, tapus stipresniems už jas – imtis veiksmų, kad gyvenimas prašviesėtų. Čia norisi sušukti VALIO!





Grįžti į pradžią >>