Apie akcijas ir ypatingus pasiūlymus sužinokite pirmi!
 

Interviu su Dalia Jazukevičiūte

Rašytoja Dalia Jazukevičiūtė: „Man gaila žmogaus, kuris nepatyrė mano aprašomų jausmų“

 
Žinoma poetė, prozininkė, literatūrinių premijų laureatė Dalia Jazukevičiūtė, kurios naujausią kūrinį „Jo vardas Sibiras“ neseniai išleido leidykla „Alma littera“, ją pažįstančius skaitytojus kviečia atrasti iš naujo. Karštą, šokiruojantį žodį keičia tyros mergaitės jausmas, romansu pavadintame kūrinyje sujungiantis beatodairiškos meilės ir neatšaukiamos mirties linijas. Mažuoju romanu autorė įrodo gebanti kurti subtilų, glaustą pasakojimą, kupiną šviesos ir išminties. Apie kūrybinę brandą, bemieges naktis, autobiografinius pėdsakus kūriniuose ir kalbamės su Dalia Jazukevičiūte.

Romanas „Jo vardas Sibiras“ yra šeštasis Jūsų prozinis kūrinys, kurio leidybą patikėjote leidyklai „Alma littera“. Kaip įvardytumėte savo literatūrinę brandą šiame etape – kiekvienu kūriniu vis tobulėjate, augate ar vis dėlto su knygų gausa dingsta jaunatviškas maksimalizmas, jaudulys paimant savo naujai išleistą ir dar leidyklos dažais kvepiantį kūrinį į rankas?


Nežinau, ar kada nors parašysiu knygą, kurią pati drąsiai pavadinčiau „brandžia“. Abejoju. Didybės manija nesergu, dėkui Dievui. Tiesiog rašau taip ir tiek, kiek man įkrėsta proto, valios, dvasios, kiek išsaugau gyvenimo, prisiminimų, apmąstymų. Ir pati save apraminu: „Tik nesidraskyk. Aukščiau bambos neiššoksi.“
Nežinau ir to, ar kiekviena knyga vis geresnė už ankstesnę, ir net netikiu, kad taip nutinka kitiems rašantiesiems. Kartais tie rašymo cimbolai sužvanga skardžiau, kartais blankiau. Visai nebūtinai „eilės tvarka“... O mano maksimalizmas niekur nedingsta, jis tik keičiasi. Jei pradingtų vis daugiau sielos, minčių, pradingtų ir pats rašymas.
Bet apie jaudulį, gavus naują knygą iš leidyklos, galėčiau pasakyti taip – labiausiai širdužė „užkalė“ sulaukus būtent pirmosios gyvenime knygos. Tai buvo poezijos rinkinys „Atsisveikinimai“ – gal labiausiai todėl, kad jos laukiau 36 metus. O su kitomis visaip nutinka – vienos labiau džiugino, kitos mažiau. Tikrai džiaugiausi poezijos rinkiniu „Imperijos moteris“, paženklintu Salomėjos Nėries apdovanojimu, bet ne dėl apdovanojimo – rinkinys man tiesiog pačiai patiko. Tai buvo paguoda po ilgo ir sunkaus žurnalistinio „arimo“. Džiaugiausi ir dviem pirmais romanais: „Anarchistės išpažintis“ ir „Juodas kvadratas“ – manau, todėl, kad pasijaučiau tarytum būčiau įlipusi į stiklo kalno viršūnę, nors jas rašydama nebuvau tikra, ar man bent kiek pavyks užsikabaroti. Kitas savo knygas sutikau ramiau.
Paskutinė – „Jo vardas Sibiras“ – man vėl kažkuo ypatingai svarbi. Siekiau kitoniškumo, sąmoningai atmetusi man būdingą rašymo įniršį, netgi, sakyčiau, agresiją įveikiant tuo, kas paprastai vadinama „medžiagos pasipriešinimu“. Tesiekiau ramybės, lakoniškumo, šviesos. Ir rezultatu nenusivyliau. Yra joje ir šviesos, ir man nebūdingo lengvumo.       

Jūsų kūriniai visada sulaukia audringos kritikų, literatūros mėgėjų diskusijų. Kūrinys „Jo vardas Sibiras“ intriguoja dar net neskaitytas, nes ant viršelio puikuojasi netikėtas žanro įvardijimas – romansas. Kodėl taip praminėte savo šeštąjį kūrinį? Juk realiai tokio literatūrinio žanro net nėra. Ar motyvus lėmė panašumas su muzikiniu romansu?

Įvardinti žanrą – visada šiek tiek žaidimas. Pagalvojau, kad tai mažiausios apimties mano romanas, bet visas vien apie meilę, be socialumo, politikos, visokių filosofijų. Pasvėriau ir nusprendžiau, kad tai gal greičiau romansas negu romanas, nors ir proza parašytas. Bet su jokiu muzikiniu kūriniu jis tikrai neturi nieko bendro. Jo nepadainuosi ir nepagrosi.

Ankstesni Jūsų kūriniai įvardijami kaip alsuojantys karščiu ir krauju, mistine mirties trauka. Tačiau šis kūrinys, atrodo, ne toks kaip visi... Kokie romanso „Jo vardas Sibiras“ išskirtiniai bruožai? Kas (galbūt Jūsų gyvenimo posūkiai) lėmė tą išskirtinumą?

Nemanau, kad jame mažiau kaitros, mažiau įlieta kraujo – to pakanka. Kūrinio išskirtinumas tas, kad jame daugiau šviesos, daugiau auksinės vaikystės dienų, kurios, manau, ir yra tai, kas apskritai gyvenime užvis gražiausia. Kai pažvelgi atgal, iš tolių, tai itin ryškiai matyti. Tik vaiko akimis ir galėjau įžvelgti šitokią Dievo pasaulio šviesą, dar neapsunkintą rūpesčių, baimių, kalčių, nuodėmių… Viso to, kuo neišvengiamai apaugi gyvendamas: bręsdamas, sendamas, linkdamas po naštom ir kuprom..

Pagrindinė romanso linija yra mergaitės meilė suaugusiam vyrui. Kuo ši meilė ypatinga, kitoniška? Kodėl pasirinktas ne įprastinis moters ir vyro ryšys?


Mažos mergaitės meilė suaugusiam vyrui turi to ypatingo, neapsakomo švarumo. Tokio lengvo ir skaidraus, kaip ką tik iškritęs sniegas. Gal todėl ir to sniego knygoje tiek daug. Tai labai tyras jausmas, neužtemdytas tamsių geismo vandenų, nesuteptas. Toji maža mano romano herojė būtent tokį jausmą ir išsaugo ilgus dešimtmečius. Ir visiškai nebesvarbu, kad vėl tą žmogų sutinka jau būdama suaugusi, jau aplamdyta gyvenimo, skyrybų, tų amžinų vyro ir moters dvikovų padarytų žaizdų. Ji ir toliau nori su juo būti ir netgi daro tai, ką paprastai suaugusios moterys daro su vyrais – atsiduria  vienoje lovoje. Bet tai taip nereikšminga, taip nesvarbu, kad nesužeidžia nė vienam iš jų širdies. Nes niekas nepamiršta. Nes vaikystės šviesa tokia stipri, ji kažkada suteikė tiek laimės (kaip kokio angelo sparnai), kad puikiai apsaugo juos abu nuo to, ką žmonės linkę vadinti nuodėme.
Užaugusi mergaitė, antrą kartą  gyvenime sutikusi savo nemarią vaikystės meilę, jau nebežino, kas išties jam esanti – to daug vyresnio žmogaus vaikas, o gal jo motina? Bet niekada – meilužė. Nes ne aistra tampa svarbiausias jų buvimo kartu komponentas, o grožis. Vaikystės vyšnių, sodų ir sniego… Viso Dievo pasaulio grožis. Jie tampa dovana vienas kitam, tyra dovana, kaip dovana žmogui yra jo vaikystės žiemos ir vasaros.     

Galbūt galima teigti, kad ir Jūsų gyvenimo priešaušryje, vaikystėje buvo vyras, kurį pamilote ilgaamže meile? Kiek rašydama šį kūrinį atsiribojote nuo savo patirčių, gyvenimo patyrimų? Gal būtent jie ir suklojo pamatą šeštajam Jūsų kūriniui?


Nors nė viena mano knyga nėra autobiografija, tačiau kiekvienoje iš jų yra dalelė tikro mano išgyvenimo, tikros patirties ir atminties blyksnių. Be tokio atsispyrimo taško vargu bau ar apskritai gimtų knyga. Nes visa, kas gimsta, gimsta iš mūsų sąmonės, pasąmonės ir iš viso to, kas ten slypi.
Klausimas „O kaip ten buvo iš tikrųjų?“ pranyksta ir tiesiog nebetenka galios. Nesvarbu, kuris pojūtis buvo išgyventas, iškentėtas iš tikrųjų, o kurioje vietoje staiga peršokta ant vaizduotės žirgo, tave skraidinančio, kur tik įsigeidžia. Ir juokinga būtų aiškinti: „Štai šitas sakinys, šitas knygos skyrelis tikrai atsitiko, o štai šį aš sugalvojau.“ Kokia gi būtų nauda iš tokio kūrinio iškastravimo? Aš juk nerašau dokumentinių apysakų, reikalaujančių istoriškumo ir tikslumo.   

Ar skyrėte kūriniui misiją – paskatinti skaitytoją kažkuo suabejoti, apie kažką susimąstyti, kažką prisiminti? Kokiam, Jūsų manymu, skaitytojui romansas „Jo vardas Sibiras“ suteiks didžiausią
literatūrinį malonumą?


Kam buvo tekę pamilti ankstyvoje vaikystėje, tas, be abejonės, prisimins ir apsidžiaugs, kad ir jam teko patirti tokią gražią, o gal ir pačią gražiausią Dievo dovaną… Kas tokio jausmo neišgyveno, bent pasvajos apie jį. O jeigu kas paskaitytų ir pamanytų: „Na jau ne. Taip gyvenime nebūna“, tokio žmogaus man būtų truputį gaila. Manyčiau, kad jis liko šiek tiek nustumtas, šiek tiek nuskriaustas, šiek tiek praradęs. Gaila žmogaus be vaikystės, gaila jo ir be pirmosios meilės – juk būtent tai tampa atsvara visam likusiam gyvenimui. Toje išgyvenimų šaly gali guostis ir slapstytis visą amželį, kad ir nuo pačių gūdžiausių gyvenimo negandų.    

O kaip Jūsų žurnalistinė patirtis – padeda ar trukdo kūryboje?

Dabar jau niekaip. Apleidau žurnalistiką 2006 metais. Pakako laiko išsivaduoti iš tų žabangų. Bet, teisybės dėlei, reikia pripažinti, kad ji davė man pakankamai daug ir įvairios gyvenimiškos patirties. Leido pažinti kalinius ir ligonius, sveikuolius ir mirštančiuosius, vargetas ir turčius, menininkus ir ūkininkus. Tokia patirtis rašančiam žmogui tikrai parama, o ne koks trikdis.

Koks Jums, kaip rašytojai, būtų (ar yra) didžiausias darbo įvertinimas? Kuo jis matuojamas –tiražais, apdovanojimais, skaitytojų laiškais?

Širdies džiaugsmu, jeigu manausi, kad man pavyko. Ir jeigu nors vienas sakinys, nors viena eilutė, nors viena mintis kada nors ir kaip nors paguos mano skaitytoją, kurį įsivaizduoju turinti – jokios geresnės padėkos man ir nereikia. Tada ne veltui visa tai. Tada ne beprasmės buvo bemiegės naktys…

Šeštoji Jūsų knyga jau knygynuose. Galima ramiau atsikvėpti. Tačiau ar poilsio netrikdo nauji kūrybiniai iššūkiai?

Manau, kad naujos knygos pasirodymas lentynose nėra stimulas pulti ir rašyti kitą knygą. Bent man taip nėra. Knygos ateina į mano galvą kitokiais keliais. O kalbėti apie neparašytus kūrinius – tuščias reikalas. Jeigu Dievas duos jėgų ir sveikatos gyventi, vadinasi, duos ir minčių, idėjų. Aš bent labai tikiuosi…



Grįžti į pradžią >>