Apie akcijas ir ypatingus pasiūlymus sužinokite pirmi!
 

Interviu su S.Obelevičiumi

Anykščių meras S. Obelevičius: „Nėra kito mero, kuris būtų išbraidęs visas savo rajono pelkes ir paupius“
 
„Jeigu jau lietuviai valgo krapus, salotas ir „petruškas“, tai ir neįsiūlysi vertingesnių prieskonių ar lapinių daržovių“, - sako gamtos puoselėtojas, Traupio botanikos sodo įkūrėjas, Anykščių meras Sigutis Obelevičius, kurio žinios apie augalus ir neįprastus jų panaudojimo būdus sugulė jau į šeštąją knygą apie augalus „Gamtos dovanos“.

Apie mero pareigų ir pomėgio gamtai derinimą, įvairių augalų sodinimą ir prižiūrėjimą, apie konservatyvius lietuvių įpročius ir tai, kodėl pats vengia pirkti daržoves prekybos centruose – pokalbyje su „Alma littera“ išleistos knygos autoriumi.

Ar pavyksta suderinti mero pareigas Anykščiuose ir pomėgį gamtai? Kaip tas pomėgis gimė?

Derinti mero pareigas ir pomėgį gamtai nesunku. Tiesa, jeigu turėtume didesnį biudžetą, manau, įkalbėčiau tarybą skirti daug daugiau lėšų gėlynams ir apželdinimui Anykščiuose. Kita vertus, manau, kad nėra kito mero, kuris būtų skersai išilgai išvaikščiojęs savo rajoną, išbraidęs pelkes ir paupius. Ir trečia – buvimas gamtoje, darbas botanikos sode, „knaisiojimasis“ po informacijos šaltinius, knygų rašymas – puikus būdas atsipalaiduoti, „persijungti“, susikaupti prieš svarbius sprendimus.

Nepaisant kai kurių įsisenėjusių problemų Anykščių rajone, manau, kad pastaraisiais metais Anykščiai yra vienas iš dinamiškiausiai besivystančių miestų, neseniai Europos verslo asamblėjos (Oksfordas, Jungtinė karalystė) išrinktas „Geriausio miesto“ apdovanojimo nominacijoje „Pasaulio turizmo vietovės ir kurortai: miesto planavimas, rekreacija, socialinė sfera ir turizmas“. Tad nesijaučiu blogu meru, kuriam rūpi tik augaliukai.

Pomėgis gamtai, matyt, buvo įrašytas genuose, nes mano tėtis dirbo eiguliu, o mano vaikystė prabėgo miškų apsuptame Kaukinės kaime, Kaišiadorių rajone. Įdomu tai, kad pas mano proprosenelį, kuris dirbo Rumšiškių viršaičiu, raštininku dirbo būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas.

Iš kur semiatės žinių apie gėlių, žolelių auginimą, sodininkystę?

Žinių apie gėlių, medžių ir žolelių auginimą semiuosi iš daugybės knygų, straipsnių ne vien lietuvių kalba, interneto ir, žinoma, iš patirties, nes praktiškai kiekvienas aprašomas augalas yra savomis rankomis pačiupinėtas, sodintas, sėtas, auginamas ar aptiktas gamtoje. Tikiuosi, kad ta asmeninė patirtis daro knygas vertingesnes.

Pasidalinkite, kokias žoleles, prieskonius ar kitus žalumynus auginate pats? Be kokių žalumynų neįsivaizduotumėte savo kasdienybės? Ar perkate juos prekybos centruose, ar viską užsiauginate pats?

Botanikos sode auginame per 300 pavadinimų prieskonių augalų, lapinių daržovių, todėl pasirinkti tikrai yra iš ko. Mėgstu įvairias žalias salotas, svogūnus, gelsves, raugintus agurkus, pekino kopūstus ir t.t. Prieš keletą metų atsisakęs šiltnamio, šeimos reikalavimu šiokį tokį atstačiau, nes visgi prekybos centruose perkamų pomidorų ar agurkų kokybė nė iš tolo neprilygsta pačių išaugintoms ekologiškoms daržovėms. Šiemet ketinu išbandyti gamtinę žemdirbystę.

Kokius augalus rekomenduotumėte vartoti šiuo metu, atėjus pavasariui?

Pavasarį sėti, sodinti galima visus knygoje aprašytus ir šimtus neaprašytų augalų. Tačiau ankstyvą pavasarį svarbiau vartoti kuo daugiau žalumynų, kuriuose esantys vitaminai ir kitos veikliosios medžiagos greitai sutvarko išsiderinusį, nusilpusį organizmą. Pavasarį maistui tinka ir kiaulpienės, ir kvapiosios našlaitės, ir kraujalakės, plautės, ir, ypač pavasarinių raktažolių lapeliai, kuriuose vitamino C yra gerokai daugiau nei citrinose. Labai vertingi anksti pavasarį atželiantys narcizalapiai, laiškiniai, tuščialaiškiai česnakai ir kt.

Kokius žalumynus patartumėte auginti kiekvienai šeimininkei? Kur jie gali būti panaudojami?

Kiekviena šeimininkė turi savo skonį, tačiau siūlyčiau kiekvienai auginti monardų, raudonėlių arbatai, naujazelandinių špinokų – salotoms, įvairių žieminių svogūnų, pavasarinių raktažolių – pavasarinėms salotoms. Ir apskritai – eksperimentuoti, bandyti, nes tik tokiu atveju galima sužinoti, kas kiekvienam tinka ir patinka.

Įvairių patarimų apie augalus sudėjote į naujausią savo knygą „Gamtos dovanos“. Kokiam skaitytojui ši knyga skirta? Ar išmanančiam apie gamtos dovanas, ar naujokui? Galbūt kažką įdomaus joje rastų abu?

Tai bene šeštoji mano knyga, kuri, tikiu, bus tikrai ne paskutinė. „Gamtos dovanose“ naudingų patarimų ras įvairiausi skaitytojai – nuo studento iki namų šeimininkės, sveikuolio ar žaliavalgio. Manau, kad kiekvienas, kuriam bent kiek įdomi gamta, daržininkystė, gėlininkystė, gydymasis žolelėmis, eksperimentai virtuvėje, knygoje ras šį tą naudinga.

Rašydamas knygą, ją buvau pavadinęs „Valgomos gėlės“, nes išties tai – knyga apie dekoratyvinius augalus, gėles, kuriuos galima naudoti vaistams, maistui, kosmetikai, taip pat apie daržo augalus, kuriuos galima auginti gėlynuose, jų savybes, auginimą.

Mano knygos apie gamtą, augalus šiek tiek skiriasi nuo kitų autorių panašaus turinio knygų, nes stengiuosi į mokslinius tekstus įpinti legendų, liaudies išminties, tautosakos, kad skaitytojui netikėtos žinios praskaidrintų nuotaiką, knyga taptų gyvesnė.

Džiaugiuosi, kad knyga iliustruota sūnaus, biologijos studento originaliomis Traupio botanikos sode darytomis nuotraukomis.

Papasakokite, kokį keisčiausią augalo panaudojimo būdą esate aprašęs knygoje? Teko skaityti, kad rašote, jog po pagalve padėjus diemedžio šakelę, ateis noras mylėtis. Gal galite pasidalinti kitais įdomiais, tačiau mažai žinomais žolelių panaudojimo būdais?

Taip apie diemedį buvo rašoma Viduramžiais, kai daug kas buvo paremta psichologija, tikėjimu, įtikėjimu, juolab, kad diemedis tikrai itin maloniai kvepia. Patariu išbandyti, ar veikia, mat kas žino, dėl ko lietuvaitės kiekviename darželyje diemedžius augino...

Šioje knygoje taip pat aprašyti čiobreliai, kuriuos liaudyje neretai vadindavo „lipčiumi“ ir naudojo mylimiesiems privilioti.

Manau, kad apie keistus augalų naudojimo būdus būtų galima parašyti visą knygą, nes buvo viduramžiai, alchemija, kuomet net ir iš augalų buvo bandoma išvirti auksą.

Taip pat buvo tikima, kad raunant legendinį augalą mandragorą, jis taip žviegia, kad išveda žmogų iš proto. Buvo tikima, kad šalia mandragoros padėjus monetą, ryte jau rasi dvi, kad ant kaklo nešiojamas amuletas iš mandragoros gali apsaugoti nuo maro, pasikėsinimų, gali nubausti skriaudėjus ir kt. Tačiau apie tai – jau kitoje knygoje.

Kokio augalo lietuviai dar nėra atradę? Galbūt yra toks augalas, kurio lietuviai neaugina, nes nežino, kad jis labai naudingas?

Manau, kad netgi ir žemėje dar yra augalų, kurie neatrasti maistui. Lietuvoje tokių daugybė. Tarkime darželiuose auginamos nuostabiosios monardos. Retai, kas žino, jog monardų arbata yra nuostabiausio skonio.

Jau nemažai šeimininkių virtuvėje naudoja špinatus, tačiau retai kam pažįstami naujazelandiniai špinokai – žymiai vertingesnės, daugybę geležies turinčios lapinės daržovės. Aš ir pats vos prieš keletą metų atradau bičiulės padovanotą rauktalapės dedešvos garbanotąją formą, kurios lapai puikiai tinka salotoms.

Kokie apskritai yra lietuviai augindami gėles, žoleles ar kitus augalus? Konservatyvūs, t.y. auginantys tik tradicinius augalus, ar linkę eksperimentuoti? Kokias klaidas dažniausiai daro lietuviai augindami jūsų aprašomus augalus?

Dauguma lietuvių yra labai konservatyvūs kalbant apie mitybos įpročius bei daržininkystę. Jeigu jau valgo krapus, salotas ir „petruškas“, tai ir neįsiūlysi vertingesnių prieskonių ar lapinių daržovių.

Tačiau keičiasi ir broliai lietuviai, atsiranda vis daugiau tautiečių, mėgstančių naujoves, eksperimentus darže bei virtuvėje. Klaidų daroma daug. Pvz. naudojant prieskonius labai svarbu saikas, prieskonių deriniai, todėl padauginus net ir puikiausių prieskonių galima sugadinti patiekalą. Kartais šeimininkė, užsiauginusi naują kultūrą tiesiog nežino kur ją panaudoti..



Grįžti į pradžią >>