Kambarys

1-10 11-20

Knygu ziurkike, 2012 04 30 09:51 Komentaro vertinimas: 0

Esu ir geresniu skaicius... Siuzetas nebuvo labai itraukiantis. Mamos ir sunaus man net nebuvo gaila, nes mano isivaizduojamas kambarys buvo 5 zvaigzduciu viezbucio.

ACIU UZ DEMESI!!!






ADIOS.

Arnoldas, 2012 04 01 15:22 Komentaro vertinimas: +11

Rudos akys. Didelė burna. Smailus smakras. Rusvi plaukai. Tai Džekas. Gyvas Mamos atvaizdas. Džekas - Kambario gyventojas. Jam penkeri. Visą savo trumpą gyvenimą Džekas praleido Kambaryje su savo Mama, kuri čia „gyvena“ dvejais metais ilgiau už jį. Džekas dar niekada nebuvo išėjęs iš Kambario ir neįsivaizduoja, kad kažkur kitur dar gali egzistuoti ir kitoks gyvenimas. Jis gimė Kambaryje, o jo tikslią gimimo vietą ženklina ant palaikio kilimo išskydusi tamsiai ruda dėmė, kurią jis retkarčiais pakrapšto nagu. Mama taip pat niekur nebuvo iškėlusi kojos iš Kambario, nors mielu noru jį iškeistų į gyvenimą Anapus. Tačiau to padaryti neleidžia Jis. Senasis Nikas. Jis pasirodo tik naktį. Kaip šikšnosparnis. Senasis Nikas - pusiau tikras. Jis atneša maisto, sekmadienio dovanas, išneša šiukšles, bet jis ne toks žmogus kaip Mama ir Džekas. Jis nėra geras, nes laiko juos užrakinęs ir dažnai gąsdina Mamą. Kai Nikas ateina, Džekui tenka slėptis Spintoje, nes to nori Ji. Jo Mama. Kad nenužiūrėtų. Džekas nesupranta, kodėl Mama taip nori ištrūkti iš Kambario, nes buvimas jame jį pilnai tenkina. Nepaisant kai kurių nepatogumų čia jauku ir saugu, o svarbiausia - Mama visada po ranka. 24 valandas per parą! Retas vaikas galėtų pasigirti tokia sėkme. Kartu jie gamina žaislus, žaidžia įvairius žaidimus. Mėgstamiausias jų - niūniavimas, nes už jį Džekas gali užsidirbti keletą Mamos bučinių. Anapusinis gyvenimas suvokiamas tik Televizoriaus dėka. Gaila, kad Mama Džekui neleidžia jo taip ilgai žiūrėti, nes pastarasis, anot jos, naikina smegenis. O kas norėtų gyventi be smegenų? Mama teigia, kad tai ką jie mato per Televizorių, yra...tikrų daiktų atvaizdai, esantys Anapus. Juokingesnio dalyko Džekas dar nebuvo girdėjęs. „Aš nesu ten, Mama taip pat, mes vieninteliai nesame ten. Ar mes tebesame tikri?“, - klausia jis. Dažnai su Mama jie skaito knygas, o kartais „daro riksmą“. Bet veltui. Niekas jų niekada neišgirsta. „Nes niekas nežino apie Kambarį, net Dantukų fėja“. Didžiausia Džeko problema - ar užaugus jo vaikiška noselė nukris ir išaugs suaugusio žmogaus nosis. Tačiau Mamos problemos pasirodo yra žymiai didesnės. Ji teigia, kad amžinai Kambaryje nebus galima likti, ir kad nenumaldomai artėja akimirka, kai teks jį palikti ir žengti lemiamą žingsnį Anapus link. Tačiau ta akimirka jiems abiems gali baigtis ir tragiškai. Tad reikalingas gudrus planas. Ir šiame plane Mama Džekui yra numačiusi ne paskutinį vaidmenį...
Airių rašytojos Emmos Donoghue romaną „Kambarys“ sunku priskirti kuriam tai vienam literatūriniam žanrui. Tai universalus pasakojimas, apie sudėtingus ir glaudžius mamos ir vaiko tarpusavio santykius, uždaroje ir pavojingoje erdvėje. Kaip teigia pati kūrinio autorė, jame nesunkiai galima rasti „pasakoms, siaubo, mokslinei fantastinei literatūrai būdingų elementų ir tų įstabiųjų XVIII a. keliautojų pasakotojų: „Guliverio“, „Robinzono Kruzo“, „Kandido“ kelionių istorijų bruožų“. Vienok tai daugiau psichologinis realistinis pasakojimas, subtiliai užmaskuotas lengvais siaubo elementais. Tokia „Alisos stebuklų šalyje“ išvirkščioji versija. Klaustrofobiška aplinka, kurioje narpliojamas visas romano veiksmas, jau savaime sąlygoja niūrią ir tamsią kūrinio atmosferą, kurio įtampa didėja sulig kiekvienu perskaitytu puslapiu. „Kambarys“ - puikus sudėtinis psichologinės prozos ir aštraus įtempto trilerio derinys. Ši košmariška istorija pasakojama pirmu asmeniu, o visą kambaryje vykstantį „gyvenimą“ mes tarsi regime penkiamečio Džeko akimis. Jo lūpose šiurpūs dalykai virsta juokingai graudžia istorija, o begalinis liūdesys ir nusivylimas, kartais užplūstantis jo mamą, yra tarsi atsvara nežabotam vaiko entuziazmui ir išradingumui. Kūrinys - puiki psichologinė studija, tiesiogiai nagrinėjanti prisirišimo, išlikimo ir įkalinimo klausimus. Savotiška dvasinės terapijos forma. Kaip neišprotėti ir neprarasti vilties kalint nedidelėje, uždaroje erdvėje? Kur pasisemti tos dvasios stiprybės ir ištvermės, rodos, pačiais beviltiškiausias ir bejėgiškiausiais gyvenimo momentais? Kaip nepalūžti ir neprarasti žmogiškojo orumo, kai tave niekina ir žemina tavo pagrobėjas? Tokie klausimai skaitant šį romaną norom nenorom lenda į galvą, o atsakymų tenka ieškoti patiems skaitytojams. Kambarys - tarsi gyvas sutvėrimas. Jis įsiurbia kalinčias aukas į savo juodą akivarą ir, anot Mamos, „tik kūnas ir mintys mano, kitka priklauso Kambariui“. Kambarys Džekui - tai ištisas vienuolikos kvadratinių pėdų pasaulis, su sava filosofija ir savomis taisyklėmis. Tiek Džekas tiek ir mama tarpusavyje glaudžiai susiję ir yra stipriai priklausomi vienas nuo kito. Džekas neišgyventų be mamos. Taip pat ir mama, nes jos varganoje egzistencijoje neliktų jokio tikslo, vardan kurio būtų verta gyventi. Didžiausia bausmė Džekui – „jeigu čia būtų du kambariai ir jis uždarytų tave viename, o mane kitame kambaryje“. Tačiau nepaisant puikiai atskleistos penkiamečio psichologijos, labiausiai žavintis dalykas šiame romane yra ne Džekas, o jo mama. Tokio išradingumo ir pasišventimo „kodėlčiukui“ Džekui galime tik pavydėti. Esant skurdžiomis „gyvenimo“ sąlygomis, ji sugebėjo sukurti savo sūnui gana pakenčiamą dvasinę atmosferą, paįvairintą intelektualiais ir fiziniais pratimais, lavinančiais vaiko vystymąsi. Tik jos sumanumo ir entuziazmo dėka, kasdienis ir monotoniškas gyvenimas tarp keturių kambario sienų, nevirsta metai iš metų besitęsiančia rutina, vedančia į depresiją ir nusivylimą. Kiekviena pradinių klasių mokytoja ar darželio auklėtoja, galėtų nemokamai pasisemti patirties, kaip su minimaliausiomis priemonėmis ir ištekliais, galima puikiai ir išradingai leisti laisvalaikį uždaroje erdvėje. Tačiau visa tai vyksta ne šiaip sau. Tam yra aiški priežastis. Minėta veikla nėra vykdoma vien tik pramoginiais ar pažintiniais tikslais. Ji suteikia šansą įkalintiesiems neišprotėti ir neprarasti vilties. Tačiau ir pačiai autorei buvo iškilęs itin sunkus uždavinys, privertęs įtemptai pasukti galvą. Kaip išlaikyti įtampą ir sutelkti skaitytojų dėmesį į veiksmą, kuris praktiškai nevyksta? Bent jau pirmoje romano pusėje. Tačiau rašytoja puikiai susidorojo su neįveikiama iš pažiūros problema, pasitelkdama tiek savo pačios asmeninį išradingumą, tiek ir gilias psichologines žinias. Romane Džeko mama neturi jokio vardo. Ji įvardijama kaip „Ji“ arba paprasčiausiai – „Mama“. Autorė nesiekia jokio konkretaus įvardijimo, tarsi pabrėždama, kad tokio likimo aukomis gali tapti bet kuri kita moteris. Žinant, kad pasaulyje panašių istorijų jau yra nutikę, romaną jokiu būdu negalėtume priskirti vien tik išgalvotų fantazijų sričiai. Jis kaip niekas kitas yra itin artimas tikrovei. Knygoje gana įdomiai sprendžiamas įvairių daiktų apibūdinimas ir įvardijimas. Kasdieniai ir mums visiems įprasti baldai, buities prietaisai ir kiti namų apyvokos daiktai, šiame kambaryje virsta vos ne vienetinėmis, sudvasintomis būtybėmis, su kuriomis Džekas, tarsi su kokiais brangiais artimaisiais, atsisveikina kiekvieną vakarą prieš miegą: „Labanakt, Lempa ir Balione. Labanakt, Laikrodi. Labanakt, Kambary. Norėdama dar labiau sustiprinti šį įspūdį, autorė romane juos pateikia kaip tikrinius daiktavardžius ir rašo iš didžiąja raide. Kūrinys padalintas į dvi lygias dalis, iš kurių labiausiai norėtųsi kalbėti apie antrąją, tačiau to daryti neįmanoma, neatskleidus pirmosios dalies turinio. Tad belieka tik patiems perskaityti šį neįtikėtinai intriguojantį, temos naujumu ir subtilia motiniška meile alsuojantį kūrinį ir atsisveikinti tradiciniu Džeko palinkėjimu prieš miegą: „Saldžių sapnų, ramių blusų, kad nekastų kūno jūsų“.

Indrė, 2012 03 19 13:56 Komentaro vertinimas: 0

Tikrai įdomi knyga.Kokia stipri turi būti mama,kad sukurtų vaikui pasaulį tokiomis sąlygomis.Labai patiko.

Malvina, 2012 03 18 10:59 Komentaro vertinimas: 0

Puiki knyga. Tikrai tiesa, kad knyga skaitosi vienu prisėdimu. Jaudinanti istorija berniuko akimis sukuria savitą stilių, vaikiškas naivumas keičiamas dramatišku siužetu. Perskaičius knygą tikrai kažkas viduje pasikeičia, supranti , kiek mažai žmogui reikia, kad jaustųsi laimingas. Super. Rekomenduoju.

Skaitytoja, 2012 03 02 08:26 Komentaro vertinimas: 0

Tokia gera knyga ir tokie prasti balsavimai. Pries balsu isnykima, buvo 5 zvaigzdes ir daug balsuotoju :/ keista, kad naujasis balsavimas taip skiriasi...

Knygų klubas, 2012 02 23 17:03 Komentaro vertinimas: 0

Jurga, pagal tikslinę grupę knyga priskiriama suaugusiųjų grožinei literatūrai

Jurga, 2012 02 22 21:07 Komentaro vertinimas: 0

Kokio amžiaus skaitytojams rekomenduojate?

Knygų klubas, 2012 02 22 10:05 Komentaro vertinimas: 0

Skaitytoja, atsiprašome, dėl techninių kliūčių ankstesnių komentarų nebeliko, situacija sprendžiama.

Skaitytoja, 2012 02 21 14:36 Komentaro vertinimas: 0

man tai labai patiko knyga. Super. Tik nesuprantu kodel Knyguklubas istrina komentarus ir vertinimus :/ Po kurio laiko ju nelieka. Nesamone kazkokia :(

Donata, 2012 02 20 15:30 Komentaro vertinimas: -1

Cool ;))))))))))))))))

1-10 11-20

Prašome užpildyti laukus, pažymėtus *