Magdalenos evangelija

g., 2013 03 10 15:44 Komentaro vertinimas: 0

Stipri knyga, privertusi mąstyti ir perkainoti tai, kas atrodė žinoma ir aišku...

Skaidrė, 2012 06 28 07:58 Komentaro vertinimas: +2

Knyga labai patiko. Kada galima tikėtis sekančios dalies?

Arnoldas, 2012 06 20 15:04 Komentaro vertinimas: +23

Amerikiečių rašytojos Kathleen McGowan romanas „Magdalenos evangelija“ (orig. „Laukiamoji“), yra pirmoji iš trijų taip vadinamų „Magdalenos linijos“ serijos knygų. Rašyti šį kūrinį autorė pradėjo dar 1989 m. ir tik 2005 m. ilgai laukta knyga pagaliau išvydo dienos šviesą. Romaną autorė išleido savomis lėšomis, nuosavoje leidykloje, nes leidėjai nenorėjo rizikuoti leisdami skandalingąjį kūrinį, pasigedę jame veiksmo, ir kaip sektiną pavyzdį rašytojai nurodė 2003 m. pasirodžiusį garsųjį Dano Browno bestselerį „Da Vinčio kodas“. Ir nors pradžioje buvo parduota vos 2500 egzempliorių, reikalai žymiai pagerėjo po poros metų, kai autorę po savo sparnu priglaudė garsi leidykla „Simon & Schuster”. Knyga buvo išversta į 30 kalbų ir pradėta platinti 60-tyje pasaulio šalių, o jos pardavimai greitai perkopė milijoną vienetų. Vėliau sekė antrasis šios serijos romanas „Meilės knyga“ (2006), skirtas Šv.Matildai Toskanietei (dar žinomai kaip Matildei iš Kanosos), o po ketverių metų seriją užbaigė garsaus Renesanso epochos meno ir mokslo rėmėjo, poeto Lorenco Mediči gyvenimiškas peripetijas narstanti knyga „Poetas princas“. Visus šiuos romanus jungia išgalvotas žurnalistės, rašytojos Morinos Paskal, narpliojančios painias istorines krikščioniškas mįsles, personažas, kurias įminti jai padeda jos mylimasis lordas Berenžeras Sinkleris ir ekcentriškoji draugė Tamara Visdom. Tad pirmoje šios serijos knygoje „Magdalenos evangelija“ Morina Paskal kartu su savo draugais bei pusbroliu, garsiu jėzuitu mokslininku ir autoritetingu Biblijos žinovu daktaru Piteriu Hiliu, leidžiasi į paslaptingais simboliais paženklintą ir viduramžių mįslėmis apraizgytą pavojingą kelionę, tikėdamiesi surasti prieš du tūkstančius metų uolėtoje Pirėnų papėdėje paslėptus šventuosius rankraščius, žinomus kaip Marijos Magdalietės evangelija.
Vos tik pasirodęs romanas iš karto pradėtas lyginti su dviem metais anksčiau išleistu Dano Browno bestseleriu „Da Vinčio kodas“, nes jame be kitų, buvo nagrinėjama ir kontroversiškai vertinama Jėzaus Kristaus ir Marijos Magdalietės santuokos bei jų palikuonių tema. Pastaroji idėja jau buvo sudrebinusi pasaulį ir sulaukusi griežtų Katalikų Bažnyčios vadovų vertinimų. Tačiau daugelis buvo pamiršę, kad tas pačias hipotezes savo knygoje „Šventasis kraujas ir šventasis Gralis“ 1982 m. jau nagrinėjo Maiklas Baidžentas, Ričardas Leigas ir Henris Linkolnas, kurie nors ir nelaimėjo teismo proceso prieš Daną Browną, apkaltinę jį plagiatu, bet ir toliau liko įsitikinę, kad daugelį jų idėjų ir sumanymų pastarasis „pasiskolino“ iš jų bendrai parašytos knygos. Kathleen McGowan nuomone, Dano Browno nuopelnas yra tas, kad pastarasis parašė neabejotinai intriguojantį trilerį ir sukėlė didelį visuomenės rezonansą bei susidomėjimą, iki tol taip atvirai nenagrinėtomis, kontroversiškai vertinamomis ir nepageidaujamomis religinėmis temomis. Luvras, Leonardas Da Vinčis, Sandras Botičelis, Šv. Sulpicijaus bažnyčia, nors tai ir šalutinės siužetinės detalės, bet jos organiškai persipina abiejų rašytojų kūriniuose. Tačiau anot autorės, visas panašumas tuo ir baigiasi, nes Brownas uždavė daugiau klausimų nei pateikė atsakymų, o jo aprašomi tyrimo metodai buvo akivaizdžiai pasenę. „Juk rašant apie Didžiąją Prancūzijos revoliuciją tikrai neišvengsime nepaminėję giljotinos, Bastilijos, Robespjero ar Marijos Antuanetės“, - teigia rašytoja. - „Mano romanas nuo Dano Brawno kūrinio skiriasi dviem pagrindiniais aspektais. Visų pirma, tai vienintelė knyga, pasakojanti pilną ir išbaigtą Jėzaus Kristaus ir Marijos Magdalietės gyvenimo istoriją. Antra, ji remiasi anksčiau niekur neskelbtais istoriniais faktais ir šaltiniais“. Romane pasakojama istorija vystoma dvejomis pagrindinėmis kryptimis. Kartu su Morina (kuri yra tarsi pačios autorės prototipas) mes keliaujame į šiuolaikinį Paryžių, konservatyvų Vatikaną, pakeliui užsukame į amžinąją Romą, spalvingąjį Los Andželą ar tamplierių išgarsintą Langedoką. O romanui įpusėjus, nusikeliame keliais tūkstančiais metų atgal, į Jeruzalę, kurioje vykusi Jėzaus Kristaus nukryžiavimo drama, amžiams pakeitė tiek dvasinį, tiek ir materialųjį žmonijos supratimą apie mus supančius reiškinius. Autorės dėmesio centre - Marija Magdalietė, ištikima Jėzaus žmona ir trijų vaikų motina. Romos katalikybėje, stačiatikybėje ir anglikonizme ji laikoma šventąja, ir viena ištikimiausių Kristaus mokinių bei pasekėjų, pirmoji sode sutikusi prisikėlusį Kristų. Tačiau krikščioniškame fundamentalizme – tai tik paleistuvė ir puolusi moteris, sugundžiusi Jėzų ir pasinaudojusi juo. Maždaug prieš 30 metų oficialusis Vatikanas pareiškė, kad Marija nebuvo paleistuvė, kaip teigiama Luko evangelijoje. Šią istoriją viduramžiais asmeniniais sumetimais sukūręs popiežius Grigalius Didysis. Bet sunku ištrinti viešąją nuomonę gyvavusią 2000 metų. Rašytojos tikslas – „grąžinti moteris į deramą ir gerbiamą vietą istorijoje, nes dažnai ją rašė politiškai angažuotos ir suinteresuotos istorikų kartos“. Norint sumenkinti moterų vaidmenį istorijoje ar prisitaikyti prie tuomečių istorinių sąlygų ji dažnai buvo klastojama, norint įtikti valdovams, bažnyčiai ar valdančiajai daugumai. Juk ir Bibliją, apimančią Senąjį ir Naująjį Testamentus, rašė ne Dievai, o paprasti žmonės, tad dažnai perrašant buvo daromos sąmoningos ar nesąmoningos klaidos, o verčiant originalius tekstus iš hebrajų ir aramėjų kalbų į senąją graikų, jų dar labiau padaugėdavo. Ir teiginys, kad „istorija yra ne tai, kas įvyko, o tai kas yra užrašyta“ tik dar labiau patvirtina šį teiginį. Tad suprantamas autorės noras „atkapstyti, prikelti didžiąsias nepapasakotas istorijas, parodyti žmonijos patirties sluoksnius, tyliai arba tyčia palaidotus po mokslininkų išvadomis“. Rašytoja su didele meile šiltai ir gyvai vaizduoja tiek Mariją Magdalietę tiek ir patį Jėzų Kristų. Pastarasis šiame romane įgauna itin daug paprastų, bendražmogiškų bruožų ir sugriauna tūkstantmečiais bažnyčios kurtą bei mūsų pasąmonėje tvirtai įsišaknijusį spindinčiu nimbu apgaubtą šventojo kankinio paveikslą, budriai žvelgiantį į mus nuo patamsėjusių bažnyčios sienų. Šiame romane Jėzus Kristus - ne tik išrinktasis ar dvasinis vadovas, bet ir vedęs vyras bei trijų vaikų tėvas. Itin daug dėmesio autorė skiria didžiųjų dailės meistrų kūriniams, subtiliai aiškindama juose vaizduojamų simbolių prasmę ar užslėptas kūrėjų užuominas, nes Magdalietės ikonografija visais laikais buvo didelė mįslė žmonijai. Be jokios abejonės, tai tik grožinės literatūros kūrinys, bandymas kiek kitoje plotmėje pavaizduoti daugeliui žinomus istorinius religinius įvykius, tad nereikėtų jų priimti už šimtaprocentinę tiesą. Dažnai tos hipotezės nėra pagrįstos jokiais svariais dokumentais ar faktais, o remiasi tik prielaidomis, žodine tautosaka ar kultūros paveldu, kuris anot autorės yra „turtingiausias žmonijos poelgių pažinimo šaltinis“. Tačiau tiesa ta, kad II amžiuje koptų kalba parašytas apokrifinis tekstas žinomas kaip „Marijos evangelija“ iš tikro buvo rastas Kaire. Ir nors daktaras Karlas Reinhardtas tekstus surado 1850 metais, pirmą kartą viešai publikuoti jie buvo tik 1955-taisiais. Įdomu tai, kad juose trūksta 1-6 ir 11-14 puslapių, tačiau dar įdomiau dabartiniame kontekste skamba šie juose užfiksuoti Petro žodžiai Marijai: „Ar tu žinojai, sese, kad Išganytojas tave mylėjo labiau nei kitas moteris?“ Tad Kathleen McGowan romane pateikta „Arko evangelija pagal Mariją Magdalietę“ yra bene įdomiausia šio kūrinio dalis, kurioje drąsiai griaunami įsišakniję mitai ir stereotipai apie Judą Iskarijotą, kuris, pasirodo, neišdavė Kristaus, Petrą, kuris išsižadėjo mokytojo, nes taip jam buvo liepta, Baltramiejų bei kitus Kristaus mokinius ir pasekėjus, kurių misiją jau iš anksto buvo numatęs Jėzus.
Romanas įdomus, verčiantis mąstyti ir ieškoti papildomos informacijos, norint bent šiek tiek praskleisti tūkstantmečių paslapties skraiste gaubiamą Marijos Magdalietės gyvenimo istoriją ir sužinoti bent kruopelytę tikrosios tiesos apie praėjusių amžių įvykius. Vieni perskaitę romaną piktai burnos prieš „bedieviškas ir šventvagiškas“ autorės mintis, griaunančias pamatines krikščionybės dogmas, kiti tai priims su nemaža ironijos ir skepticizmo doze, o dar kiti tik abejingai gūžtels pečiais, pavadinę visa tai nesąmone. Palaimintasis popiežius Jonas XXIII-iasis yra pasakęs: „Pasikeitė ne evangelija. Tai mes pradėjome ją geriau suprasti. Atėjo metas suvokti laiko ženklus, pasinaudoti proga ir žvelgti toli į priekį“. Tad svarbiausia, kad žiūrint tiesos link, mūsų žvilgsnių netemdytų dirbtinės kliūtys, sustabarėjusios nuostatos ar mūsų pasąmonėje tūnantys stereotipai.

Prašome užpildyti laukus, pažymėtus *