Plepalų karalienė

Meg Cabot

Meg Cabot, gimusi Bloomingtone, Indianos valstijoje, didžiąją dalį vaikystės praleido viešojoje bibliotekoje, kur neatsitraukdavo nuo rašytojų Jane Austen, Judy Blume, Barbara Cartland, mėgdavo komiškas knygas bei mokslinę fantastiką. „Mėgstu knygas, kurios atitraukia nuo kasdienybės ir neslegia, todėl nesu probleminių novelių mėgėja. Manau, kad ir tarp mano skaitytojų yra žmonių, kuriem skaitymas – tai  būdas pabėgti nuo gyvenimo sunkumų“ – teigia rašytoja. Meg Cabot  taip pat svajojo tapti veterinare, tačiau nesėkmingai išlaikius matematikos egzaminą, teko atsisakyti šios svajonės.

Baigusi Indianos universiteto vaizduojamųjų menų specialybę, Meg Cabot New Yorke ėmė siekti iliustratorės karjeros, tačiau nesėkmingai. Taigi gavusi studentų bendrabučio direktoriaus pavaduotojos darbą, Meg Cabot tekdavo rašyti tik savaitgaliais (ir kai direktorius nematydavo). Tačiau buvo nelengva, kai leidyklos kelis metus nuolat atsisakydavo leisti jos kūrybą. „Rašiau romanus bei stengdavausi, kad juos išleistų nuo vidurinės mokyklos laikų. Dabar, kaip mokyklose kalbu apie savo kaip rašytojos patirtį, stengiuosi visada parodyti didžiulę bei vos pajudinamą pašto dėžę, pilną laiškų, kuriais būdavo atsisakoma leisti mano knygą, kad vaikai suprastų, jog tapti rašytoju reiškia neprarasti vilties bei siekti tikslo, net jei ir atrodo, kad niekas visame pasaulyje nenori skaityti tavo kūrybos“.

Autorė teigia, jog ją įkvėpė parašyti Princesės dienoraštį tai, kad jos mama praėjus keliems metams po tėvo mirties ėmė susitikinėti su vienu iš mano mokytojų, lygiai taip pat, kaip Mijos mama knygoje. „Man tai labai nepatiko, todėl ėmiau rašyti knygą apie tai, kaip aš jaučiuosi, o pirmu asmeniu paauglės perteikti mintis man atrodė taip natūralu“ – tvirtina autorė. „Tačiau knygos apie mano tokią patirtį niekas vėl nenorėjo leisti. Mano draugė, dirbanti leidybos versle, man primygtinai siūlė parašyti knygą apie princesę. Kadangi nenorėjau pradėti rašyti naujo romano, tiesiog įtraukią princesę į tą knygą. Taip gimė pirmoji „Princesės dienoraščio“ dalis. Beje, vaikystėje buvau kiek išpuikusi, tad tėvai juokaudavo, jog kai buvau maža, nulat tvirtindavau, kad mano „tikri“ tėvai, karalius ir karalienė, ruošiasi mane pasiimti, todėl visi turėtų būti man daug malonesni.“

Daugelis Mijos minčių, anot rašytojos, yra paimtos tiesiogiai iš mano vidurinė mokyklos laikų dienoraščių. „Tikiuosi merginos, skaitydamos princesės dienoraštį, supras, kad galbūt ne jos vienos jaučiasi tai, kaip ir aš vidurinėje mokykloje jausdavausi didžiule keistuole‘ – sako autorė, kuri mano, kad žmogų, kuris jaučiasi nerangus, keistas bei išsiskiriantis,  labiausiai gydo skaitymas apie kažką, kas dar labiau išskiria.

Vėliau buvo sukurtas filmas pagal knygą „Princesės dienoraštis“, tačiau nepaisant daugelio skirtumų tarp filmo bei knygos, pagrindinė mintis išliko ta pati – svarbiausia būti sąžiningai su savimi bei draugais.