Zefyrai pusryčiams

milita, 2012 03 06 15:32 Komentaro vertinimas: 0

siaip idomi knyga,bet jei skaitet sios rasytojos "geriausios drauges dukra" ir "labanakt,grazuole" tai nusivilsit.cia mano nuomone,nes anos dvi mano skaitytos, manau, labai vykusios

ilona, 2012 02 19 15:36 Komentaro vertinimas: +1

Gera knyga, nors visai ne tokia, kokios tikėjausi. Siužetas pakrypo visai į kitą pusę, nei maniau. Ir tai savotiškai nustebino. Ši istorija neturi nieko bendro su meile tarp vyro ir moters(pagrindinių veikėjų - Kendros ir Kailo). Tikrai galvojau, kad jie bus kartu. Knyga daugiau apie meilę vaikams ir artimui savo. Daug veikėjų išgyvenimų. Apmaudu, kad taip greit perskaičiau - per 1,5 dienos. Paskaitykit - nenusivilsit.

nota bene, 2012 01 31 21:47 Komentaro vertinimas: 0

Bijau skaityti Arnoldo recenzijas, kad nesužinočiau turinio, tiesą sakant. Taip jau yra nutikę :( Truputį per ilgos ir per išsamios.

Arnoldas, 2011 12 07 14:58 Komentaro vertinimas: +11

„Zefyrai pusryčiams“ skiriasi nuo ankstesnių mano romanų, nes jame nagrinėjami sudėtingi skyrybų ir bėgimo nuo praeities klausimai bei parodoma, kas gali nutikti atvėrus širdį visiškai nepažįstamiems žmonėms. Pagrindinė herojė Kendra, nepanaši į kitas mano kūrinių veikėjas, tokias kaip Kemrina, romane „Mano geriausios draugės dukra“, ar Seri, „Kupidono efekte“. Knyga išskirtina dar vienu aspektu: tai vienintelis mano romanas, kurį parašiau gyvendama Australijoje“. – Taip skaitytojams savo kūrinį „Zefyrai pusryčiams“ pristato gerai žinoma britų rašytoja Dorothy Koomson, romanų „Mano geriausios draugės dukra“, „Labanakt, gražuole“ bei daugelio kitų knygų autorė.
Pagrindinė romano herojė - Kendra Tamalė, ieškanti ramybės ir pastovumo vidutinio amžiaus mergina, grįžta iš Australijos į Angliją „laižytis žaizdų ir vietos, kur galėtų atsipeikėti“ nuo ją užgriuvusių gyvenimo negandų ir iš paskos besivelkančio paslapčių šleifo. Išsinuomavusi kambarį pas architektą Kailą Gadsborą lauktos rimties neranda, nes pati to nenorėdama įsivelia į svetimos šeimos problemų sūkurį, kuriam diriguoja du šešiamečiai dvyniai: Vasara ir Džeksonas, įtikėję, kad Kendra - jų būsima „nauja“ mama. Kendra bėga nuo skaudžių praeities prisiminimų ir nelaimingos meilės, ir tarsi kokia Merė Popins, iš saulėto Australijos dangaus nusileidžia į ūkanotąją Angliją, tiesiai į pašėlusios Gadsborų šeimynėlės glėbį, iš kurio išsivaduoti nėra taip paprasta kaip atrodo, „nes kai prisiriši prie vaiko, negali tiesiog apsisukti ir nueiti“. Buvimas su vaikais Kemrinai teikia jėgų, palaipsniui ji tampa kitu žmogumi, žmogumi, susitvarkiusiu gyvenimą ir radusiu savus namus. Kailas Gadsboras - geras, nuoširdus, bet nepasitikintis savo jėgomis žmogus. Paliktas žmonos jis negali susitvarkyti nei su dvyniais, nei su savomis problemomis ir sprendžia jas naudodamasis vaikais tarsi ginklais. Itin įtaigiai ir su didele meile rašytoja tapo dvynių, šešiamečių Džeksono ir Vasaros portretus. Džeksonas - tylus ir užsidaręs, nes mama slapta bėgdama nuo šeimos, liepė niekam nieko nesakyti, tad vaikas tą prašymą vykdo pažodžiui – tyli. Vieninteliai jo draugai - energingoji, pilna keisčiausių sumanymų ir idėjų sesuo Vasara ir įsivaizduojamas šuo Garvas, tačiau palaipsniui sužeista širdis atsiveria ne tik tėčiui Kailui, bet ir „mamai“ Kemrinai. Pati Kemrina irgi išgyvena dvasinę krizę, kurios gijos driekiasi į tolimą praeitį, o išgyventas siaubas jaunystėje bumerangu grįžta atgal smogdamas dviguba jėga...
2007 m. parašytas romanas priklauso šeimyninių - psichologinių dramų kategorijai ir nepaisant „saldaus“ pavadinimo sėkmingai išvengia saldiems ir pigiems bulvariniams skaitalams būdingų štampų ir klišių. Jame nagrinėjamos prievartos, alkoholizmo, ištikimybės ir pasitikėjimo svetimu žmogumi temos nepaliks abejingo nė vieno skaitytojo. Kūrinio įtaigumą ir psichologinį veikėjų elgesio tikroviškumą lemia ne vien rašytojos meistriškumas, bet ir profesinės žinios, įgytos Lidso universitete. Dorothy Koomson yra baigusi psichologijos ir žurnalistikos studijas, tad apie tokį žinių bagažą daugeliui autorių belieka tik pasvajoti. Norėdama išvengti šeimyninėms istorijoms būdingo mėgėjiško psichologizmo ar sauso dramatizmo rašytoja sumaniai įpina komiškus ir romantinius elementus, kurie vieniems išspaus juoko, o kitiems liūdesio ašaras, nes rašant apie vaikus sunku to išvengti. Dar vienas Dorothy Koomson išskirtinumas bendroje panašaus žanro rašytojų plejadoje - juoda odos spalva, tad nieko keisto, kad jos romanų pagrindinė herojė tamsiaodė moteris ar mergina. Skatydami suvokiame, kad nepaisant odos spalvos ar kitų religinių socialinių skirtumų, tos pačios problemos kamuoja tiek baltuosius, tiek ir spalvotuosius romano veikėjus, o ir skausmą visi išgyvena vienodai. Romanas tarsi kulinarinė receptų knyga ar kavinės meniu suskirstytas skyriais, kuriuose pagrindinai vyrauja saldieji patiekalai: zefyrai, grietinėlė, imbierinis marmeladas, braškės, vaivorai, jogurtas ir pan., tačiau jame netruks ir „rimtesnių“ patiekalų: avižinės košės, ispaniško omleto ar kraujinės dešros. Jei pusryčiams rašytoja jus vaišins linksmais ir maloniais dalykais, pavyzdžiui, zefyrais, tai labai nesidžiaukite, vakarienei gausite tokią „druskos“ ir „pipirų“ porciją, kad maža nepasirodys. Rašytoja, tarsi patyręs pokerio žaidėjas, atsargiai dėlioja kortas ant stalo, atskleisdama vieną herojų žingsnį po kito, tačiau atidus skaitytojas nesunkiai gali spėti romano baigtį, pastebėjęs iš „žaidėjos“ rankovės išdavikiškai kyšantį lemtingąjį tūzą. Tai romanas apie meilę ir draugystę, apie viltį ir atleidimą, apie tarpusavio supratimą ir pražūtingus poelgius bei skausmą, kurį suteikiame patiems artimiausiems ir brangiausiems žmonėms. Bet gyvenime visko nutinka, nebūna medaus be bičių ar rožių be spyglių, tad nelaukdami didžiųjų švenčių, pasinaudokime šeštadieniniu Dorothy Koomson pusryčių receptu skirtu visai šeimai, nes šeštadienis ypatingas, jis juk skiriasi nuo kitų savaitės dienų. Taigi šeštadienio rytą susėskite prie bendro stalo, padėkite visiems vienodus dubenėlius, nes jūs nenorite išskirti nė vieno šeimos nario, ir įpilkite į juos javainių. Visiems po lygiai. Paskui paimkite norų maišelį, kurį visada laikote po ranka, ir įkišę ranką atsargiai pasemkite mažą žiupsnelį. Pirmoji porcija - visada meilė, nes jūs dovanojate ją visiems, o labiausiai – artimui savo, antroji – visada laimė, nes tada pilvas šypsosi, o trečioji porcija – saulės šviesa, kad viduje būtų šilta ir jauku. Taip jauku, kaip mamos virtuvėje, ankstyvą šeštadienio rytą...

Asta, 2011 11 29 15:13 Komentaro vertinimas: +1

Skaičiau vasarą šitą knygą anglų kalba.Tai man visai patiko netipinė meilės istorija, ir gana netikėta pabaiga.

Egle, 2011 11 11 18:26 Komentaro vertinimas: 0

Kati pradejau skaityt,nebloga.....

?, 2011 10 20 13:22 Komentaro vertinimas: 0

Kada jau galima bus isigyti sia knyga klube?

Prašome užpildyti laukus, pažymėtus *