Žudiko dukterys

1-10 11-12

Viktorija, 2013 01 30 14:11 Komentaro vertinimas: 0

Labai idomi knyga, visiems rekomenduoju paskaityti :)

Rasa, 2012 12 31 09:46 Komentaro vertinimas: 0

Labai įdomiknyga. Man priminė ir mano ryšį su sese, kuris mudviem labai svarbus. Kai gyvenime visada turi į ką atsiremti, turime vieną kitą kas benutiktų. Kai kurios šios knygos vietos paveikė iki ašarų. Tikrai rekomenduoju tiems, kam rūpi gyvenimo vertybės, pasirinkimas, tolerancija kitokiam žmogui.

rasa, 2012 11 19 20:16 Komentaro vertinimas: +1

Man taip pat patiko

taip pat patiko, 2012 10 01 18:24 Komentaro vertinimas: +1

na man taip labai labai patiko. Tikriausiai nuobodi pasirodė tiems, kuriems neįdomūs žmogaus jausmai.Kaip tik apie juos kalbama ir taip, kad aš pati pradėjau svarstyti - kokia būčiau aš, jei mano tėvas būtų žudikas - laikyčiau jį tėvu ar blogu prisiminimu. Nežinau, bet ši knyga mane tikrai sujaudino.

Milda, 2012 09 18 14:07 Komentaro vertinimas: +1

Tai knyga, kuri sukelia daug minčių: apie pyktį ir atlaidumą, apie skirtingus charakterius ir skirtingus požiūrius į tą patį dalyką. Dvi seserys, patyrę didžiulį gyvenimo išbandymą, bando gyventi toliau, tačiau kiekviena savaip. Mano nuomone, rašytojai puikiai pavyko įsigilinti į pagrindinių veikėjų charakterius. Rekomenduoju šią knygą kiekvienam, kuriam patinka knygos, verčiančios susimąstyti: o kaip aš pasielgčiau tokioje situacijoje?

agne, 2012 08 30 10:18 Komentaro vertinimas: -13

nuobodi

Knygų klubas, 2012 08 13 11:34 Komentaro vertinimas: 0

DL, ši knyga skirta suaugusiems.

D.L, 2012 08 03 18:36 Komentaro vertinimas: +1

ar tiktu ši knyga 12m. mergaitei? :)

Ema, 2012 07 20 11:14 Komentaro vertinimas: -12

Nors knyga buvo rekomenduota ir išgirta...tačiau pasigailėjau, kad tris vakarus skyriau tik jai. Neverta mano dėmesio.

Arnoldas, 2012 07 18 14:16 Komentaro vertinimas: +48

„Žudiko dukterys“ - pirmasis amerikiečių rašytojos Randy Susan Meyers romanas. Ir nors devintajame dešimtmetyje kartu su Virginia de Luca ji jau buvo išleidusi patarimų knygą poroms, auginančioms vaikus („Couples with children“), tai buvo ne grožinės literatūros kūrinys, tad apie pilnavertį literatūrinį debiutą 1981-aisiais manau kalbėti neverta. Ir tik 2009-aisiais metais, pasirodžius romanui „Žudiko dukterys“, apie jo autorę imta kalbėti kaip apie naują, spalvingoje literatūrinėje padangėje sužibusią žvaigždę. Dažnai debiutiniai romanai turi tai, ko mes nė su žiburiu nerandame vėlesniuose tų pačių autorių kūriniuose. Novatoriškumą, originalumą, drąsius sprendimus, o svarbiausia - neapsimestinį nuoširdumą, savybes, kuriomis mes taip žavimės skaitydami kai kurių debiutantų darbus. Nors metams bėgant dauguma jų išsisemia, kartojasi ar net pradeda plagijuoti patys save, mes visada su nostalgija prisimename jų pirmąsias knygas ir nuolatos jas lyginame su vėlesniais jų kūriniais.
Tokiems debiutiniams „perliukams“ priskirčiau ir amerikiečių rašytojos Randy Susan Meyers romaną „Žudiko dukterys“. Tai pirmasis jos literatūrinis bandymas, turintis visas geram bei patraukliam romanui reikiamas savybes. Įtemptą siužetą, netradicinį mąstymą, įsimintinus personažus, netikėtą finalą. Visa tai nesunkiai randame šiame kūrinyje. Tai lyg brandaus ir patyrusio, metų metais ieškojusio ir atradusio savąjį „veidą“ autoriaus darbas, kuris įtaigumu ir tikroviškumu gali drąsiai konkuruoti su jau pripažintais plunksnos meistrais. Būtent tas įtaigumas bei tikroviškumas ir lemia, kad romanas skaitomas vienu atsikvėpimu, verčiant puslapį po puslapio, nuolatos užduodant sau klausimą: „Ar pasaulis iš tikro toks žiaurus ir negailestingas? Ar mes tikrai tokie abejingi svetimam skausmui?“ Tai graudi ir jausminga dviejų mergaičių išpažintis. Dviejų likimo nuskriaustų seserų, anksti virtusių suaugusiomis ir dviese kovojančių prieš žiaurų ir negailestingą likimą gyvenimo istorija. Tai šiurpus pasakojimas apie sunkią vaikystę, sudėtingus tarpusavio santykius, kaltės ir atleidimo sau bei aplinkiniams jausmą, ir komplikuotas bei painias savasties paieškas.
Viena lemtinga akimirka - ir iki tol buvęs patikimas bei saugus pasaulis sugriūna ir ištirpsta. Lyg žaislinis kortų namelis, lyg sniego gniūžtė šiltuose delnuose. Kai nepaisydama daugkartinių mamos perspėjimų dešimtmetė Lulu įsileidžia į namus tėvą, likimas išbraukia seseris iš laimingųjų sąrašo ir užtrenkia prieš pat jų nosis nerūpestingos vaikystės duris. „Tėvas buvo tikras aklos vilties įsikūnijimas, o jo sugrįžimas namo mamai būdavo tarsi signalas maištauti prieš savo pačios gyvenimą“. Ir nors mergaičių motina dukrų beveik nepastebėdavo, nes ją „mirtinai siutindavo, jei bent akimirkos dalį tekdavo paaukoti kam nors kitam, o ne sau“, visą likusį gyvenimą seseris persekios ryškus motinos paveikslas: vyresnę Lulu - tikroviškesnis, jaunėlę Merę - idealizuotas. Tėvų barniai buvo nuolatinis namų pulsas, tačiau vieną dieną jis virto priešmirtine agonija, mirtinu peilio dūriu, pražudžiusiu mamą ir sunkiai sužeidusiu jaunėlę Merę. Sekantys metai seserims primins vieną begalinę nesėkmių virtinę: artimiausių žmonių panieką ir atstūmimą, nuolatinį aplinkinių abejingumą, o mergaičių gyvenimas Dufio - Parkmano našlaičių prieglaudoje, daugumai skaitytojų neabejotinai primins Oliverio Tvisto „džiaugsmus“ analogiškoje XIX a. Anglijos globos įstaigoje. Tačiau praeities šmėklos, užslėptos baimės ir meilės stoka, nelengvina joms ir taip jau vargano bei skurdaus, žiaurios kasdienės egzistencijos kupino gyvenimo. O vaikystėje išgyventas siaubas, visą likusį gyvenimą lyg tamsus nevilties šleifas vilksis paskui jas, nė akimirkai neatleisdamas savo kibių gniaužtų ir nuolatos primindamas tai, ką jos mielu noru bevelytų pamiršti.
Romane pasakojamas vyksta pirmu asmeniu, iš dviejų skirtingų pozicijų, dviejų priešingų išeities taškų. Ir tas skirtingas nuomonių pasidalijimas bei dvigubas tų pačių veiksmų vertinimas, leidžia apie vieną ir tą patį įvykį susidaryti žymiai objektyvesnę nuomonę. Skaitytojui suteikiama puiki proga geriau suprasti visus iš to išplaukiančius seserų veiksmus bei visus jų netikėtus poelgius. Tai lyg savotiškas dienoraštis, tam tikra sielos išpažintis, nepridengtu atvirumu ir begaliniu intymumu neabejotinai paliesianti net ir abejingiausių skaitytojų širdis. Romane lemtingi įvykiai prasideda 1971-ųjų metų liepą ir baigiasi šaltą 2003-iųjų metų gruodį. Ir tas trisdešimt dviejų metų laikotarpis, kurį mes kartu su seserimis išgyvename sekdami klaidžiais jų gyvenimo vingiais ir drauge balansuodami ties jų apsisprendimų ir abejonių kryžkele, tiesiogiai paveikia ir mus, skaitytojus. Mes jaudinamės, džiaugiamės, pergyvename ir liūdime kartu su jomis, nelikdami abejingi jų sielvartui ir skausmui. Stipriausias romano akcentas - herojų paveikslai. Būtent jų tikroviškumas bei įtaigumas ir yra viena iš įdomesnių šio romano pusių. Autorei puikiai pavyko atskleisti traumuoto vaiko vidinį pasaulį ir subtiliai perteikti dviejų skirtingo amžiaus mergaičių mąstyseną. Ir sutikite, tai nėra taip paprasta ir lengva kaip gali atrodyti. Pati rašytoja yra dviejų mergaičių mama, tad patirtis įgyta auginant nuosavas atžalas, neabejotinai pravertė rašant šį romaną. Vyresnioji sesuo, dešimtmetė Lulu, nėra apdovanota išskirtiniais talentais ar grožiu, tačiau jos sumanumas, savarankiškumas ir atsakomybės jausmas, tiesiog negali nežavėti. Ji gyvena su nuolatiniu kaltės jausmu, nepaliekančiu jos net užaugus. Lulu jaučiasi kalta ir nuolatos galvoja: kas būtų nutikę, jeigu ji būtų paklausiusi mamos ir neatidariusi tėvui durų? Kas būtų įvykę, jeigu ji būtų neįleidusi jo į butą ir sutrukdžiusi nužudyti mamą bei sužeisi Merę? Galbūt gyvenimas būtų susiklostęs kiek kitaip, jeigu ji nebūtų tiek ilgai delsusi ir laiku iškvietusi pagalbą? Kiek daug tų „jeigu“ ir „galbūt“ būna gyvenime, ir kiek mažai atsakymų mes gauname net išbraukę juos iš savo žodyno. Tačiau nepamirškime, kad Lulu - tik maža dešimtmetė mergaitė, tvirtai kalanti save prie kryžiaus, už poelgius, kurių ji niekuomet nepadarė. Ji pasižadėjo rūpintis šešiamete Mere ir tas vaikystėje duotas pažadas, naivus ištikimybės priesakas, visada ją globoti ir niekada nepalikti, išliko ir suaugus, dažnai komplikuodamas situaciją, ir įnešdamas nemažai sumaišties į painius seserų tarpusavio santykius. Lulu išsižadėjo tėvo, sugriovusio jų gyvenimą, nes vaikystėje patirtas šokas niekur nedingo. Jo pasekmes seserys jaučia visą savo gyvenimą: tiek užmezgant naujas pažintis, tiek bendraujant su aplinkiniais. Ir jei vyresnioji visais būdais stengiasi ištrinti juodą dėmę iš praeities, tai jaunėlei Merei tai daryti sekasi itin sunkiai. Tėvas, lyg į dugną įsirėžęs gremėzdiškas inkaras, savo begaliniais verkšlenimais ir nuolatiniais skundais, neleidžia seserų gyvenimo laivui plaukti tolyn, o Merės krūtinėje likęs bjaurus tėvo ranka padarytas peilio randas, nuolatos niežti ir maudžia, neleisdamas pamiršti ne tiek išorinių, kiek vidinių sielos žaizdų.
Tikroviškumas. Dar vienas svarus ir reikšmingas šio romano akcentas. Vaikystėje rašytoja išgyveno panašią tragediją, kurios atgarsius neabejotinai rasime ir šiame romane. „Kai mano seseriai buvo aštuoneri, mama įspėjo ją neįleisti tėvo į mūsų butą Brukline. Jis bandė patekti į vidų ir grasino mamą užmušti. Laimei, kaimynai buvo namuose, tad tragedijos pavyko išvengti. Sesuo tvirtina, kad ir aš tuo metu buvau bute, (gerai pagalvojus, kurgi dar galėjau būti, būdama tokio amžiaus), tačiau aš to įvykio visiškai neprisimenu. Ir tik vėliau, kai sesuo man pateikė daugiau detalių, nelemtas konfliktas įgavo ryškesnius kontūrus, ir tvirtai nusėdo mano galvoje, palaipsniui atgaivindamas ir mano atmintį“, - prisimena rašytoja. – Ir kai dabar girdžiu kalbant apie smurtautojus ir jų aukas, aš visada prisimenu savo motiną ir tėvą. Gaila, kad negalėjau jo paklausti, kodėl jis taip pasielgė. Tėvas mirė kai man buvo devyneri. Mano mama, kad ir kaip mes su seserimi stengdavomės, niekada nesutikdavo grįžti į praeitį, ir papasakoti, kas gi iš tikro nutiko tą dieną“.
Sukrečiantis ir nepaprastai įtaigus romanas, retas gilaus psichologizmo ir šeimyninio dramatizmo derinys. Kūrinys, kurio autorė „užvis labiausiai norėtų, kad šis romanas būtų mokslinė fantastika, o ne realybė“. Dešimtį metų būsima rašytoja dirbo su vyrais, kurie - visai kaip Merės ir Lulu tėvas - sugriovė savo šeimas. Anot autorės, tie vyrai nebuvo pabaisos, bet kol jų vaikai miegojo, jie padarė daug bjaurių ir siaubingų dalykų. „Tad ši knyga ir skiriama jų vaikams, kurie tyliai ir nepastebimai kenčia, ir visiems nuostabiems žmonėms, kurie aukoja savo gyvenimą, kad padėtų tokiems vaikams“, - teigia amerikiečių rašytoja Randy Susan Meyers, romano „Žudiko dukterys“ autorė.

1-10 11-12

Prašome užpildyti laukus, pažymėtus *