Amžiams atskirti nuo grožio. E.knyga

Tai tikra istorija apie skurdžiausius Mumbajaus miesto gyventojus, jų niūrią buitį ir skaudžius likimus. Autorė įtaigiai ir vaizdžiai dėlioja epizodus iš lūšnyno kasdienybės, leisdama viską stebėti iš labai arti, kartu išgyventi kiekvieną šių žmonių patirtį: nuo skausmo dėl karčios neteisybės iki mažų netikėtų pergalių džiaugsmo.

Katherine Boo, The New Yorker žurnalistė, pastaruosius dvidešimt metų rašė reportažus apie vargšų bendruomenes, gyvendama kartu su jomis ir apmąstydama, kaip visuomenėje paskirstomos galimybės ir kaip žmonėms išbristi iš skurdo. Jos reportažai buvo apdovanoti MacArthurų fondo premija „Už talentą", National Magazine premija „Už ateities rašinius" ir Pulitzerio premija už tarnavimą visuomenei.

K. Boo išmoko rašyti pasakojimus dirbdama Washington City Paper. Ji taip pat dirbo redaktore The Washington Monthly ir beveik dešimt metų reportere ir redaktore Washington Post. Tai yra jos pirmoji knyga.

„Rahulas buvo išmokęs verslumo iš savo motinos Ašos – moters, kurios Abdulo tėvai kiek prisibijojo. Ji buvo ištikima politinės Šiv Senos partijos narė, daugiausia tos partijos narių buvo hinduistai, gimę Maharaštroje, Mumbajaus valstijoje. Kadangi didžiajame Mumbajuje gyveno beveik dvidešimt milijonų žmonių, vyko nuožmi kova dėl darbo ir būsto, tad Šiv Sena kaltino imigrantus iš kitų valstijų, kad šie atima galimybes, teisėtai priklausančias čia gimusiems žmonėms. (Partijos steigėjas – aštuoniasdešimtmetis Balas Takerėjus pritarė Hitlerio etninio valymo programai.) Dabartinė opi Šiv Senos problema buvo apvalyti Mumbajų nuo imigrantų iš vargingų Indijos valstijų. Partijos priešiškumas miesto musulmonų mažumai buvo ilgalaikiškesnis ir nuožmesnis. Todėl Abdulo šeima – musulmonai iš vargingos Utar Pradešo valstijos – buvo dvigubai įtaresni.
Rahulo ir Mirčio draugystė pranoko etnines, religines ir politines skirtybes bei kliūtis. Mirčis kartais pakeldavo kumštį ir sušukdavo Šiv Senos pasisveikinimą: „Džai Maharaštra!" – kad prajuokintų Rahulą. Abu devintokai net ėmė supanašėti, nusprendę užsiauginti ilgus banguotus kirpčiukus ir nusibraukti juos nuo akių kaip filmų aktorius Adžajus Devganas.
Abdulas pavydėjo to artimumo. Vienintelis jo lyg ir draugas buvo benamis penkiolikmetis berniukas Kalu, oro uoste tuštinantis šiukšlių dėžes. Bet Kalu dirbdavo naktimis, kai Abdulas miegodavo, ir jie jau nebepasikalbėdavo.
Labiausiai Abdulas buvo prisirišęs prie savo dvejų metų broliuko Lalu, ir tai pradėjo jam kelti nerimą. Klausydamasis Bolivudo meilės dainų, jis galėjo tik patvirtinti, kad jo paties širdis yra pernelyg maža. Jis niekada per daug nesiilgėjo merginos, tad, nors buvo įsitikinęs, kad myli savo mamą, šis jausmas neužliedavo jo kaip didžiulis šuoras. Tačiau akyse sužvilgėdavo ašaros tik žiūrint į mažąjį Lulu, kuris buvo toks bebaimis, koks Abdulas – krūpčiojantis iš baimės. Išpampusios žiurkės apkandžiodavo jam skruostus, pakaušį.
Ką daryti? Kai sandėliukas tapdavo pernelyg prigrūstas, o taip nutikdavo pelningais mėnesiais, tokiais kaip šis, atliekos būdavo kraunamos lūšnelėje ir tada atsėlindavo žiurkės. Bet kai Abdulas palikdavo atliekas lauke, jas nudžiaudavo atliekų rinkėjai, o jis nepakentė du kartus mokėti už tą pačią šiukšlę."

(Ištrauka iš knygos)