Interviu su Algimantu Čekuoliu

Jūsų klausimus sutelkiau į 4 grupes: apie politiką, keliones, literatūrą ir apie mane kaip žmogų. (A. Čekuolis)

POLITIKA 

Kodėl Lietuva neturi lyderių ( p.s. ne pseudo, o tikrų)?
Kaip pakelti tautos sąmoningumo lygį? (Rasa Katilienė, Vilnius)

Iš kur ištraukėte, kad neturime? Galbūt dažnai jų neatpažįstame ir nepripažįstame, visada purkštaujame ir ieškome ko nors kito, bet jų visada buvo ir bus, nuo Mindaugo ir Vytauto iki šiandien. Vytautas Landsbergis sugebėjo išmanevruoti prieš du galingus oponentus, Rusiją ir JAV, ir tai padarė be kraujo praliejimo. Prieš Rusiją – tai visi žinome, reikėjo ją spausti ir gėdinti pasaulio akyse, bet neišprovokuoti didelėms represijoms. Gal mažiau žinoma, kad Amerika mus labai stabdė. Jai svarbiausia buvo išsaugoti Gorbačiovą, o mūsų atsiskyrimas galėjo būti perversmo priežastim. Tas, beje, ir įvyko. Ameriką spausti buvo ypatingai sunku.

O paskui nuo jo nusigręžėm. Sugalvojom, kad jis išardė kolūkius. Baisus nuostolis, žinoma. Bet ir tai netiesa – ant stogų plėšti šiferio jis nelipo. Kodėl žlugo kolūkiai Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Moldovoje ir t. t.? Anksčiau panašiai padarėme su Jonu Basanavičium.

Kuo jums prastas lyderis Valdas Adamkus? Algirdas Brazauskas? Taip, jis dešimt kartų matuoja prieš atpjaudamas, bet kai pjauna, tai pjauna. Vienu kirčiu atpjovė LKP nuo TSKP. Po to sudrebėjo ir ėmė byrėti visa Sovietų Sąjunga, niekas nieko negalėjo padaryti. Česlovas Juršėnas? Per ilgus metus aukštame poste padarė daug gerų žingsnių ir nepadarė nė vienos klaidos. Rasa Juknevičienė? Iš tolimo rajono, o tarsi gimusi būti ministre, ir dar – Krašto apsaugos.

Šone nuo jų, palyginimai negalimi, stovi Antanas Sniečkus. Tragiška asmenybė. Suvalkijos ūkininkų sūnus susižavėjo komunizmu. Visa Europa tada žavėjosi, nes nacizmą matė, o kas darosi Rusijoje – ne. Net pačioje Rusijoje ne visi žinojo, dar mažesnė dalis suprato, kas dedasi. Kai pabėgęs 1941 m. sovietiją pamatė, apstulbo. Salomėja Nėris krito į depresiją, jis negalėjo sau to leisti. Taip, pasirašinėjo trėmimų sąrašus. Daug būtų padėję nepasirašinėti? Latvijos Vilis Lacis bandė su Stalinu – ne, nesiginčyti, bandė tartis. Dingo.

Stebėtinas Lietuvos lietuviškumas būtų neįmanomas be gudrios, o kartais net suktos Sniečkaus politikos. Nesiūlau iš jo daryti šventąjį, juo nebuvo. Bet tuo baisiuoju metu negalėjo būti geresnio už jį.

Dėl sąmoningumo lygio. Gal Tamsta sielvartaujate dėl kokios nors kitos tautos? Niekur Europoje partizanų judėjimas neišsilaikė 9 metus – ir be jokios pagalbos iš užsienio, net be moralinės paramos. Stalinui mirus, visi šokome Lietuvą atlietuvinti – nepasitarę tarpusavyje, nes tartis buvo neįmanoma, niekieno nevadovaujami, nes tokiam procesui vadovauti būtų buvę mirtinai pavojinga. Vieninteliais tada įmanomais būdais. Paskui „Sąjūdis“, Baltijos kelias, Seimo gynimas. Maskva mūsų sąmoningumo atlaikyti negalėjo, ir neatlaikė.

Turbūt turite omenyje „o dabar?“ Dabar – normali tauta. Labai kantri, bet ryžtinga. Jeigu reikės, vėl viską pakartos.


Laba diena. Gyvenu Vilniaus rajone, Dusinėnų kaimelyje (šalia yra Juodšiliai, Prūdiškės), seni šio kaimelio gyventojai pasakoja, kad per čia važiavo Napoleonas. Ar tai gali būti tiesa? (Julija Tinčurinienė, Vilniaus raj.)

Jeigu ten ėjo vieškelis, galėjo važiuoti. Nežinau. Aš labai labai daug ko nežinau.

Jūs laidoje „Forumas“ teigėte, kad visos revoliucijos yra „blogis“. O kaip vertinate Rumunijos revoliuciją (1989 m.)? Nejaugi ir ši revoliucija nieko gero neatnešė šaliai? Ar yra išleista arba paskelbta Jūsų straipsnių anglų kalba? Labai norėčiau savo draugams užsieniečiams Jūsų kai kuriuos straipsnius, ypač apie Lietuvą, parodyti. Kaip „atjukinti“ vyresniąją kartą nuo nostalgijos tarybiniams laikams? (Vita, Miunchenas)

Rumunijoje įvyko ne revoliucija, o perversmas.

Mano straipsnius kartais spausdina Lietuvos žurnalai anglų kalba, bet kurie, atleiskite, nesuvaikau.

Nostalgiją sovietmečiui jaučia ne visa vyresnioji karta. Sakyčiau, maža jos dalis. Bet turi pagrindo – tai buvo jų jaunystė, kada ir Palangoje bangos buvo didesnės, ir panos gražesnės. Jie dirbo, kaupė, sukaupė – bet viskas prarado vertę. Nuo nostalgijos jų neatjaukinsite.

Can there be evolution, without a revolution? Throughout history it has been shown that the ruling classes without the fear or revolution will do all they can to maintain the status quo. (Chris Bafatakis)

Evoliucija gali vykti be revoliucijos, ir daugelyje pasaulio vietų taip įvyko. Tai daug kartų efektyviau negu revoliucija. Kartais neišvengti smarkokų sukrėtimų, kai laiptas status, o įvykiai staigūs – Rytų ir Centrinė Europa. Portugalija, Ispanija. Viskas gerai, jeigu po to seka evoliucija. Prancūzijoje taip padaryti nepavyko. 1789-aisiais įsisiūbavo, prasidėjo galvų kapojimo paranoja, Napoleono diktatūra, nauja imperija, idiotiški karo žygiai, trečioji monarchija ir visa kita, – ištisą šimtmetį.

Ką Lietuvos tūkstantmetis reiškia Rytų Europai - Rusijai?
Kaip taip nutiko, jog okupavę Vilniaus kraštą, išžudę žmones, uždraudę raštą bei kalbą lenkai dabar atgauna nuosavybės teisę į žemę, kurią kažkada neteisėtai pasisavino jų protėviai? (Arvydas Staponkus, Klaipėdos raj.)

Jus kažkas suklaidino, ir ta klaida labai pavojinga.

Vilniaus kraštą Lenkija buvo atplėšusi nuo Lietuvos, bet lietuvių genocido ten nebuvo, ir žmonės nebuvo „išžudyti“, kaip rašote. Nereikia išsigalvoti. Buvo grumčių, buvo aukų, bet –dėmesio! – iš abiejų pusių. Lenkų administracija darė sunkumų lietuviškoms mokykloms, persekiojo, bandė niekinti mūsų kalbą, bet kalba ir raštas uždrausti nebuvo. Vilniuje ėjo lietuviški laikraščiai. Buvo pastangų nutautinti, bet daugiausiai panaudojant Bažnyčią. Tokių pastangų buvo visoje Lietuvos teritorijoje.

Lenkiškai kalbantieji Vilnijos gyventojai galbūt yra nutautėję lietuviai, o gal atsikėlę iš Lenkijos. Greičiausiai – mišinys. Bet tai jų reikalas, jų teisė ir jų laisvė būti kuo nori, jeigu teisę būti tais, kuo norime, turime mes. Gal nedarysime kraujo analizių, gal netikrinsim, kas lietuvis, kas ne? Žemių iš lietuvių jie neatiminėjo. Sovietai jas buvo atėmę – ir iš lenkų, ir iš lietuvių. Dabar jos grąžinamos. Atstatoma teisybė. Beje, dauguma Vilnijos lenkų, o jaunimas ištisai, puikiai kalba lietuviškai ir noriai mokosi lietuvių kalbos. Tegul taip ir lieka. Galvokite smegenimis. Ar jūs matėte, kad kas nors mylėtų ir norėtų susilieti su tuo, kuris talžo per veidą?

Kas nori amžinai kurstyti lenkų ir lietuvių konfliktą? Prisiminkite, kas. Ir kuo tai baigiasi.

Sveiki, labai džiaugiuosi galimybe užduoti Jums klausimą. Gal galėtumėte pasakyti savo nuomonę, kaip daug keliavęs ir matęs daug skirtingų tautų ir kultūrų, kaip manote ar turi skirtingos pasaulio kultūros bendrą ar panašų pasaulio suvokimą, vertybes ar netgi panačius religijos elementus? Kaip manote, ar įmanomas pasaulyje naujos, vienijančios religijos išsivystymas, ar tiesiog tos pačios esančios šiek tiek keisis, bet išliks kaip pagrindinės? Kaip manote, tikriausiai pasauliui jau reikia naujos santvarkos, nes netgi kapitalistinė demokratija šiek tiek atgyveno, ar netolimoje ateityje galima laukti naujos santvarkos, galbūt buvusių santvarkų mišinio? O gal tiesiog jau laikas naujam tautų kraustymuisi, kurio pasekmės gali būti kaip Senovės Romoje? Atleiskite, gal kiek už naivų požiūrį, tiesiog man labai įdomi Jūsų nuomonė. Dėkoju. (Audronė Kačinskaitė-Satkauskė, Kaunas)

Atsakymui į tokią klausimų seriją reikia disertacijos arba dviejų.


APIE KELIONES

Papasakokite prašau, jei tai ne per daug asmeniška, kaip jūs "užsikrėtėte" kelionėmis? Kokia kelionė jums paliko didžiausią teigiamą ir didžiausią neigiamą įspūdį? Kaip gimsta jūsų knygos? Ar rašote jas dar kelionės metu, ar jau sugrįžęs namo? (Jūratė Piečiukaitienė, Vilniaus r.)

Kelionėmis užsikrėčiau dar ankstyvoje vaikystėje. Tėvai buvo pasiųsti kraštą atlietuvinti, dirbo mokytojais Širvintų valsčiuje, prie pat sienos (demarkacinės linijos) su Lenkija. Vieškelis buvo uždarytas storu rainu šlagbaumu, kuris nebūdavo pakeliamas. Uždraustoji pusė taip viliojo! Sovietmečiu, kai tas draudimas buvo tapęs visuotiniu, alkis pažiūrėti, kas ten, „už šlagbaumo“ – plačiąja to žodžio prasme, – tapo dar didesnis. Įstojau į žvejų laivyną jūreiviu, plaukiojau 11 metų.
Paskui taip ir ėjo.

Kurią vieną savo gyvenime įvykusią kelionę labiausiai norėtumėte pakartoti? Kuris sutiktas žmogus yra padaręs didžiausią įspūdį? (Birutė Vaičiūnaitė, Vilnius)

Japonija. Kartočiau ir kartočiau.

Iš sutiktų žmonių didžiausią įspūdį padarė Kanados premjeras Triudo, Singapūro prezidentas Li ir kunigas klebonas Vasiliauskas.

Gerb. Algimantai, pirmiausia leiskite Jus pagirti už puikias laidas. Jūs daug keliaujate, esate susipažinęs su įvairių šalių kultūra, tradicijomis. Norėčiau Jūsų paklausti, kur dar nesate buvęs, bet trokštate nuvykti ir kodėl? Taip pat norėčiau sužinoti, kokioje šalyje Jus kas nors labiausiai šokiravo, sujaudino? Ir ar niekada nekilo minčių pasilikt gyvent svetur? Jei taip - tai kur? Iš anksto dėkoju ir tikiuosi atsakymo. Sėkmės Jums. (Kristina Litvaitytė, Prienai)
Kurioje šalyje po Lietuvos galėtumėte gyventi, kurioje jaučiatės geriausiai? Kokios valstybės valdžia Jums yra kaip pavyzdinė? (Rūta Pocienė, Klaipėda)

Niekada nebuvo kilusi mintis pasilikti svetur. Turite motiną? Kada nors jums buvo kilęs klausimas, ar ji graži, ar turtinga? Motina, ir viskas. O tam, kad būtų galima atsakyti į visus jūsų klausimo punktus, Kristina, reikėtų rašyti naują knygą. Sukaupsiu jėgas ir pamėginsiu.

Kodėl žmonės taip mėgsta keliauti ir ar tiesa, kad poreikis keliauti yra tiesiogiai susijęs su intelekto lygiu? (Rasa Šarkauskaite, Vilnius)

Poreikis keliauti, vykti žmogui įgimtas, eina nuo pačių pirmųjų ištakų, nes tai buvo būdas prasimaitinti. Ar susijęs su intelektu? Nežinau. Sėdėjimas vietoje žiūrint sau į bambytę intelekto turbūt nepakelia. Kinijoje Konfucijaus laikais kelionės buvo uždraustos, visi laivai sudeginti. „Sėdėkite vietoje, nieko jums nereikia.“ Padarinius Kinija jaučia iki šiol.

APIE LITERATŪRĄ

Ką manote apie pramoginę literatūrą, ar tai tik nevisavertė lektūra? Kokia literatūra yra Jums patraukli, kodėl? (Gendvilė Svirskaitė, Kaunas)

Kokią reikšmę turi literatūra žmogui?
Ar šiais laikais knyga tebėra taip pat vertinama kaip ir seniau, kada ji buvo prieinama ne visų luomų žmonėms?
Kaip šiais laikais yra vertinamas lietuviškas žodis? (Indrė Rudytė, Gaurės miestelis)

Pramoginė literatūra truputį kvailina, nukelia į pasaulį, kurio nėra, bet ji geriau negu niekas, ir tikrai geriau, negu spoksoti į televizorių. Kai skaitai knygą, juk prieš tave tik baltas popierius ir juodos raidės. Vaizdą, kalbančių žmonių intonacijas, scenovaizdį susikuri pats. Dirba tavo intelektas, stiprėja jo „raumenys“. Ypač kai skaitai gerą literatūrą, tikrą. Dabar, kai per internetą gali nors kasdien skaityti geriausius pasaulio laikraščius ir net žurnalus, negali likti apkiautęs.

O televizija viską duoda sukramtytą. Tada intelektas snūduriuoja, paskui užmiega. Gali visai atrofuotis.

Šiuo metu aš labiausiai mėgstu dokumentinę literatūrą arba grožinę šiuolaikinę anglosaksų literatūrą, bet paremtą tikrais faktais. Nes gyvenimas įdomesnis ir labiau jaudina negu bet kokie patys gudriausi prasimanymai. Nežinau, kaip galima skaityti apie Harį Poterį. Bet jeigu patinka – į sveikatą. Praeis.

Labai džiaugiuosi, kad pagaliau buvo išleista tokia knyga. Nuo pat vaikystės žiūrėdavau jūsų laidą ir galvodavau, kaip žmogus gali tiek daug visko žinoti? Kas lemia, kad kalbėdamas kokia nors tema Jūs nepritrūkstate žodžių? Jeigu kada nors, kas nors jūsų paprašytų parašyti knygą "Pokalbiai su ..." ir leistų pasirinkti bet kokią asmenybę, kas ji būtų? Nežinau, ar klausimas į temą, bet vigi smalsu paklausti - visi žinome kokiu populiariu prekės ženklu yra tapęs E. Če Gevaros atvaizdas, bet ar jūs žinote, kad jūsų atvaizdas taip pat naudojamas ant marškinėlių su užrašu ČeKuolis? Ar esate tokių matęs, jei taip, kaip reagavote? Ar mes, LRT žiūrovai, dar išvysime jūsų laidą kitą sezoną, jau, berods, penkioliktąjį? Ko galėtumėte palinkėti Lietuvos žmonėms dabar itin akcentuojamo Lietuvos tūkstantmečio proga? (Vytas Neviera, Biržų raj.)


Nepritrūkstu žodžių todėl, kad nekalbu ir nerašau tai, ko nežinau.

Asmenybių, su kuriomis norėčiau pasikalbėti yra daug, bet to nesieksiu, neverta. Jie labai retai būna nuoširdūs – negali, arba tik su labai artimais žmonėmis. Jie visada įsitempę, visada „dirba“. O be nuoširdumo nėra nei bendravimo, nei literatūros.

Apie marškinėlius ir atvirutes su užrašu „ČeKuolis“ esu girdėjęs. Ir man truputį neramu. Suprantu, jaunimui reikia kokių nors pavyzdžių, ieško jų. Bet negi nėra Lietuvoje įdomesnių, spalvingesnių žmonių? Jeigu sutikčiau ką su tokiais marškinėliais, turbūt prasmegčiau skradžiai žemės.


APIE ŽMOGŲ

Man kaklaskarė visada asocijuojasi su p. A. Čekuoliu. Kiek kaklaskarių turite savo kolekcijoje? Kokį įdomiausią/neįprasčiausią suvenyrą esate parsivežęs iš kelionių? (Vilma Vaičeliūnienė, Vilnius)

Juk reikia kokios nors spalvingesnės detalės drabužiuose, o kaklaraiščiai per ilgus metus atsibodo. Suvenyrai? Afrikos kaukių kolekcija.

Gerb. A. Čekuoli, teko skaityti, kad pagrindiniai Jūsų pomėgiai − grybavimas, kalnų slidinėjimas, skaitymas, važinėjimas dviračiu, žūklė. Ar belieka laisvo laiko, jei turite šitiek veiklos? Kur esate slidinėjęs? (Raminta Benetytė, Kretingos r.)

Jeigu laisvu laiku vadinate nieko nedarymą, tai jo neturiu ir, kiek atsimenu, niekada neturėjau. Visiškai laisvas laikas – labai pavojingas. Tampi kaip geležies ar vario lakštas lietuje.

Ar mintyse galėtumėte palyginti meilę pirmajai žmonai ir antrajai ir tada atsakyti, kas vyrui svarbu vedant antrą kartą.... (man 35 m. 3 metai išsiskyrusi) 2. Kaip jus veikia šiuolaikinio gyvenimo tempas, dinamika, informacijos srautai? Gal turite kokį asmeninį receptą, kaip valdyti informaciją ir įveikti įtampą, kad „gal aš kažką praleidau“? (Giedrė Radzevičiūtė, Vilnius)

GIEDRĖ iš Vilniaus uždavė labai privatų ir labai jaudinantį klausimą: kas svarbu vyrui, vedant antrąjį kartą? Iš jos biografijos ir nurodyto amžiaus supratau, kad jai tai labai rūpi.

Žmonės būna labai įvairūs, bet jeigu ieškosim būdingiausių bruožų, tai vyrai dažniausiai konservatoriai. Žiūrėkite, kaip mes rengiamės. Ir valgom dažniausiai tai, prie ko įpratome, nors šuolių į šalį būna. Ieškodami gyvenimo draugės, vyrai labai dažnai ir visiškai nesąmoningai ieško moters, kuri jam primintų jo motiną. Visai nesvarbu, motinystė buvo šilta ar konfliktiška. Be to, jis visiškai nežino, kad būtent to ieško. Pasakysite – kvaile pavadins.

Dar sudėtingiau. Nei jis, nei niekas nežino, kokio savo motinos bruožo jis ieško kitoje moteryje – gal plaukų spalvos ir formos ar balso, gal charakterio, patiekalų. Ar negirdėjote vyro sakant: „Padarei taip skaniai, kaip, atsimenu, tik mano mama darydavo.“ Nors galbūt nieko gero tame patiekale nėra. Nes jam užsimatricavo iš jo vaikystės, kada viskas buvo ramu, saugu. Pažįstu vieną žmogų, kuriam taip susidėstė, kad per ilgą laiką, gal 50 metų, pakeitė keturias drauges. Visos buvo panašios viena į kitą. Kartą pavarčiau šeimos albumą. Pamačiau jo mamytės, jaunos moters, nuotrauką ir žagtelėjau: visos keturios buvo panašios į tą jo mamą! Kai jam pasakiau – iš pradžių nepatikėjo, o paskui pašiurpo.
Ta taisyklė ypač gerai veikia, tiesiog kaip šveicariškas laikrodis, jeigu vyriškis prarado savo motiną vaikystėje. Jis amžinai jos ieškos.

Jeigu jums labai svarbu, pamėginkite kuo nors priminti jo motiną. Tik – niekam nė žodžio, nepastebimai. Ir nepersūdykite.

Žinoma, yra ir kitų aplinkybių. Bet tarp jų retai bus įvairovės, kitoniškumo ieškojimo.

Esate daug matęs ir daug patyręs. Galite patarti bet kuriam žmogui. Bet ar galėtumėte duoti patarimą paaugliui, kuris kabinasi į gyvenimą vienas be šeimos, kaip jam elgtis teisingiausiai, kai jis gyvena tarp dviejų pasaulių, gėrio ir blogio? (Greta Sadunaite, Kauno raj.)

„Duoti patarimą paaugliui, kuris kabinasi į gyvenimą vienas be šeimos... gyvena tarp dviejų pasaulių, gėrio ir blogio“ gali tik žmogus, gerai pažįstantis žmogų ir situaciją, o ne perskaitęs tris eilutes. Ir ne patarimus reikia duoti, o priglobti žmogų.

Sveiki, man labai patinka Jūsų laida ,,Popietė su Algimantu Čekuoliu“. Kiek laiko Jūs vedate šitą laidą? Kiek laiko jau rašote knygas? (Kamilė Žutautaitė, Telšiai)

Šias laidas vedu jau 12 metų, bet prieš tai buvo „Atgimimo banga“, o dar iki jos „Neramūs meridianai“. Pirma knyga išėjo, kai turėjau 24 metus.

Deimantė Daugintytė iš Kretingos, Vytas Neviera iš Biržų r., Solveiga Malaškevičienė iš Marijampolės, Laimutė iš Trakų klausia maždaug panašių dalykų – kaip jautiesi, kai esi daugmaž žinomas žmogus? Trumpiausiai ir rimčiausiai suformulavo Deimantė: „Ar jaučiatės ypatingas, būdamas vyriausiu laidų vedėju ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje?“ Jai ir skiriame pirmąją premiją – knygą.

Atsakau.
Jeigu tas nedaug, ką pavyko pasiekti, nebūtų užkariauta sunkiu kasdieniniu darbu, galvos sukimu, nuolatine rizika, o būtų staiga nukritę iš lubų – turbūt išsipūsčiau kaip balionas, pakilčiau nuo žemės ir subliūkščiau. Tai ir būtų galas. Bet keliskart per dieną prisimenu, kiek daug, kiek nesvietiškai daug dalykų nežinau, nesuprantu, suvokiu klaidingai. Porąkart per dieną pasižiūriu į veidrodį. Ir paskaitau Čechovą arba Grahamą Greene‘ą.
Padeda.


Įdomiausiu klausimu Algimantas Čekuolis išrinko Deimantės Daugintytės iš Kretingos klausimą (Ar jaučiatės ypatingas, būdamas vyriausiu vedėju ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje?). Sveikiname ir dovanojame autoriaus knygą su autografu!