Interviu su autoriumi Dan Brown

Interviu su autoriumi Dan Brown

Danas Brownas — vienas populiariausių JAV rašytojų, New York Times bestselerių „Da Vinčio kodas“, „Angelai ir Demonai“, „Prarastas simbolis“ ir kt. autorius. Šįkart rašytojas debiutuoja visai kitame amplua. Leidykla „Jotema“ išleidžia pirmąją D. Browno išmanią ­— iliustruotą ne tik piešiniais, bet ir muzika, — knygelę vaikams „Laukinė simfonija“. Kitaip nei įprasta šio rašytojo gerbėjams, pagrindiniai pastarojo kūrinio personažai — ne profesoriai ar mokslininkai, kurie aiškinasi įvairias paslaptis, o gyvūnai, kurie dalijasi gyvenimiška išmintimi bei kviečia pasinerti į muzikalų ir žaismingą eiliuotų istorijų pasaulį visus jaunuosius skaitytojus ir jų tėvelius!

„Laukinė simfonija“ — jūsų pirmoji iliustruota muzikinė knyga vaikams. Kaip ją pristatytumėte?

Vaikystėje labai mėgau iliustruotas dr. Seusso knygas su keistais padarėliais ir žaismingais eilėraščiais. Rašydamas šią knygą, norėjau sukurti panašų magišką vaizdo ir poezijos pasaulįLaukinę simfoniją“ geriausia skaityti garsiai, be to, joje rasite ir muzikinį „kabliuką“. Kiekvienam gyvūno personažui sukūriau po trumpą, linksmą modernios klasikinės muzikos kūrinėlį, atspindintį jų asmenybę. Speciali šiai knygai sukurta mobilioji programėlė skaitytojus įtraukia į unikalią skaitymo patirtį, kuomet pasakojimą papildo ne tik piešiniai, bet ir muzika

Mėgstu daugiasluoksnį pasakojimą, savo romanuose visada stengiuosi sujungti kelias skirtingas temas. Naujausioje knygoje vaikams su dideliu džiaugsmu taip pat pasinaudojau šiuo principu ir sukūriau daugiasluoksnę istoriją, jungdamas dailę, muziką ir poeziją. Kaip opera žavi žiūrovus nuostabia scenografija, dramatiška muzika ir jausminga istorija, taip ir Laukinė simfonija“ siekia tapti tikra švente skaitytojo akims, ausims ir sielai.

Kada ir kaip atsirado jūsų pomėgis muzikai?

Aš užaugau su klasikine muzika. Mano tėvai buvo profesionalūs muzikantai, tad nuolat skambindavau pianinu, dainuodavau choruose ir lankydavausi daugybėje koncertų. Muzika man, vaikui, buvo slaptoji šventovė. Ji nuramindavo mane, kai jausdavausi apimtas nevilties, tapdavo patikimu draugu, kai slėgdavo vienatvės jausmas, leisdavo išreikšti džiaugsmą, kai būdavau laimingas, o svarbiausia — įžiebdavo mano kūrybingumą ir vaizduotę. Net ir dabar, dažniausiai po ilgos rašymo dienos, aš kasdien skambinu pianinu.

Kaip sumanėte „Laukinę simfoniją“ papildyti išmaniąja programėle, kurioje galima rasti kartu su simfoniniu orkestru iš Kroatijos įrašytų muzikinių kūrinių?

Norėjau sukurti knygą, kuri leistų jauniesiems skaitytojams pajusti klasikinės muzikos galią ir žaismingumą. Naudojant papildomą garsinę realybę, atliekami kiekvienam gyvūnui skirti muzikiniai kūriniai — nesvarbu, ar jis būtų trankus ir linksmas kaip šokinėjančių kengūrų, ar ramus kaip nuostabaus banginio, o gal pašėlęs kaip darbščiųjų vabalų. Ši muzika nesunkiai pasiekiama visiems skaitytojams dėl išmaniųjų technologijų, nepriklausomai nuo vietos ar laiko aplinkybių. Jei pasiseks, knyga turėtų padėti vaikams atrasti ir mėgautis klasikine muzika naujomis akimis.

Iš tiesų tai unikali knyga. Kaip kilo jos idėja?

Man visuomet patiko kurti ir atlikti muziką. Prieš kelerius metus vaikštinėdamas aplink pelkę išgirdau daugybę kvarkiančių varlių — man tie garsai suskambėjo tarsi klasikinė fuga. Grįžęs namo parašiau eilėraštį „Linksmos varlės“ ir priderinau muziką. Man taip patiko šis kūrybinis procesas, kad nusprendžiau tęsti. Ir netrukus gimė ši knygelė vaikams!

Ar turite savo mėgstamiausią „Laukinės simfonijos“ personažą? 

Nesunku pasijusti laimingam klausantis „Šokinėjančios kengūros“ ar „Nevikrių katyčių“, bet mano mėgstamiausias gyvūnas — gulbė. Esu rašytojas, tad daug laiko praleidžiu vienumoje. Šiandien gyvename skaitmeninių technologijų pripildytame pasaulyjekuriame daugelis jaučiame poreikį visuomet būti pasiekiami „online“, o gulbė mums primena, kaip svarbu praleisti laiko tik su savimi.

Kodėl svarbu jau nuo mažens vaikus supažindinti su muzika?

Moksliškai įrodyta, kad bet kokia muzikinė patirtis nuo ankstyvų dienų lavina vaikų kūrybiškumą, koncentraciją ir emocinį intelektą. Kai buvau kūdikis, tėvai mane nuolat skatindavo klausytis muzikos (net  kai dar tebuvau mamos pilve!). Tikiu, kad būtent tai padėjo įsižiebti mano vaizduotei ir kūrybiškumui, kas vėliau man, kaip rašytojui, tapo ypač svarbu. 

Kaip muzika paveikė jūsų gyvenimą? 

Mano mama buvo vargonininkė. Sekmadienio rytais bažnyčioje sėdėdavau jos pašonėje ir padėdavau perversti natų puslapius. Pamenu, tuo metu jausdavau ypatingą tarpusavio ryšį. Na, o mano tėtis buvo tenoras. Atsimenu, kaip klausydavau jo kvarteto repeticijų ir žavėjausi: vos keturi balsai gali sukurti tokią sudėtingą, tokią nuostabią muzikinę harmoniją! Bėgant laikui supratau, kad muzika yra universali kalba, o jos ritmai ir melodijos mus visus veikia panašiai — nesvarbu, kokios tautybės, lyties ar amžiaus būtume.

„Laukinėje simfonijoje“ mažieji skaitytojai ras paslėptą ne vieną mįslę. Ar galite apie jas papasakoti?

Vaikystėje dievinau įvairius galvosūkius ir mįsles. Kalėdų rytą mano tėvai suregzdavo man galvosūkį, ir jį turėdavau išnarplioti tam, kad rasčiau dovanas. Tokios „lobių paieškos“ man įskiepijo meilę galvosūkiams, šita meile panorau pasidalinti. Kiekviename puslapyje paslėpiau virtinę sumaišytų raidžių, kurias išnarplioję skaitytojai atras muzikinio instrumento pavadinimą. Taip pat knygelėje rasite ir slapukę Bitę, kuriai patinka slėptis įvairiausiose vietose (pavyzdžiui, lokio nosyje!). Be to, „Laukinėje simfonijoje“ paslėpiau ir kelis kodus bei paslaptis, bet nesakysiu kur, nes taip prarastumėte pusę skaitymo malonumo. 

Kiekviename knygelės eilėraštyje užkoduota kokia nors maža įkvepianti žinutė. Kodėl nusprendėte jas įterpti?

Taip, kiekvienas knygos personažas dalijasi su skaitytojais savo išmintimi — gyvenimišku patarimu. Noriu paskatinti vaikus pagalvoti apie tam tikras vertybes — užuojautą, pagarbą, pasitikėjimą, taip pat ir didesnius dalykus — neskubėjimą gyventi, bendruomeniškumo jausmą, buvimą savimi. Man labiausiai patinka darbščių vabalų perduodama žinutė, kuri primena, kaip svarbu būti darbščiam, bet kartu nepamiršti, jog reikėtų skirti laiko ir žaidimams. 

Ko palinkėtumėte mažiesiems „Laukinės simfonijos“ skaitytojams ir jų tėveliams? 

Gyvename „ausinukų amžiuje“, muzika dažnai mėgaujamės vienumoje. Aš tikiuosi, kad šioje knygoje įrašyta muzika tėvai ir vaikai mėgausis kartu, nesvarbu — ar ją pasileidę kaip papildomą teksto iliustraciją, ar tik norėdami šiaip pasiklausyti. Beje, „Laukinė simfonija“ įkvėpė kartu su simfoniniu orkestru surengti visame pasaulyje keletą koncertų, kuriuose rekomenduočiau apsilankyti ir visiems knygelės gerbėjams.



Rekomenduojame