INTERVIU SU KNYGŲ AUTORIUMI JUSTINU KISIELIAUSKU

INTERVIU SU KNYGŲ AUTORIUMI JUSTINU KISIELIAUSKU

Baigėte ekonomikos studijas, tačiau jūsų knygose „Meilė etc.“ bei „Gyvenimas etc.“ skaičių tikrai nerasime. Kas Jus paskatino pradėti rašyti?
Tiesa, tiesiogine prasme skaičių knygose nėra gausu, bet tikiu, kad skaičiai yra dieviška kalba, dėl jų paplitimo įvairiose gyvenimo srityse, pradedant santykiais, baigiant kosmosu. Ir skaičiai pasakoja kur kas fantastiškesnes istorijas nei žodžiai, tačiau pastarieji – lengviau suprantami daugumai. O to ir norėjosi, kad kūryba būtų prieinama tiek mano kolegai profesoriui, tiek skaityti besimokančiai draugų dukrai. Nesu visgi linkęs sutikti, kad ekonomika ir išvis – mokslas nėra kūrybiški. Kūrybos ten itin gausu. Juolab ir domintis žymių mokslininkų biografijomis, pastebiu, kad dauguma jų buvo išlavinę meninę gyslelę. Manau, kad kūryba yra bendražmogiška savybė ir tik mes patys esame linkę riboti save ar kitus, skirstydami į tipus ar kurdami mokymosi būdus ar darbus, kurie skatina dirbti mašinaliai, o ne kūrybiškai. Gyvename 21 amžiuje, privalomą rutiną ir pasikartojančius veiksmus, kuriuose jau esame praaugti, palikti robotams, o patys darbuotis ten, kur bent kol kas, joks robotas nėra už mus pranašesnis – kūryboje. Manau, kad pirmiausia bandymai save išreikšti, galop toks susivokimas ne tik skatino pradėti, bet ir nesustoti ieškoti vis naujų kūrybinių formų, kurių viena – rašymas.

Tai, ką rašote, Jūs vadinate „taupiąja poezija“. Kodėl pasirinkote būtent tokią netradicinę rašymo formą?
Galvoju, kad esame linkę kalbėti daug ir apie nieką. Aplinkui gausu informacijos, o laiko jai įsisavinti – tiek pat, kiek prieš šimtus metų. Pamenu, kai mokslinio darbo vadovė paėmusi mano darbą ėmė braukyti žodžius. „Netuščiažodžiauk”- prašė ji, teigdama, kad mintis yra gera tada, kai jos esmė yra perteikiama kuo mažesniu kiekiu žodžių. Ji liepdavo braukyti iš sakinio viską, kas mintį daro trumpesne, tačiau vis dar atspindinčia tai, ką norėjau pasakyti. Idėja man patiko. Patiko ir skaitytojams. Dėl to manau, kad radau būdą, kuriuo galiu kalbėti tiek su savimi, tiek su savo skaitytoju. Ir tas būdas – taupus, tad tinkantis šių dienų kontekste. Manau, kad tokiu būdu pavyksta atrasti ryšį ir su tinkamu skaitytoju, nes reikia pripažinti, kad mažu kiekiu žodžių transliuojama mintis reikalauja didesnio skaitytojo darbo. Tad tiems, kurie sako, jog tai elementaru ar banalu, nusišypsau ir pakartoju „taip, išties banalu”, o saviesiems skaitytojams leidžiu gavus tinkamą raktą, patiems praverti duris naujoms kelionėms po savuosius vidinius pasaulius.

Kaip gimė idėja savo rašomą poeziją sutalpinti į knygą?
Tikiu, kad kiekvienas rašantis svajoja apie knygą. Svajojau ir aš. Vis dar svajoju, mat šios dar nėra tai, ko norėjau. Visgi, tikiu priežasties ir pasekmės dėsniu, taip pat ir laimingu atsitiktinumu, nes būtent tai ir leidžia šią dieną lentynoje greta turėti dvi savas knygas. Pamenu, kai knygų mugėje manęs paklausė, kaip parašėte knygą. Atsakymas buvo gana lakoniškas – „tai nebuvo sudėtinga, aš tiesiog rašiau ir parašiau”. Tad knygos parašymas yra disciplinos klausimas, kita yra apsisprendimas ją leisti, o galiausiai – atradimas tų, kurie tokiu išleidimu patikėtų. Ir nors didėjantis skaitytojų ratas kuo toliau, tuo labiau spaudė, mąsčiau, kad dar ne laikas. Tačiau džiaugiuosi tinkamais žmonėmis tinkamoje vietoje, kurie pamatę maną darbą, kūrybą pasiūlė realizuoti knygos pavidalu. Jaučiau, kad tai toji akimirka, kuria turėčiau pasinaudoti. Nedelsdamas pasinaudojau.

Koks jausmas apėmė, kai į rankas paėmėte dar spaustuvės dažais kvepiančią savo knygą?
Jausmą sunku nupasakoti, tai dar viena priežasčių, kodėl rašau taupiai, leisdamas jausti pačiam skaitytojui. Antrosios knygos gimimo akimirkos fiksuotos video formatu. Tačiau iš pažiūros gali atrodyti, kad žmogus šypsosi, juokiasi, sunkiai gaudo orą, kad jis laimingas, kad viskas labai smagu ir gėlėta. Tačiau iš tiesų tai nėra visiška tiesa. Ne paslaptis, kad savo kūrinius autoriai laiko savais vaikais. Tad logiška, kad knygos išleidimas – savotiškas gimimas. Asmeninius išgyvenimus lyginčiau su pogimdyvine depresija, nes laikydamas knygą supranti, kiek daug darbo ir žmonių į ją buvo suguldyta ir štai ji čia. Kartais atsiranda net svetimumo jausmas. Reikia laiko susigyventi su mintimi, kad ji yra ir ji tavo. Pamačius pirmąją knygą, pamenu pagalvojau – gražu, o kas dabar ją pirks? Galiausiai užeina kritikos periodas, kuomet mąstai, kad kažkas galėjo būti kitaip. Vėliau bandymas susitaikyti, kad padarei visa, ką tuo metu galėjai. Bet tai nėra taip lengva, nes vidinis kritikas kasdien kvestionuoja tavo kūrybinius gebėjimus. Nesakau, kad jausmas nuvylė, nes gali atrodyti, kad daug siekei kažko ir dabar še tau – kažkokios dviprasmybės ir naujos atsakomybės. Išties jaučiu, kad iki šios dienos dar nesu susigyvenęs ar pasidžiaugęs net pirmąja savo knyga. Žinau, kad tai dar nutiks.

Kokiam žmogui skirtos jūsų knygos?
Gebančiam skaityti tarp eilučių. Nes juk šaržuojant, Die, kam pirkti knygą, kurioje yra 200 kūrinių po 5 žodžius? Bet tie 5 žodžiai gali turėti savo balsą. Pasaulio vietą. Kvapą, skonį ar spalvą. Akis ir prisilietimą. Galbūt metų ar paros laiką, patiekalą ar muzikos stilių. Jie gali apimti vieną akimirką, o gal visą gyvenimo tarpsnį. Priminti tai, ką pamiršom ar sustiprinti tai, ką turim. Rašau tiems, kurie žodžiais leidžiasi provokuojami ilgoms vidinėms kelionėms.

Pirmoje knygoje rašėte apie romantišką meilę, antroje – apie gyvenimą, kupiną įvairių spalvų ir jausmų. Galbūt jau turite minčių ir trečiajai knygai?
Jei atvirai – ne. Kaip ir pirmosios atveju, laukiau, kol susigyvensiu su mintimi, kad ji jau gyva. Tai užtruko ir kūrybine prasme, mat išleidus knygą, kažkuriam laikui nustoju rašyti. Kai kurių dalykų skubinti nereikia, manau, kad trečiosios knygos – taip pat. Negyvenkime ateitimi, pasimėgaukim akimirka.

Ką palinkėtumėte skaitytojams?
Tikėti, mylėti, kurti ir dalintis – jau įpratau to linkėti. Manau tai yra fundamentalūs dalykai, kurių mums šią dieną itin trūksta.



Rekomenduojame