Sovietmečio laužytojų istorijas į knygą surinkusi Rita Valantytė: „Maniau, kad tai niekada nebepasikartos“

Sovietmečio laužytojų istorijas į knygą surinkusi Rita Valantytė: „Maniau, kad tai niekada nebepasikartos“

Jie visada elgdavosi ne taip, kaip kiti: klausė ne tos muzikos, mūvėjo ne tuos džinsus, kalbėjo per garsiai, dainavo per drąsiai. Jie apskritai galvojo per daug! „Tai, ką padarė šie žmonės, kurdami, pankuodami, nešdami laisvės vėliavą, yra neįtikėtina ir žavu“, – sako neseniai pasirodžiusios knygos „Laužytojai“ autorė, žurnalistė Rita Valantytė.

Knygos herojai – šiandien visuomenėje itin žinomi kūrėjai – anuomet buvo tapę neformaliais vėlyvojo sovietmečio lyderiais. Nenuoramos ir neprisitaikėliai nuo scenos skleidė žinią apie asmenybės ir kūrybos laisvę. Muzikantas, grupės „Foje“ narys Arnoldas Lukošius, Saulius Urbonavičius-Samas iš „Bix“, Algirdas Kaušpėdas iš „Anties“, televizijos žmonės – Arūnas Valinskas, Algis Ramanauskas, OKT režisierius Oskaras Koršunovas, „Keistuolių teatro“ įkūrėjas Aidas Giniotis turi begalę to laiko istorijų. Būtų neatleistina jų neužrašyti ir neperduoti jauniesiems kūrėjams ir visiems, kurie šiandien nebeįsivaizduoja laiko, kai džinsai buvo tapę protestu prieš tuometę pilką sistemą, kai „Globus“ žirneliai ar jaučio liežuvis per šventes rodė aukštą statusą, o pirmasis išsvajotas magnetofonas „Majak“ malšino vakarietiškos muzikos alkį.

Jaunystės gaivalas, degęs noru pakeisti pasaulį ir represinę sistemą, šiandien mums dargi primena ir tai, kaip svarbu tą pasaulį pažinti, prisiminti ir niekada negrįžti į baimės, išdavysčių ir sąstingio laikus. O juk grėsmių yra...

Žurnalistė R. Valantytė į savo knygą sudėjo istorijas-etiudus, kurie atskleidžia ne tik tai, kas vyko tuomečiame pramogų pasaulyje, bet ir sovietinio gyvenimo taisykles. Jas, o ir sovietmečio realybę knygoje nušviečia išsamūs istoriko Valdemaro Klumbio komentarai. Knygą išleido leidykla „Alma littera“, autorę kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

 

Rita, jūsų sudaryta knyga „Laužytojai“ pasirodė ypatingu laiku, o jos siunčiama žinia, kad mes nė už ką nenorėtume grįžti ten, kur jau buvome, rodos, dar aktualesnė.

Iš tiesų knyga persmelkta pasipriešinimo dvasios, šviesa čia nugali tamsą. Šalia pasipriešinimo sistemai dvasios matome iškreiptą santvarką, kurioje mums teko gyventi: disciplinuoti ir išnaikinti kitokius nuolat bandančią mokyklą, privalomąją tarnybą sovietų armijoje ir psichūškę – tikruosius tamsos mechanizmus, plačiai pasklidusį blatą – vyraujančią ekonomikos svirtį, kai gali keistis prekėmis ir šitaip aprūpinti šeimą. Neabejoju, daugelis lietuvių tikrai nenorėtų sugrįžti į tuos laikus, nebent vedami prarastos jaunystės prisiminimų ir sentimentų, kurių ji kelia. O jei kas vis dar nostalgiškai svaičioja apie tuos laikus, šiandien gali matyti tikrąjį sovietinio pasaulio veidą.

 

Kaip kilo knygos idėja? Ar seniai ją nešiojotės?

Knygos idėja jau seniai kirbėjo mintyse, dar tada, kai klausydavau vyresnių žmonių istorijų apie atšilimo metus, kai tuometę Sovietų Sąjungą valdė Michailas Gorbačiovas. Tai buvo istorijos apie sovietų armiją, joje įsigalėjusią diedovščiną – kai vyresni kariai žemina jaunesnius, apie Afganistano karą, apie pankus, pirmuosius laisvojo pasaulio „biznierius“ ir daugybę kitų dalykų. Man, paauglei, visa tai girdėti buvo be galo įdomu, gyvenau jau Nepriklausomybės laikais. Taigi mintis parašyti knygą apie anuos laikus buvo seniai subrendusi, perbrendusi ir jau nukeliavusi užmarštin, tačiau netikėtai į pasaulį atėjo pandemija ir atsirado daugiau laisvo laiko, todėl nusprendžiau, kad pats laikas prikelti savo svajonę ir parašyti knygą apie vėlyvojo sovietmečio pasipriešinimą. Siekiau, kad ji būtų kitokia, norėjau prisiminti, kaip gyveno, pankavo ir laisvės siekė to meto bohema: kūrėjai, neformalūs jaunimo lyderiai. Panaši knyga niekada nebuvo atsidūrusi mano rankose. ,,Dabar arba niekada“, – apsisprendžiau.

 

Kokių jūsų pačios prisiminimų yra likę iš to laiko?

Gimiau 1981 metais Sovietų Sąjungoje, konkrečiau – Naujojoje Akmenėje. Kai buvau ketverių, persikraustėme į Klaipėdą. Mama pasakojo, kad tais laikais sklandė juokelis: „Jei užlipsi ant „Klaipėdos“ viešbučio stogo, pamatysi komunizmą.“ Mamai taip ir neteko ten atsidurti, nes tais laikais į šio viešbučio prieigas ne kiekvienas mirtingasis galėjo patekti. Bet mes komunizmą pamatėme iš labai arti komunaliniame bute, kur nebuvo jokio privatumo: bendra virtuvė, bendras tualetas, bendra vonia... Mama mane augino viena, todėl, galima sakyti, visas gyvenimo pamokas gavau gatvėje, turėjau išmokti pakovoti už save. Tai ir dariau. Realiai viską žinojome, net ir būdami vaikais, kas su kuo gyvena, ko vengti ir su kuo draugauti. Pavyzdžiui, priešais mūsų butą gyveno rusų šeima, vieną kartą, kai ėjau namo iš kiemo, Rita, mano bendravardė, tokia chuliganavota, užtvėrė man kelią. Gavau stiprų smūgį į pilvą už nieką. O Ritos pusseserė Oksana buvo reto švelnumo mergaitė. Taigi nuo mažens supratau, kad negalima skirstyti žmonių pagal tautybę, tik – pagal poelgius. To laikotarpio vaikai užaugome su raktais ant kaklo, be mobiliųjų telefonų. Sovietmetis man nekelia šviesiausių prisiminimų, bet jo nedemonizuoju – vaikystėje būta ir gražių dalykų. Manau, šių dienų vaikai auga nelyginamai geresnėje, saugesnėje aplinkoje nei mes, turėjusieji kovoti gatvės ir mokyklos mūšiuose.

 

Drąsūs, nepralenkiami, maištaujantys. Ar svarstėte, kodėl ne visi tais laikais tokie buvo?

Visus knygos herojus vienija drąsa, maištas ir, žinoma, talentas. Kad būtum kitoks, atsiprašau už pasakymą, reikėjo turėti kiaušus. Tiesa, sistema nebegalėjo sugadinti gyvenimo, kaip tai vykdavo ankstyvuoju sovietmečiu. Iš universiteto galėjo pašalinti, bet į Sibirą nebetrėmė. Vis dėlto baimėmis ir represijomis paremta sistema yra galinga, ji įsiskverbia į šeimos atmintį, nusėda kauluose. Tad tai, ką padarė šie žmonės kurdami, pankuodami, nešdami laisvės vėliavą, yra neįtikėtina ir žavu. Manau, jų jaunystės gaivalas irgi buvo svarbu – tokiame amžiuje juk norisi keisti pasaulį, o anuomet, pirmiausia, represuojančią sistemą.

 

Kaip sugalvojote knygos struktūrą? Kodėl jums pasirodė būtina pasitelkti specialisto – istoriko paaiškinimus?

Knygos struktūra išsigrynino tada, kai pradėjau interviu. Nusprendžiau, kad tai bus trumpos herojų istorijos, norėjau, kad autorius liktų nematomas, o skaitytojas galėtų visiškai susitapatinti su herojais ir jų prisiminimais. Rašant ir pačiai kilo daug klausimų – kas tas Pavlikas Morozovas? O kas iš tiesų buvo Marija Melnikaitė? Kadangi nesu istorikė, nusprendžiau į pagalbą pakviesti profesionalų istoriką, žinantį daug įdomių faktų apie šį laikotarpį. Valdemaro Klumbio komentarai puikiai papildė istorijas, suteikė knygos struktūrai daugiau konkretumo.

 

Kai užmiegame, mums ir vėl prireikia laužytojų. Kaip jums atrodo, kas šiandien galėtų tokiais tapti?

Kai rašiau knygą, maniau rašanti apie praeitį, kuri tikrai nepasikartos. Deja, deja, istorija linkusi kartotis. Turime būti labai budrūs – šviesos ir tamsos kova vyksta nuolat. Knygos anotaciją skyriau dukrytei Emai Viltei. Ji gimė atiduodant knygą, taigi, galima sakyti, pasaulį išvydo du kūdikiai vienu metu. Rašiau jai, kad gimti ir augti laisvoje šalyje yra didelė gyvenimo dovana. Baisus sutapimas, o gal karo nuojauta... Laisvė nėra ir negali būti duotybė, už ją reikia nuolat kovoti. Man rodos, Vakarai po Antrojo pasaulinio karo taip gerai gyveno, kad šitai pamiršo.

Šiandien mums daug lengviau būti laužytojais, nes turime stiprų NATO ir ES užnugarį. Tai, kaip lietuviai padeda ukrainiečiams, yra neįtikėtina. Mes susivienijome, vėl esame stiprūs kartu. Šiandien turime daugybę laužytojų, kurie, kiekvienas pagal savo išgales, padeda mūsų broliams. Mano krikšto tėvai yra ukrainiečiai, labai džiaugiuosi, kad jie seniai gyvena Lietuvoje. Taip pat džiugu, kad mano vyro šeima irgi priėmė dvi ukrainiečių šeimas, padedame jiems tuo, kuo galime.

Europa pagaliau pamatė, kad tiek metų pati augino Rusijai devynias slibino galvas, dabar tenka kirsti po vieną. Tik baisu, kad visa tai vyksta lėtai, juk žinome, kad slibino galvos linkusios greitai ataugti.

Vis dėlto, drįstu sakyti, kad tai, kas vyksta, yra dviejų tautų tragedija: ukrainiečių ir rusų. Ukrainiečių likimai traiškomi, širdis plyšta tai stebint. Bet kartu sąmoningi, karui nepritariantys rusai irgi priversti palikti namus, jie taip pat pabėgėliai, svetimų nekenčiami, nelaukiami, o savų vadinami išdavikais. Nežinia, ar jie kada nors galės grįžti namo, kur likę rusai – užzombinti, įtikėję propaganda, gyvenantys paralelinėje realybėje, o protestuojantys sukišti į kalėjimus. Laužytojams už bet kokią karo, valdžios ar sistemos kritiką gresia ilgi kalėjimo metai, daugelis renkasi tylėti arba prasigerti. Mes, lietuviai, tos sistemos gniaužtus gerai žinome... Bet baisiausi tie, Hado karalystės šunys, mankurtai, sadistai-žudikai, prievartautojai-mordorai, jie neverti žmogaus vardo. Po kraupių Bučos skerdynių rusų tauta ilgai negalės nusiplauti civilių ukrainiečių kraujo, ilgus dešimtmečius juos persekios kolektyvinės kaltės jausmas.

Šventai tikiu, kad ukrainiečių tauta prisikels, nežinau, kada, bet tikrai taip įvyks. Dėl rusų tautos abejoju, vokiečiai po Antrojo pasaulinio karo jautė kaltę, atgailavo, bet rusai, kažin ar jie sugebės praregėti. Ir kas juos ištiks, kai sužinos teisybę, ar nebus priversti kaip Edipas išsidurti akių? O gal Rusija paskęs menamos galybės jūroje ir kartu nusitemps savo žmones į pačią gelmę? Tai retoriniai ir skaudūs klausimai, atsakymai į juos laukia ateityje. Bet pirma reikia nukirsdinti visas Putino banditų drakono galvas.



Rekomenduojame