Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: A. Brennert „Molokajo salos dukra“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: A. Brennert „Molokajo salos dukra“

Alan Brennert „Molokajo salos dukra“

Po tokio kūrinio net ir vyno taurė, rodos, nepastebimai išnyko. Reikėjo pirmų dešimties puslapių, kad būčiau uzurpuotas romano. Pasakojimas tarsi šiltas vandenėlis sroveno pro mano akis, kūną ir mintis. Negalėjau atsitraukti taip ilgai, jog kūnui teko kentėti – stovėjau kelias valandas parke, nejudėjau iš vietos. Tik rankas miklinau versdamas puslapis po puslapio.

Pirmoji asociacija. Pradžioje, pirmoje knygos pusėje prisiminiau knygos „Erškėčių paukščiai“ konkrečią vietą – kai yra persikeliama į Australiją. Toks pažįstamas, gaivališkas, bet kiek ir trikdantis panašumas. Ir, netgi pačiam keista, žiupsnis „Vienuolės paslapties“ istorijos.

MOLOKAJO SALOS DUKRA. Pasakojimas yra pernelyg turtingas, kad galėčiau jį sudėlioti į kelias pastraipas. Tai istorinis tekstas. Tai šeimų-kartų istorija. Tai skirtingų kultūrų egzistavimas. Tai skirtingos kalbos, skirtingi pomėgiai, skirtingi tikėjimai, bet visus vienijanti meilė ir elementarus žmogiškumas.

„ATOMINĖ BOMBA PRAŽUDĖ 150 000 ŽMONIŲ“

Pasinarstęs po istorinį šioje knygoje esantį laikmetį, likau nustebęs. Įsivaizduokite, galite stebėti tai, kas vyksta Europoje II Pasaulinio karo metu iš kito žemyno – už vandenyno. Visai kitas matymo pozicija ir matomas vaizdas. O kai Japonija užpuolė Perl Harborą – kokios nuotaikos vyravo JAV? Kas nutiko, ko mes (aš tai tikrai) nežinojome. Net nesupratau, kad tam tikros tautybės žmonės galėjo kentėti ir nukentėti JAV. Mokykloje buvo kalbama tik apie Europą, kokia tuomet buvo Europa. Kas nutiko milžiniškai tos tautybės daliai, koks tuomet buvo prezidentas bei jo sprendimai, ką teko ištverti ir su kuo teko susitaikyti, kaip buvo pamintos žmogaus teisės. Ir tai dar ne viskas. Juk po Perl Harboro sekė Hirošimos ir Nagasakio „radioaktyvusis grybas“.

„Tą vakarą ji paslėpė pyktį giliai savyje ir užsitempė ant veido tokią tvirtą kaukę, kad ji net dusino.“

Susipažinau su Havajų gamta, žmonėmis, papročiais ir kiek pramokau svetimą kalbą. Nemažai laiko praleidau maigydamas telefoną, kuriame ieškojau salelių, gatvelių, kelių, kalnelių ir kitų istorijoje pasakojamų vietovių. Nesuprantu savo baimės važiuoti aukštais skardžiais, bet daugiausiai laiko naršydamas internete praleidau ieškodamas tos kelio atkarpos, po kurios pagrindinės veikėjos vyrui reikėjo išgerti alaus. Gerai, kad nepasirinko kelio, kuriuo būtų reikėję išgerti tris alaus.

Raupsuotieji. Jie turi milžinišką įtaką šiam kūriniui ir tam, koks jis buvo. Visada maniau, kad tai liga, kuri buvo pavojinga daug daug seniau, kai dar nebuvo pakvipę praėjusiu šimtmečiu. Kvaila buvo taip manyti. Baimė buvo apėmusi visus. Gydymas netaikomas arba bandomieji triušiai. Paliekami likimo valiai. Išvaizda netenka prasmės. Kova už gyvybę tampa niekinė. Atimami vaikai. Skaudus randas visuomenėje ir rykštė istorijoje.

„ – Nesitikiu tave suprasiant, Dai, – švelniai tarė Taizas. – Tu amerikietė. Ir nepuoselėju vilties, kad kas nors man pritars ar seks paskui mane.“

Viena širdis, bet kelios skirtingos kultūros. Nors daugelis gali su manimi nesutikti, nes liūdnų ir neteisingų akimirkų istorijoje yra nemažai, tačiau pats manau, kad knyga yra neapsakomai pakylėjanti. Tai kelių kultūrų ir tradicijų susitikimas. Visas pasakojimas yra tarsi žinutė apie tai, kad mes galime sugyventi harmonijoje. Tai yra įmanoma, tik reikia turėti blaivią galvą ir nepaminti elementaraus žmogiškumo, kuris nėra būdingas vienai ar kitai tautybei. Tai – bendražmogiška. Geriau suprasite mane, kai perskaitysite susitikimo vietą – kai yra uždedamas vainikas.

„ – Mūsų Mansanaro angelėlis. Mums reikėjo tavęs tiek pat, kiek tau reikėjo mūsų.“

Dėka šios knygos prisiminiau žodį harmonija. Harmonija įvykių sukūry, harmonija su žmonėmis, harmonija su pačiu savimi ir harmonija su supančia aplinka, ypač fauna ir flora. Kaip subtiliai knygos autorius karts nuo karto mesteli kokį gyvūną, augalą ir sukuria tam tikrą stiprybės simboliką. Stiprybė, kurios reikia mums, žmonėms, nes jie ir be mūsų gali išgyventi, tačiau mums be jų būtų ypatingai sunku. Karvės, šunys, katės, augalai ir daug daug kitų yra stiprybė, meilė, pusiausvyra, ramybė.

Beje, knygoje gausu kitų kalbų intarpų. Dažnu atveju mane tai erzintų, tačiau šiuo atveju tai buvo labai praturtinantis sprendimas, kuris sukurė absoliučią magiją. Antroje knygos pusėje jaučiausi ypatingai – tarsi dalimi to, ko niekada nebuvau dalimi. Ir ko niekada nebūčiau galėjęs tapti dalimi. Kažkaip šventiška ir sakralu, pasirodė labai įtaigu ir tinkama. Tapau/buvau jų dalimi.

Rekomenduoju. Netgi labai. Skaitydamas jaučiausi labai jaukiai. Pasakojimas buvo mezgamas kaip megztinis, kurio kiekviena detalė buvo ypatingai svarbi ir sudrebindavo, iššaukdavo tą žmogiškumą, tą empatiją, tą ašarą, tą džiaugsmą ir laimę. Tai knyga, kupina moralinės stiprybės, vertybių tvirtumo, baimės nebuvimas keičiantis, savęs pačios pažinimo, savo ištakų, įskiepio daryti tai, kas gerai, rodyti pavyzdį. Harmonijos.



Rekomenduojame