Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: A. Brodeur „Laukiniai žaidimai“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: A. Brodeur „Laukiniai žaidimai“

Adrienne Brodeur

„Laukiniai žaidimai. Mano motina, jos meilužis ir aš“

„Visi esame girdėję posakį apie tai, jog melas gimdo melą.“

Su šia istorija buvo ir šalto, ir karšto. Liūdesio ir džiaugsmo. Neapykantos ir supratimo. Noro smurtauti ir pateisinimo. Būsena, tarsi nuolat būtum ant balansuojančio tilto ir kiekvienas žingsnis nuvilnyja per jį ir per tave patį.

„Rudenį mamai turėjo sukakti keturiasdešimt devyneri, ir nelaukti gyvenimo pokyčiai neabejotinai varė ją į neviltį.“

Kiekviena citata, kurią esu pasižymėjęs savo užrašuose, kaskart gimdo many jausmą. Gimsta noras diskutuoti, o dažnu atveju ir pakratyti už pečių tiek prisiminimuose merdinčią, tiek tų prisiminimų kaltininkę.

„Man rūpėjo tik tai, kas džiugino motiną, pati moralinio kompaso neturėjau. Tik po daugelio metų supratau, kas formavo jos charakterį, kuo tapau aš ir kiek skausmo mudvi sukėlėme. Anuomet žinojau tik tiek, kad įtikusi mamai jaučiausi mylima, ir tai pateisino viską.“

Savo paties moraliniu kompasu neabejoju (nors kartais pasitikėjimas susiūbuoja), vis tik mes apie knygą. Istorijoje motinos vaidmuo yra itin bjaurus. Kaskart perskaičius kokią sveiko paaiškinimo neturinčią situaciją, teigčiau, kad Malabara niekada neturėjo turėti vaikų. Dažnu atveju neaplenkdavo neapykantos jausmas, nes vaiku buvo manipuliuojama. Taip vadinama meile yra manipuliuojama naudai sau. Pažįstami psichologiniai triukai, kuriais nutildoma, skatinama, meluojama, žaidžiama.

„- Jeigu išsiskirtume, jie visiškai palūžtų. Skyrybos - nemalonus ir skausmingas reikalas, geriau jų išvengti. Be to, tiek Čarlzas, tiek Lilė nėra sveiki. Ši naujiena tik pablogintų padėtį. Iš tiesų mudu su Benu elgiamės nesavanaudiškai. Kaip ir tu, širdele, - Malabara paplekšnojo man per šlaunį. - Padedi mums vykdyti savo pareigas. Stengiamės gerbti santuokos įžadus - kol mirtis mus išskirs. Ar dabar kiek aiškiau?“

Įsivaizduokite veido išraišką, kūno kalbą, toną ir išgirskite, kaip ši „mama“ kalba su savo vaiku. Kaip išaiškina vertybes ir padeda atrasti savas rodydama tokį pavyzdį. Kokius metodus panaudoja pasiekti savo tikslų. Šį sakinį perskaitau taip - tylėkim apie mūsų aferą, nes kitaip reikės skirtis, ko pasekoje antrosioms pusėms gali būti negerai su sveikata, o juk to tu, vaikeli, nenori, tiesa?

Aaa!!!

Taip, „mama“ dar pasakys, kad esate „dvi vienos sielos puselės“, esate panašios ir turite laikytis drauge - viena kitai padėti (nors, tiksliau, tik vienai). Ir taip, tikrai būsi kaltinama, jei iškeisi „mamą“ į „klajones nežinia kur“, kuriai savo paslaptims (o ar vis tik tai paslaptys? Jai norėjosi žiūrovų, palaikymo, žinios, kad kažkas be jos dar tai žino) reikės „ieškoti kitų patikėtinių“.

„- Patikėk, Rene, jeigu tau reikia knygų, kad išmoktum būti gera mama, - niekinamai pareiškė Malabara, - greičiausiai šiam darbui netinki.“ (Jeigu būtum perskaičiusi bent vieną knygą, gal tu būtum bent kiek padoresnė motina, - sakyčiau aš.)

Ir, vis tik, kai nusiramini, mėginu ieškoti jai pateisinimo. Pripažinsiu, sudėtinga, pats iki šiolei savo paties tėvui nerandu pateisinimo. Sėkmingiausia mintyse sau įrėminti, kad jis yra psichiškai sergantis personažas. Tikėtina, kad Malabaros atveju panašiai, nors ryškiausias jos pateisinimas tas, kad visą gyvenimą ši moteris jautėsi vieniša. Pati nežinojo, ko nori, o ir kiti, nežinant jai pačiai, nežinojo/nepažinojo jos.

„- Mama anaiptol ne vieniša, - ištariau.

Klysti, - atšovė Kira. - Vienatvė nepriklauso nuo to, kiek žmonių tave supa. Visa esmė, ar jauti ryšį su kitais. Ar gali būti savimi.“

Malabarai niekada nebuvo jauku pačiai su savimi. Ji nepažino savęs. Drįstu teigti, kad ji galėjo nežinoti ir savo pomėgių, hobių, charakterio stiprybių ar silpnybių. Apie save ji nežinojo nieko, tik dramą. Ir tai, kas naudinga jai trumpalaikiu metu - čia ir dabar, o visa kita nors ir tvanas.

„Vieniši jaučiamės, kai niekas nepažįsta mūsų tikrojo aš.“

Į istorijos pabaigą pagrindinė veikėja eina su savirefleksija. Kuo džiugino, kas liūdino ir kodėl, kaip siektina ir dėl ko, kaip bus ir kaip norėta, kad nebūtų. Analizuok neanalizavęs, tačiau visi mes nešime savo tėvų skriaudas ir džiaugsmus, prisiminimus ir širdgėlas, pasisekimus ir nuopolius. Melskimės, kad būtumėme kitokie (teisingesni), nors niekas niekada negarantuoja, kad kitoje gatvės pusėje bus geriau ir tavo paties atžala tavęs nesmerks už tai, kad tu esi toks, o ne kitoks.

„Mūsų santykiuose taip ilgai atlikau suaugusiosios vaidmenį - patarinėjau, guodžiau, laikiau apkabinusi, - kad nebeatsiminiau koks jausmas paskęsti jos glėbyje.“

Kalbam apie balansą, tačiau paties akimis tai gali būti neįmanoma. Neturiu vaikų, daugybė dalykų gali būti pačiam nesuprantami. Tik pats tvirtai žinau ir galiu atsakyti, kodėl vaikų nenoriu - eičiau arba „all in“, arba būčiau absoliučiu egoistu.

„Daktarė B. perfrazavo:

Ar motina teikia jums pirmenybę?“ 

Rekomenduoju. Įtaigus ir įtrauklus kūrinys, kuriame virte virsite (jeigu, aišku, esate linkę būti empatiškais). Geras pasakojimas, kuriame kėliau klausimus ir į juos ieškojau blaivių atsakymų. Norėjau pateisinti, tačiau ne visada pavykdavo. Bjauri ta Malabara, vis tik labai bjauri moteris, kad ir su kokiom kliurzom atkeliavusi iš vaikystės.

„Kodėl nuoskaudos lieka amžiams, o pagyros ir meilūs žodeliai lyg niekur nieko praslysta pro ausis?“

Vertėja Ieva Sidaravičiūtė.

„Malabara man buvo motina, kokia nenorėjau būti pati. <…> Kaskart, kai man pasiseka nebūti tokia kaip mama, vis labiau tampu savimi.“

Visą šį kūrinį taikliai pačiam įrėmina ir įprasmina Max Richter melodija „On the Nature of Daylight“ (versija be žodžių). Nebylus veiksmas, kupinas lietaus ir jo kvapo. Ašaros pramaišiui su lietumi. Laimės nebėr, o tik siaubinga širdgėla. Koks turi būti jausmas ir kas turi nutikti, kad savo pasakos pabaigoje mamos tu nemylėtum.

Plačiau apie knygą >>



Rekomenduojame