Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: A. Padagaitė „Sadistas“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: A. Padagaitė „Sadistas“

Asta Padagaitė

„Sadistas“

Ką gi, dar niekada taip buvau suklydęs, kaip kad šį kartą – perskaitęs SADISTĄ. Rodos, kad romano metu buvau apipiltas karštu vandeniu, tuomet šaltu, karštu, vėl šaltu. Ir taip nuolatos.

Buvau skeptiškas. Pradėjęs skaityti nesupratau kur link autorė mane vedasi. Rodos, kad rašymo stilius primena minčių srautą čia ir dabar – pastraipos su tarpais, brūkšneliais, skyriais. Sunkiai sekėsi įsivažiuoti į pirmuosius puslapius. Juokiausi garsiai, nes toks buvo tas turinys ir toks buvo tas vaikiškas supratimas apie autorės gebėjimą rašyti. Pateikdavau savo draugams ir kolegoms citatas be jokio gilesnio konteksto. Koks ten gali būti kontekstas, kai pats jo dorai nesupratau.

O tuomet kažkas persijungė. Po pagrindinės veikėjos laiško. Toks tas netikėtas buvo lūžis, jog pačiam pasidarė labai gėda, kad juokiausi, pašiepiau veikėjos būdą, negerbiau istorijos ir besivystančių įvykių. Iki šiol man gėda.

Istorija, rodos, žinoma kaip trys kapeikos. Pasitiksliniu – daugelio atvejų žinoma už uždarų durų, ne visada išlendanti į viešumą. Ar pasakoma artimiesiems, geriausiems draugams. Ir tik artėdamas į pabaigą supratau, kaip šauniai autorė manipuliavo mano emocijomis ir nuotaikomis – net nesuvokiau, kad čia garsiai juokiuosi troleibuse pakeliui namo ir dar pasidalinu su draugais juokingos vietos ištraukia, o tuoj, čia pat, jis trenkia jai.

Aš šypsojausi ir juokiausi, nors paties „kieme“ siaubingi dalykai vyksta. Kiek kitokie, tačiau esme labai panašūs. Juk pats nesijuokiu, kai žinau, kad mamos begalinė meilė siaubingam padarui ją skaudina, žeidžia, gniuždo, naikina.

Lengva sakyti, kad Vilija pati kalta. Nebuvo tokia, nebuvo anokia, nesuprato to, o kodėl nepadarė ano. Pamėginkite patys išlipti iš tokios duobės, kad protingi. Pavyzdžiui, kelionė į Vieną man pasirodė simboliu to, kaip dažnai moterys užsidaro, negali pasprukti, nori išgyventi, prisitaikyti, išbūti.

Tai – kraštutinumų knyga. Ji nori, kad jis prablaivėtų, o jis nori, kad ji visad liktų apkvaitųsi. Ar čia galimas normalus ryšys? Ir kitas klausimas, kuris man neduoda ramybės – ar eiti agresija į adresorių yra teisinga?

Rekomenduoju. Koncentruota emocinė katastrofa, kuria leisitės aukštyn-žemyn, eisite pirmyn-atgal, bus karšta-šalta, jausite skaudu-švelnu. Istoriją paskaityti duočiau kiekvienai moteriai ir perskaičius paklausčiau, ar tai, kokie yra du paskutiniai knygos sakiniai, ir yra/bus Jūsų pabaiga?



Rekomenduojame