Tinklaraštininkas PUIKIS rekomenduoja: Agustina Bazterrica.  „Mes, gyvuliai“

Agustina Bazterrica.
 „Mes, gyvuliai“

 „Sesers žodžiai primena rudeninius lapus, pūvančius kampe.“ – 95 psl.

 Aprašyti mintis – sunkoka. Būna istorijų, kurioms palietus ašaras praliejančias stygas, rašyti tampa lengviau. Sėdiesi, įsijungi ausines ir važiuoji su visu minčių srautu. Ši, šiuo atveju, tokia realistiška ir logiškai išaiškinama, jog liūdesio neiššaukia, tik nejaukumą ir baugumą.

„Ji tebuvo prijaukintas žvėrelis žmogaus žvilgsniu.“ – 190 psl.

Agustina, rodos, nusprendė visus dvikojus mirtinguosius supažindinti ne tik su distopijos žanru, tačiau ir galimai netolima ateitimi. Įtikėjau ir patikėjau, kad taip tikrai gali būti. Niekas romane nepasakoja „kaip“, istorija kalba apie „jau“. Patikėjau. Įtaigu. Realistiška.

„Kiek produktų tenka nudėti per mėnesį, kad išgalėtų sumokėti už slaugos namus? Kiek žmonių reikia paskersti, kad užmirštų, kaip paguldė Leo į lovytę, apkamšė, sudainavo lopšinę, o kitą rytą rado negyvą? Kiek širdžių turi atsidurti dėžėse, kad jo skausmas apmalštų?“ – 69 psl.

Spėju, kad augantis žmonijos vartotojiškumas nebuvo pagrindinė priežastis, kodėl autorė ėmėsi šios odisėjos. Rodos, kad norėta pabrėžti ir mūsų, dvikojų buržujų, elgesį su gyvūnais ir mūsų/jų gyvenimą dermėje.

„Anksčiau ar vėliau planeta pratrūks. Pamatysi, sūnau, arba išsitaškys, arba visi išmirsim nuo kokio nors maro. Tik pažvelk, kad dedasi Kinijoje, - jų tiek daug, kad nebeužtenka vietos visiems išsitekti, jie žudo vieni kitus. O čia... Na, čia dar likę erdvės, bet tuoj išseks vanduo, maistas, oras. Viskas ritasi velniop.“ – 14 psl.

Prisimenu, kuomet tėtis patį pasičiupo į medžioklę ir parodė, kaip reikėtų elgtis su gyvūnais (kam jie yra skirti). Ką gi, „labai vyriškai“, sakyčiau, tačiau po to karto (būdamas -niolikos) nežinia kiek laiko nevalgiau mėsos. Ne išimtis ir dabar – susimažinau mėsos (tiksliau viskas, kas turi akis) vartojimą iki drastiško minimumo (kol ieškau pakaitalo energijai, karts nuo karto įsimetu į savo krosnį mėsytės). Šiai dienai džiaugiuosi pasirinkęs tokią kryptį. 

„Kartais taip nutinka ir privačiuose slaugos namuose, jei artimieji neišgali sumokėti už paslaugas ir, užuot grąžinę skolą, pasirašo leidimą parduoti mirusįjį. Laidotuvės seniai nebevyksta. Niekas negali užtikrinti, kad kūno neatkas ir nesuvalgys, todėl daugybė kapinių buvo parduotos arba tiesiog apleistos. Tos, kurios išliko, primena laikus, kai mirusieji galėdavo ilsėtis ramybėje.“ – 50 psl.

Grįžtant prie kūrinio „Mes, gyvuliai“ – apie žmogiškumą ir humaniškumą čia, apie mūsų sprendimus čia, apie avių-bandizmą čia, apie nekvestionuojamą paklusimą čia, apie save, bet ne kitus čia.

„Bet jam nusispjaut į žmones. Negali pakęsti, kai reikia sveikintis, šnekučiuotis apie tokius niekniekius, kaip šaltis ar karštis, klausytis nusiskundimų, išmokti vardus, prisiminti, kas išėjo atostogų, o kam gimė vaikas.“ – 54 psl.

Kūrinys patiko, labai. Nepravirkdė, o tik supykdė. Kaskart apie jį prabilus purslais apdrabstau pašnekovą priešais. Koks įmanomas, koks pritaikomas, koks tikroviškas. O pabaiga apie tai, koks nenorėčiau tapti, bet.. o kas žino kokios tuomet bus aplinkybės, koks būsiu pats, koks bus pasaulis ir saulės šviesa rytojuje.

„Kodėl jie neklykia?“ – klausia aukštasis. Jis nenori atsakyti, trokšta dingti, bet yra priverstas būti čia. Serchijus prabyla pirmasis: „Nes neturi balso stygų.“ – 63 psl.

Rekomenduoju. Vienas geresnių kūrinių šiais metais, kuriam tikroviškumui ir baugumui paties distopijų repertuare nėra prilygęs niekas.

„- Kaip patelė?

- Dulkino, kol toji nustipo. Paliko bendrame narve, numestą šalia kitų. Bukaprotis nė neprisiminė, iš kur ją traukė.

- Kas dabar bus?

- Iškviesime Maisto kokybės inspekciją ir užpildysime skundą dėl tyčinio kilnojamojo turto sugadinimo.“ - 55 psl.