Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: Benjamin Alire Saenz „Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: Benjamin Alire Saenz „Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis“

Benjamin Alire Saenz
„Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis“

 

„Visiems berniukams, kurie turėjo išmokti žaisti pagal kitokias taisykles“.

Trumpa istorija, nedidelė apimtis, savasties išlaisvinimas. Su Dante ir Aristoteliu (kokie klasiški vardai!) praleidau kelias dienas – šaunūs bičiukai. Be jokios abejonės verti kiekvieno paauglio dėmesio ar vis įvairiais būdais savęs bandančio atrasti žmogaus (kartais ir trisdešimties supranti, kad nepažįsti savęs).

„Pirmą kartą pamačiau savo mamą kaip asmenybę. Asmenybę, kuri buvo kai kas daugiau nei vien tik mano motina. Jaučiausi keistai taip apie ją galvodamas.“ (101 psl.) – patsai savo mamą pastebėjau ne mamos amplua sulaukęs kokių 26 metų. Ji ne tik mama, bet ir moteris, turinti savo nuomonę, savo interesų, pomėgių, hobių. Pasaulį mato ne tik taip, kaip reikėtų projektuoti vaikui, kad jis įgautų teigiamas savybes, tačiau gali būti ir pasipiktinusi – kas yra labai normalu! Ji – asmenybė. Kviečiu kiekvieną susipažinti su šeimoje esančia moterimi. 

Istorija ne apie tai, kaip atrasti save, bet kaip gerai yra išlaisvinus save. Kaip kūnas atsipalaiduoja, kai išleidi sukauptą patirtį-paslaptį. Kaip pakeičia kasdienį gyvenimą akis atmerkęs įvykis. Kaip brangių žmonių buvimas šalia turėtų prilygti oro įtraukimui ir distribucijai į plaučius (bei iš jų). Kaip laimė priklauso nuo tavęs paties, tavo tiesos ir tavo akistatos su pačiu savimi.

„Problema ne ta, kad nemyliu savo mamos ir tėvo. Problema ta, kad nežinau, kaip juos mylėti.“ (109 psl.)

Dantės ir Aristotelio pasakojimas priminė pačiam, kad laimės toli ieškoti nereikia - dažnu atveju ji visai čia pat, tereik pramerkti akis, išreikšti norą. Jie kupini drąsos, tiesmukiški ir įdomūs, neturintys ko prarasti, nors tuo pačius galintys netekti daugybę. Aikštingi.

 

„<…> mama ryžtingai nusišluostė ašaras ir vėl tapo savimi. Apsidžiaugiau. Negalėjau pakęsti,  matydamas ją silpną, verkiančią ir palūžusią.“ (122 psl.)

„–  Mama, kartais norėčiau užsirūkyti.

 - Tik pabandyk, atimsiu pikapą.

 - Na, bent žinau, kas nutiks, jei sulaužysiu taisykles.

 - Manai, kad tikrai taip pasielgčiau?

 - Manau, kad esi griežta. Kartais per griežta.

 - Man labai gaila.

 - Ne, tau negaila. – Suspaudžiau ramentus. – Vieną dieną sulaužysiu kai kurias tavo taisykles, mama.

 - Žinau, – atsakė ji. – Bandysi tai daryti slapčia, man už nugaros?

 - Gali tuo neabejoti, mama.

Mes sėdėjome ir juokėmės.” (185 psl. )

Šypsausi, nes kartais likimas tikrai mums visiems iškrečia pokštą.

„Mylėjau ją už jos tylą.

o galbūt tiesiog supratau ją.

Mylėjau ir tėvą už jo mokėjimą kalbėti atsakingai. Pagaliau supratau, kad mano tėtis – atsakingas vyrukas. Jausti atsakomybę žmonėms ir žodžiams, kuriuos tari, – reta ir nuostabi savybė.“ (345 psl.)

Rekomenduoju. Be aiškios žinutės, kad reikia perskaityti kiekvienam, pridursiu – ši knyga gali būti geras laidininkas taip pat ir tėveliams, kurie turi vaikų ir nori su jais susipažinti artimiau, pradėti dialogą, palaikyti pokalbį, išlaisvinti vieni kitus. Gali būti, kad jūsų šeimoje auga Dantė ir/ar Aristotelis.

„Vasaros saulė nėra skirta tokiems kaip aš. Tokie vaikinai kaip aš priklauso lietui.“ (313 psl.)

 



Rekomenduojame