Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: Caroline Kepnes  „Tu mane myli“ 

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: Caroline Kepnes  „Tu mane myli“ 

Caroline Kepnes

 „Tu mane myli“ 

Jeigu pirmoje knygoje Džo patiko, antroje – ne, tai trečioje įsimylėsite. Juokas juokais, bet būtent toks mudviejų su Džo santykis.

Anksčiau jis pasirodė toks, na, įdomus personažas. Labai patrauklu buvo stebėti jį veiksme ir kaip jis gvildena situacijas savo smegenyse. Taip, nepamirški, jis šiaip yra blogietis, tačiau trečioje knygoje jis visai kitame amplua.

Jis – geras? Tiksliau, ar pastebėjote, kad jis nepadarė jokio nusikaltimo? Neprisilietė prie nieko, ko pasekoje tas personažas būtų lavonas. Visi aplink jį pasidarė nervuoti, nekantrūs, klystantys, sprendžiantys problemas savais metodais, žudantys. Atkreipėte dėmesį?

Rodos, kad jis tikrai geras. Ir visos damos, kurios sukasi aplink jį (arba tiksliau jis jas užmato ir paženklina savu „myliu“ simboliu), išsikrausto savaip iš proto – vienaip ar kitaip būna pažeistos, sužeistos, o galiausiai ir išvestos iš kantrybės.

Absoliutus love-hate, hate-love.

Vargšas, kad vis papuola į kurioziškas situacijas.

Be to, gerai yra tai, kad serialas ir knygos vis ryškiau eina skirtingomis kryptimis, todėl skaitytojai ir žiūrovai gauna dvi Džo istorijas! Win win!

Rekomenduoju. Greitas, keistas, dažnai labai vedantis iš kantrybės, tačiau su šypsena veide, su neviltimi galvoje, su atradimais ir kitais psichopato atributais. Taip, be jokios abejonės jis yra psichopatas (p.s. tai tik paties nuomonė).

„Nors kartą norėčiau pamilti moterį, nesukaustytą narcisizmo, bet jau per vėl. Aš tave myliu. Negaliu sunaikinti jo sėkmės, bet galiu paimti peilį.“ (93 psl.)

„Man reikia pagalbos – Labas, Siri, kaip nužudyti meilę? – ką mėginu apgauti? Ji nežino. Niekas nežino.“ (95 psl.)

„Dabar vis iš naujo didžiausiu garsu per savo sistemą leidžiu tą U2 dainą – atsiprašau, katinai, bet tėčiui dabar šito reikia, – ir sėdžiu duše kaip nuogumo kamuolys, kaip Deividas Fosteris Volesas beprotnamyje, tik niekas į mane nežiūri, nes aš nesu ypatingas.“ (257 psl.)

„ – Tiesa, – atsakai. – Visi sako, kad meilė verčia pasaulį suktis, bet ji taip pat paverčia jį žiauria, tik privilegijuotiesiems skirta vieta, tarsi koks knygų klubas, sakantis, kad vietų nebėra.“ (346 psl.)

„ – Galbūt mylėti ne tavo prigimčiai.

Man pašiurpsta rankos, galvoje ir širdyje švilpia naujos kulkos. Baisiausias dalykas, kokį esi man pasakiusi, o juk sėdime ant savo suolelio dviem, ir tu atsidūsti.“ (375 psl.)



Rekomenduojame