Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: D. Feldman „Neortodoksiška“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: D. Feldman „Neortodoksiška“

Deborah Feldman

„Neortodoksiška. Kaip skandalingai išsižadėjau savo chasidiškų šaknų“

„<…> visi mane supantys žmonės išliko tyri ir nesutepti, tik aš, suteršta žodžių, pasidariau akla ir abejinga viskam, kas šventa.“

Nuojauta kužda, kad daugelis Jūsų jau bus perskaitę šią knygą. Galimai ne tik perskaitę, bet dar ir pažiūrėję ekranizaciją, kuri, pripažinkim, nėra knygos kopija, o tik paremta autorės patirtimi - pasiskolinti bėgiai, kad traukinys sėkmingiau judėtų.

- Vėl kaltins žydus, - sako senelis, linguodamas galva. - Kaip visada.

- Ne žydus, - paprieštarauja močiutė. - Izraelį,  bet ne žydus.

- Ne, Freida, argi nesupranti? - lėtai ištaria senelis. - Juk jiems atrodo, kad tai vienas ir tas pats.

Įspūdis. Vengiu vietų (ar netgi pačių kūrinių), kuriose nepaprastai daug dėmesio yra skiriama religijai. Tai tokia tema, kurią norėčiau, kad kiekvienas pasiliktų sau. Esu iš tų, kuris tiki, kad užaugęs vaikas pats pasirinks savo tikėjimo kryptį, o ne tėveliai, juolab seneliai, turėtų pakrikštyti juos, nes taip pridera. Giminės dar gauna velnių už tai, kad buvau pakrikštytas - atėmė galimybę pasirinkti pačiam. Bet juk ne apie tai.

„Mane žavi mintis apie drąsą, išstūmusią pasyvumą.“

Taigi, įspūdis. Vis tik šios neortodoksiškos knygos neišvengiau. Netgi su mielu noru labai laukiau, norėjau. Suskaičiau žvėrišku tempu ir jaučiau tarsi tuštumą - o kur daugiau? Pirmiausia - tai žinių šaltinis. Savam apskritime, kurį nusibraižiau gyvenime, tokie nedalykai nėra matomi, čiupinėjami ir sutinkami. Gerai yra, kai literatūra auklėja (ne veltui metai iš metų populiariausiais-perkamiausiais tampa negrožiniai kūriniai). Be to, kas nenorėtų stebėti kaimynų gyvenimą pro rakto skylutę arba bent jau langą, kuris priešais švieste šviečia.

„Jeigu pateisinsiu lūkesčius, nusikratysiu mane persekiojančios gėdos. Jei būsiu nepriekaištinga, paklusni namų šeimininkė, daugiau niekas neturės teisės kritikuoti mano šeimą.“

Tuštuma. Norėjau dar, buvo negana. Bet eikime toliau. Lengvai, aiškiai, suprantamai, informatyviai, bet tuo pačiu nuolatos juntamas autorės kažkoks giluminis išjautimas, potyris, būsena, esmė. Pradėjęs nežinojau, kad tai yra autorės gyvenimo pamatais paremtas kūrinys. Tik vėliau - kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių - viskas susiliejo į bendrą vaizdą ir šūksnius „Eureka!“. Buvo negana, tai leisdavau laiką žiūrėdamas serialą, o vėliau - ir interviu įrašai, vaizdo makaluokliai, įvairūs tekstai ir straipsniai, kiti šaltiniai.

„Tad ir toliau patyliukais gyvenu alternatyvų gyvenimą, savo mintis slėpdama smegenų dalyje, kurią rezervavau maištingajai savo tapatybei.“

Patiko. Neatsitraukiau. Skaičiau greitai, tai greitai ir pabaigiau. Informatyvu, naudinga, bjauru, gera, džiugu, bet tuo pačiu ir liūdna. Jeigu paklaustumėte, ką daryčiau, atsakyčiau, kad nelabai turiu ką atsakyti. Tikiu, kad būčiau tas paukštis, kuris nuolatos norėtų pakilti. Esminis klausimas - ar daugelis jų suvokia, kokio platumo pasaulio jie nemato, ko nėra ragavę, kokių nuotykių nėra patyrę ar koks galėjo būti jų gyvenimas, negimus šioje sektoje. Neskubėkite teisti, sociologas suskubtų jums papasakoti, kad sektos savoka nebūtinai turi neigiamą reikšmę.

„Kaip nuostabu, mąstau, kai vyriškumą galima laikyti duotybe ir nereikia baimintis jo netekti. Ar ne ši baimė paskatino mano bendruomenę griežtai atskirti vyrus nuo moterų? Gal pasaulyje, kuriame moterys turi daugiau laisvės, staiga kyla grėsmė prarasti vyriškumą?“

Dabar, žinant laisvės ir galimybių skonį, niekaip neįsivaizduoju, kad galėčiau užsidaryti į vienos bendruomenės rėmus. Netgi dėl mylimo žmogaus to nepadaryčiau. Vis tik labai įdomu būtų, kaip jausčiausi ir kaip elgčiausi, jei nebūčiau paragavęs saldaus ir sultingo obuolio. Vertinu autorės, rodos, kovą su pačia savimi, postringavimus, monologus. Jos vidinį turtą, kuriuo dalinasi. Pažinimu, į kurį atėjo pati savarankiškai. Stiprios valios ir stiprios energijos žmogus.

Rekomenduoju. Perskaitykite ir supraskite, kokį turtą turėjote ir vis dar turite. Laisvę rinktis, galimybes veikti, progas juoktis, neribotai judėti, savaip atrodyti, išpažinti savo, būti ne tiek žmogumi, kiek asmenybe. Skaitydamas pasvarstydavau, ar tai negalėtų būti artima TARNAITĖS PASAKOJIMUI?

Peržiūrėti knygą >>



Rekomenduojame