Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: D. Owens „Ten, kur gieda vėžiai“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: D. Owens „Ten, kur gieda vėžiai“

Delia Owens

„Ten, kur gieda vėžiai“


Delia Owens knyga TEN, KUR GIEDA VĖŽIAI buvo dažniausiai mano matyta knyga 2019 metais. Ar tai buvo gerai išdirbta rinkodara, ar tai buvo Reese Whiterspoon nuopelnas, o gal tai Goodreads ja taip susižavėjo. Vis tik, gal tam yra elementariai paprastas paaiškinimas?

Perskaičiau labai greitai ir vienu įkvėpimu. Toks nuolat griebti verčiantis refleksas.

„ – Prašau, tik nepasakok man apie izoliaciją. Nėra reikalo man sakyti, kaip ji pakeičia žmogų. Aš patyriau ją savo kailiu. Aš pati – įsikūnijusi izoliacija <..>.“

Bus dalykų, kurie piktins. Kalbu apie siužetą, veikėjus bei visas susiklosčiusias aplinkybes. Kodėl vieni pasielgė taip, o ne kitaip? Kodėl ji, na, va tokia? Kaip pačiam būtų, jeigu būtų? Nėra tai filosofinio pobūdžio knyga, labiau gyvenimiška. Sakysiu taip – apie tuos tokius nepritapėlius. Ir tokius, kurie ne visada nori pritapti, siekia būti pripažintais.

Ir vis tik svarstau, kad dažnai yra ir kita medalio pusė. Iki šiolei prisimenu tą vietą knygoje, kai pagrindinė veikėja Kaja atsiverčia šeimos bibliją ir suranda detalę apie juos. Juk jie tavo šeima, kaip gali nežinoti elementarių detalių, bet, pasirodo, everything is possible.

„Bet, ponios ir ponai, ar mes nepanorome įsileisti panelės Klark dėl to, kad ji buvo kitokia, ar ji tapo kitokia dėl to, kad nepanorome jos įsileisti?“

Patiko kaip subtiliai autorė atvaizduoja vyriškosios lyties atstovus. Kokie jie yra įvairialypiai, kad nebūtinai juos būtina „subloginti“, kad išryškėtų pagrindas. Ir vyriškas vulgarumas, brutalumas, ir džentelmeniškumas, ir atvirumas bei emocionalumas. Net išsirašiau vyriškumo apibrėžimą, kurį vieno veikėjo tėvas akcentavo: „tas, kuris gali verkti nesigėdydamas, kuris širdimi jaučia operą ir poeziją, kuris padarys viską, kas būtina, kad apgintų moterį.“

Skaitydamas prisiminiau knygą PASKUTINĖS APEIGOS (autorė Hannah Kent), tik ši yra kiek „lengvesnė“, ne tokia trapi. TEN, KUR GIEDA VĖŽIAI man buvo apie tai, ką gali padaryti žmogus, ko jis gali pasiekti, koks jis gali tapti ir kuo būti, kaip neišduoti savęs, kaip ištverti tai, kas nepakeičiama, nenugalima, nesunaikinama, kaip visą ko apsupty išlikti žmogumi. Taip ir prakošiau ją per vienišumo filtrą. Priėmiau istoriją labai asmeniškai, kadangi pavydžiu veikėjai galimybės ir gebėjimo būti „sau pačiai“.

„Keliauk kuo toliau, kiek tik gali, į atokiausius užkaborius, ten, kur gieda vėžiai.“

Rekomenduoju. Kalbėjimo maniera keistoka, bet laikui bėgant priprantama. Po to ir aiškiau, kodėl ji tokia, ką signalizuoja ir primena. Nemanau, kad galėtų nepatikti, nors sunku spręsti. Ir knygos pabaiga kaip patikliai ir naiviai buvau „sumedžiotas“. Sunku tvirtinti nepažįstant visų-kitų-tų, bet, manau, kad tai bus vienas iš Vilniaus Knygų mugės 2020 perlų.

 Apie knygą >>



Rekomenduojame