Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: F. Cha „Jei turėčiau tavo veidą“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: F. Cha „Jei turėčiau tavo veidą“

Frances Cha
„Jei turėčiau tavo veidą“

 Su šiuo romanu patį sieja love-hate (meilė-neapykanta) ryšys. Iš pradžių skaičiau ir nesupratau, apie ką gi, po velnių, ši knyga. Mečiau. Vėliau ryžausi duoti antrą progą. Gerai, kad daviau.

 Penki gyvenimai. Penkios draugės. Penki keliai, kaip užkariauti pasaulį, kuris visai nenori, kad jį užkariautum. Penkios galimybės ir penki būdai nusivilti. Visuomenė, rodos, dar niekada nebuvo taip nepasiruošusi priimti kitokių (o tiksliau, savaip savų).

 Apie JEI TURĖČIAU TAVO VEIDĄ diskutavome daug. Manyčiau, kad ji sulaukė vos ne daugiausiai diskusijų už kitas išleistas knygas šiais metais. Turėjome argumentuotų (ir nelabai) pokalbių, turėjome destruktyvių ir pažintinių, bet galų gale išryškėjo vyro ir moterų skirtumai informacijos supratime.

Negaliu sakyti, kad visiškai supratau, kokią žinutę autorė norėjo pasakyti. Rodos, kad aplink patį gausybė stiprių, savimi pasitikinčių, nepriklausomų moterų, kurios žino savo vertę, ją pripažįsta ir jos nesumenkina. Dažnu atveju pykau ant pasakojimo veikėjų, kadangi pačios pasirinko būti aukomis. Tik, ar tikrai? Jos nori būti mylimos (atrodo, kad tai yra kiekvieno gyvo organizmo troškimas), todėl turi pasikeisti veidą. Jos nori turėti gerą darbą (o kas nenorėtų? Geras darbas = geras atlyginimas, ne?), todėl turi pasikeisti veidą. Jos nori būti (į)vertintos (kaip ir mes visi – pastebėti, apdėkoti, pagirti, rūpestingumu glostomi), todėl turi pasikeisti veidą. Jos nori išgyventi (vos ne kiekvienos dienos mantra), todėl turi pasikeisti veidą. Tik, klausimas pačiam, ar visada būtina (ir reikia) rinktis lengviausią kelią? Nuskambės kvailai, kai kalbu apie plastines operacijas kaip apie lengviausią kelią, bet kodėl nepradėjus griauti sistemos, dėl kurios visa ši košė ir užvirė? Kodėl nepradėti keisti sistemos nuo savęs? Kodėl nekvestionuojamos senos tradicijos, senas mąstymas, visos kitos atgyvenos?

 Romanas priminė paties gyvenimą keliais aspektais. Jau pusmetį nebendrauju su savo sese dėl jos tradicijų kvestionavimo (tuo užsiimu aš). Iš kur jos apskritai atsirado? Pradėjau taikyti „vaiko metodą“, kuris norėdamas pažinti jį supančią aplinką, visada klausia „kodėl?“. Dabar dvejoju dėl daugelio dalykų, dažnai išgirsite mane klausiant „kodėl?“.

Kitas aspektas, kuo panašus šis kūrinys į paties gyvenimą – jų noras būti tokiais pačiais vienodai gražiais, kaip paties noras yra išsišokti. Nedarau tai piktybiškai – tai suvokiu kaip savęs išlaisvinimą, „išdrąsinimą“, nusistovėjusių tvarkų-kilmės kvestionavimą ir būtinumą šiomis dienomis, šiais laikais. To, aišku, buvau padrąsintas, paauklėtas gyvendamas užsienyje, kuriame būti savimi yra visada prioritetas numeris vienas. Lietuvoje, vis tik, mes dar kelyje.

Klydau manydamas, kad tai paaugliams skirta istorija. Tiksliau – brandiems paaugliams, pradedantiems suaugusiems. Klydau. Istorija kaip tik gali rezonuoti visiems panašaus amžiaus (į maniškį – galite paklausti kiek metų, nesikandžioju) žmonėms. Perskaitykite citatas, jos tikrai šauniai atspindi kūrinio nuotaiką. Tiršta – taip, kaip randama kūriny.

Rekomenduoju. Galiausiai prisijaukinęs kūrinys, kuriame kvestionuoti kiekvieną veiksmą, klausimą ir jo atsakymą, poelgį yra rekomenduotina, o gal net ir būtina. Pasidžiaugti tuo, kad patys nesame tokios kultūros įkaitais, tačiau blaiviai pagalvoti apie tai, kokios visuomenės ir kokio kito suopračio įkaitais esame mes patys.

 Vietos, kurias pasižymėjau:

 „ – Ar tik ne todėl iškentėjai tiek skausmo dėl tos operacijos? – klausia ji, durdama pirštu į mano skruostą. – Kokia prasmė turėti gražų veidą, jei nemoki tuo naudotis?“ (34 pusl.)

 „Norėjau suimti ją už pečių, papurtyti ir pasakyti: liaukis laksčiusi kaip kvailė. Turi taip daug ir gali daryti, ką tik nori.

Jei turėčiau tavo veidą, gyvenčiau daug geriau už tave.“ (36 pusl.)

 „Galbūt todėl, kad didžiąją vaikystės dalį praleidau be televizoriaus – močiutė sudaužė jį per vieną iš savo įniršio priepuolių, – aš vis dar nežinau, ką kalbėti apie serialus ar aktorius, nesuprantu juokų iš realybės šou. Kai tik susipažinome su vyru, jis manė, kad tai žavu, ir vis stengdavosi apie tai užsiminti pokalbiuose, kol paprašiau liautis. Sužinoję šį faktą apie mane visi pamanydavo, kad tėvai daug dėmesio skyrė mano lavinimui, nes šiais laikais daug jaunų tėvų atsisako televizoriaus namuose dėl vaikų. Suprantu, kaip realybės laidos gali paveikti tavo smegenis, nuolat kartodamos tas linksmas scenas su įrašytu juoku, nuo kurio galima išprotėti. Bet išgirdę mano baigto provincijos universiteto pavadinimą, klausytojai susižvalgo lyg sakydami: „Štai kodėl pažangi tėvystė rizikinga.“ (39 pusl.)

„ – Kai gimsta berniukas, duktė tampa atšalusiais ryžiais, tinkamais tik išmesti, – sakydavo ji, o akyse pasirodydavo šypsena.“ (46 pusl.)

„Bet šitas vyras buvo ne tik malonus, bet ir jo motina – mirusi. Jei mes turėtume vaiką – o aš norėjau kūdikio – silpno padarėlio, kuris priklausytų tik man, – anyta nesikištų į jo auklėjimą. Ir niekada jo iš manęs neatimtų. Atrodė per gerai, kad būtų tiesa.“ (52 pusl.)

 „Nepaisant milijonų gyventojų, Korėja tarsi akvariumas – visada atsiras, kas į kitą žvelgs iš aukšto.“ (75 pusl.)

 „ – Vaikams nereikia ruoštis, tiesiog susilauki, o jie vienaip ar kitaip užauga, – kala ji mums, o ypač Hainai, nes tebemano, kad toji vis dar ištekėjusi. – Kas pasirūpins jumis, kai pasensite? Pažvelkite į mane! Koks mano gyvenimas būtų be jūsų?“ (115 pusl.)

„Nežinau, kartais pasvarstau, gal reikėtų išvažiuoti į Honkongą ar Niujorką kaip kelios kitos merginos, su kuriomis dirbau, – jos pasakojo radusios darbus salonuose ten. Tikriausiai tuose miestuose grožio standartai žemi ir žmonės vaikšto bjauriais veidais.“ (116 pusl.)

 „Kas žino? Gal, jei persikraustyčiau, kas nors mane ten vestų. Užsienietis, manantis, kad aš gimiau graži, nematantis skirtumo.“ (116 pusl.)

 „Manau, kad dėl minčių apie motiną dar sunkiau priimti tą faktą, kad negaliu susilaukti kūdikio. Man nesunku pastoti, bet kad kūdikiai vis žūsta. Kažkur skaičiau, kad kūdikiai patys abortuojasi žinodami, kad jų atsiradimas sukels bėdų. Mane gniuždo mintis, kad jie verčiau pasirenka mirti, negu gimti man.“ (124 pusl.)

„Dabar Naujo produkto plėtros skyriuje mano tiesioginė vadovė yra netekėjusi trisdešimt septynerių metų moteris, kurios man ima darytis beveik gaila per kiekvieną komandos vakarėlį. Vos tik pradedame vakarieniauti, iš karto visi ima diskutuoti, kodėl jos niekas neveda.

Na, eisime ratu aplink stalą ir kelsime hipotezes dėl panelės Čan, – pasiūlo skyriaus vedėjas Li, kai tik viršininkas Čo atneša mėsos patiekalą. – Viršininke Čo, ką manote?“ (126 pusl.)

„Mano tėvai seni. Jiems reikėtų dukters, kur mylėtų juos ir būtų dosni, siųstų jiems tam tikrą savo atlyginimo dalį ir kas mėnesį grįžtų namo su naujienomis apie paaukštinimus ir pergales meilėje.“ (153 pusl.)

„Visada laikiau viltį jaunystės kvailyste, kuria reikia greičiau nusikratyti.“ (190 pusl.)

„Maloniai nusišypsau ir sakau, kad man didelė garbė. Geru dešimtmečiu vyresnė už mane Mari yra šiek tiek pakvaišusi. Jai beveik keturiasdešimt, išsiskyrusi, turi antsvorio ir tai daro ją nematomą bet kurios kartos korėjiečių vyrams.“ (210 pusl. 

„Korėjiečiai vyrai moterų pinigus gali pakęsti tik iki tam tikros ribos, ypač jei patys yra turtingi.“ (216 pusl.)

„Per trumpą laiką iškilsiu taip aukštai, kad jam mane palikus, aš tapsiu audra su žaibais, atominiu sprogimu.“ (227 pusl.)

„Ne, ne, ne! Kodėl tu turėtum gauti atlyginimą už tai, kad nedirbi, kai visi kiti pluša dvigubai sunkiau už tave? Kad tu galėtum žaisti su kūdikiu namie? Dėl tokių moterų kaip tu bendrovės ir nenori samdyti moterų. Todėl moterys ir atsilieka visur. Jei būtum vyras, kiek laisvų dienų galėtum turėti gimus vaikui? Teisingai! Nė vienos.“ (234 pusl.)



Rekomenduojame