Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: G. Calligarich „Paskutinė vasara mieste“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: G. Calligarich „Paskutinė vasara mieste“

Gianfranco Calligarich

„Paskutinė vasara mieste“

 

Užrašiau pavadinimą ir tik tuomet atkreipiau dėmesį į jo simbolinę reikšmę. Paskutinioji .. vasara .. mieste.

„Kitą rytą mano galva buvo didelė kaip kambarys, kuriame nubudau, ir nebuvo lengvą ją prakišti pro duris į virtuvę, kad nueičiau išsivirti kavos.“

Be jokios abejonės šis itališkas kūrinys įstrigs mintyse ypatingai ilgam. Pirmieji puslapiai buvo tarsi kamštis, įstrigęs atidarinėjant vyno butelį, tačiau ilgai negaištant laiko, įstūmiau ir su susižavėjimu perskaičiau.

„Grįždamas sustojau nusipirkti dar aspirino ir šiek tiek maisto, o tada užsidariau namuose, nusprendęs niekur iš jų neiti, kol pasaulis manęs neatsiprašys.“

Atrodo, kad taip subtiliai, tuo pačiu tiesmukai ir gražiai apie nebūtinai gražius dalykus gali rašyti tik italai. Atsirastų gal ir dar kurios nors tautos rašytojas, bet dabar apie šį. Skaitant sakydavau - italas. Žinote, ką priminė Gianfranco Calligarich kūryba? Alessandro Baricco. Ne tiek konkrečią knygą, kiek rašyseną, rašymo manierą. O aš taip mėgstu A. Baricco!

- Kas vyksta? - paklausiau.

- Nieko, - atsakė ji. - Man patinka tavo pilkos akys, svarsčiau, ar galėčiau tave įsimylėti.

- Nėra reikalo, - pasakiau prisidegdamas cigaretės filtrą, <…>

Pradėsiu nuo kito galo. Viršelis knygos absoliučiai kerintis. Tarsi išdegęs nuo saulės kaitros, antrų rankų knygynėlyje rasta kopija. Pavadinimo raidės kartais sublizga, o kartais išnyksta. Ir tas veikėjas, itališkai kumpa nosimi tarsi ir sufleruoja tau, kad tai istorija apie jį - jo trumpa akimirka gyvenime. Pašiaušti plaukai arba subtiliai netvarkinga visuma. Nors ir nematome, tačiau jaučiu cigaretė smilksta jam tarp pirštų. Akimirka pagauta, kai jis nori išpūsti sunkaus gyvenimo lengvai įtrauktą dūmą.

„Nemačiau jos nuo tada, kai ją atleido iš laikraščio redakcijos, nes rašydama apie vieno garsaus miestiečio laidotuves tarp gedulingai nusiteikusių paskui karstą ėjusių žmonių įrašė ir mirusįjį.“

Nuostabus kūrinys. Įsimenami veikėjai. Išgyvenama realybė. Artima ir slogu. Melancholiška ir tamsu. Šiurkštu, bet malonu. Pikta ir linksma. Toks karštis, kuriame nuolatos vyrauja šalto vėjo gūsiai. Ir tas humoro jausmelis, kuris, kaip malonus kvepalų aromatas, užsvaigina. Atmosfera, sklindanti iš knygos, yra nesuvokiamai realistiška, suprantama ir išgyvenama. 

„Kodėl jis nepaliko jos? Kas per žmonės - tik ir bando skirtis, siaubingai bijodami, kad pavyks.“

Destruktyvi meilės istorija. Jie abu vienas kito verti, nors, atrodo, kad jiems ir nebuvo lemta būti kartu. Norėjo, tačiau labiau nenorėjo. Keistumas. Jų santykiai absoliučiai destruktyvūs, daugeliui, galbūt, net mažai suprantami, kadangi akis, pripratusi prie tolesnių vakarų meilės išraiškos būdų ir atvaizdavimo, sunkiai gali matyti kitaip. Sudėtinga gali būti suprasti kitokią meilę - skaudžią, trapią ir be gražios pabaigos.

„Tą kartą ir sužinojau, kad du žmonės tyli tyliau už vieną.“

Įspėjimas toliau skaitantiems - aptarsiu knygos pabaigą. Jeigu knygos esate neskaitę, toliau mano minčių nebesekite - praleiskite sekančią pastraipą.

Pabaiga - graži ir nepakartojama. Našta, kurią jis pasirinko tempti su savimi, labai simboliška. Interpretavau ir aptariau ją skirtingomis dienomis įvairiais rakursais. Jis gal ir jautėsi sugniuždytas, liūdnas ir piktas ant viso pasaulio vienu metu (nors tokios nuotaikos kūrinyje nejaučiau), tačiau pats jaučiau šventę - išsilaisvinimą. Didžiavausi tokiu sprendimu, kadangi jis rado būdą, kaip save išlaisvinti. Kasdien pats jaučiuosi kaip kalėjime, o jis - jau laisvas. Nebeskauda, neliūdna, nejaučia. Gal knyga dėl to ir buvo dingusi iš pasiūlos - nes propagavo taikią ir, atrodo, malonią savižudybę? Kai ant nieko nepyksti, kai neturi dėl ko gailėtis, kai lošei tik su tau duotomis kortomis, kai niekas tavęs nieko nevertė ir tai buvo tavo paties sprendimas.

Jaunuoliai „bandė groti fleita. Staiga Gracianas išpūtė cigaro dūmus jų pusėn. - Sušikti maištininkai, - pasakė. Vaikinai liovėsi groti ir susižvalgė. Tada stambesnis, rodydamas fleitą, maloniai tarė: - Gal nori šitą šiknon? - Gracianas iš po akinių nusišypsojo. - Garsas menkai pasikeistų, - pasakė.“

Rekomenduoju. Melancholikams ir alkoholikams. Mylintiems ir nekenčiantiems. Malonios literatūros skaitytojams ir visaip kaip užsispyrusiems snobams. Lyriškai sužeistiems ir kičo paveiktiems. Gaivališkai nusiteikusiems ir baisiai nemadingiems. Prašau, skaitykite, nes su tokia literatūra elementarus žmogiškumas dar turi galimybę išgyventi. 

„<…> atsiverčiau knygą, stengdamasis leistis nunešamas to vidinio įtikinamai skambančio balso, kuriuo skaitome. Tas balsas kiekvieno mūsų skamba skirtingai, jei mūsų sielos skirtingos, ir vienodai, jeigu vienodos, tačiau jis visada tobulai melodingas - tas balsas, kurio niekada nenaudojame, bet kurį galbūt turime dar prieš tai, kai rėkdami pasiekiame šį pasaulį.“



Rekomenduojame