Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: G. Garcia „Apie moteris ir druską“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: G. Garcia „Apie moteris ir druską“

Gabriela Garcia

„Apie moteris ir druską“

Kuo toliau, tuo artimesnė darosi lotynų atspalvio turinti literatūra. Joje gausu naujų, neatrastų ir anksčiau neapčiuoptų detalių. Karts nuo karto dar nusistebiu, kaip Lietuvos skaitytojai nenoriai skaito tokią literatūrą. Juk, rodos, jeigu nežinai - tai domėkis, jeigu nemoki - praktikuokis, jeigu nesupranti - krapštykis. Gerai, prisėdau rašyti ne apie tai, o apie norą išreikšti susižavėjimą Gabrielos Garcia romanu.

„Moteris neišsižada meilės Dievui, šaliai ar šeimai, - sakydavo anuomet, kai vyrai dar bandydavo užkariauti jos dėmesį. - Mirsiu našlė, tokia mano dalia.“ (17 psl.)

Numaniau į ką veliuosi. Istorija apie savais būdais ir metodais stiprias moteris, savu laiku pasižymėjusias atminty jei ne paminklų pavidalu, tai bent jau prisiminimuose. Moterys čia tikros - jos daug analizuoja, trokšta ir svajoja, atlieka priskirtą visuomenės (ir pačios) pareigą, jai paskirtą prievolę: paklusti, mylėtis, gimdyti, prižiūrėti, būti mušamai, išklausyti ir… patylėti, bijoti. Šiame kūriny moteris akistatoje su to laikmečio (pasakojimas apima nemenką laiko tarpą ir atitinkamą kartų skaičių) tikrove.

„Kaip įdomu, kad vyrai manosi galintys taip paprastai pažinti moterį. Ji palauks, kol ilgiau laukti nebegalės.“ (22 psl.)

Moterys patrauklios. Jų kaltė, kad jos tokios gražios. Jų kaltė, kad jos yra norimos. Jų kaltė, kad jos paliečiamos. Jų kaltė, kad nepaklūsta. Ne, ne, jos čia stiprios!, nors dažnai ir skriaudžiamos. Jos - su charakteriu, mielieji.

„Ir tada Džanetė suprato: kietos merginos nėra laimingos. Tikriausiai niekas nėra.“ (101 psl.)

Gabriela Garcia paliečia rasizmo temą. Pačiam gerai (pažintine prasme) buvo skaitant tam tikras vietas, kuriose aptariamas rasizmas net tarp tos pačios rasės žmonių. Egzistuoja Majamio kubietis, o tuo pačiu egzistuoja ir Kuboje gyvenantis kubietis.

„Tada ji, rodydama į savo odą, paklausė tėvo:

- O kur tokie žmonės kaip aš?

Tėvas nutildė ją pliaukštelėjimu. Ir priminė, kad vaikai nereiškia nuomonės. Vaikai neklausinėja, vaikai tik atsakinėja. Vaikai daro, kas liepta.

Dabar ji žinojo atsakymą. Vienos moterys čia, šiuose laukuose, buvo laisvos, kitos ne, o dar kitas laikė kreolėmis. Ne toks jau slaptas vergvaldžių įsakymas: maišykitės, kad pagerintumėte veislę. Ispanai vyrai, smurtaudami jūs darote paslaugą, smurtaudami jūs tobulinate šios kolonijos rasę. Kad tokiems kaip ji galėtum sakyti: tu ne juodaodė.“ (26 psl.)

Ir tuomet prisiminiau - a.a. senelė sakydavo, kad lenkai Lietuvoje ir lenkai Lenkijoje yra du skirtingi dalykai. Ne tiek vartojama kalba (nors vis tik daugiau panašumų), kiek ir gyvenimo būdu, taisyklėmis. Įtikėjau tuo, dabar esu rasistas?

„Tokiems žmonėms kaip mes pasirinkimų Meksikoje trys. Vėl kirsti sieną <…>. Grįžti į tikruosius savo namus - ten, iš kur kažkada pabėgome persekiojami bado ir mirties. Arba dar vienas sunkus pasirinkimas: likti čia su kitais tokio pat likimo žmonėmis <…>“ (105 psl.)

Be rasizmo ir stiprių moterų, kurios yra viso šio kūrinio kupolas, atrasim imigrantų problemą. Pasirodo nereikia toli keliauti, kad susidurti su šia problema - šiuo metu ir Lietuvoje vyksta ne(į)tikėti(ni) dalykai. Skaičiau jau ne vieną knygą, kurios aptaria panašią tematiką ir vien šiais metais atradau gausybę būdų, kuriais galima būtų patekti iš Meksikos į JAV ir/arba per visą Pietų Ameriką nukeliauti iki Meksikos, o ten jau kaip Dievas duos.

„Šioje alternatyvioje visatoje aš gal nė nebūčiau motina. Pasakysiu nuoširdžiai: ne visada noriu būti motina. Kartais noriu būti šokėja ir penktadieniais šokti savo mėgstamame klube <…>. Kartais noriu būti plaukike <…>. Kartais, užėjus norui užpulti mane saugančius vyrus, noriu būti kovotoja. <…> Kartais noriu, kad man sugrąžintų dukterį, bet, atleiski man, Dieve, kartais linkiu jai kitokio gyvenimo, ne su manimi. Bjauru pripažinti. Bet netikėkite motinomis, kurios sako, kad motinystė - tai pašaukimas arba pasiaukojimas, arba grožis, arba kažkas tokio iš sveikinimo atvirukų.“ (77 psl.) 

Ir visais atvejais tai istorija apie mamas, motiniškus instinktus, kovą ir tvirtybę, charakterį ir smūgį, išlikimą ir laisvę. Visai neseniai žiūrėjau laidą, kurioje dalyviai kalbėjo ir sutarė, kad būtent trisdešimties/keturiasdešimties būdami supranta, ką jiems teigė (mėgino įskiepyti) motinos, kai buvo vaikai/paaugliai. Kad visą šį laiką motinos buvo teisios; dabar aišku, ką jos turėjo omeny.

„Galiausiai užsisakom po cortaditos ir mama uždeda ranką ant manosios. Ji taip nepratusi reikšti emocijų, bet nesusilaiko; mane tai sujaudina ir aš vėl skubu dėtis kaukę. Mes vėl, vėl, vėl žaidžiam tą patį žaidimą, ir tai dar blogiau negu apskritai nesikalbėt.“ (209 psl.)

Grįžtant prie mamų. Sūnų čia nebus, knyga yra apie moteris. O viena svarbiausių temų - motinos ir dukros santykis. Kodėl dažnai taip yra sunku? Kaip padėti, kai pagalbos nenorima? Kaip išgirsti, kai nebemokama klausytis? Kaip suprasti kūno kalbą, kai reti susitikimai nutolina? Kaip kalbėti, kai skauda? Kaip…

„Pamatyk mane, pamatyk mane, - galvoju. - Tik šią vieną akimirką, pamatyki mane. Aš skęstu, šaukiu: pasakyk man, mamyte, pasakyk, kaip gyventi.“ (210 psl.)

Taip - mamos ir dukros santykis buvo viena įdomiausių knygos vietų. Ji priminė apie tai, kaip dažnai mes vieni kitų nesuprantame ir kaip dažnai mus skiriantis amžius priskiriamas skirtingų kartų sąvokai. Pavyzdžiui, pačiam su mama dažnai sudėtinga susikalbėti - esame skirtingi, gimėme ir augome ne tomis pačiomis epochomis, todėl susiformavusios pasaulėjauta ir pasaulėžiūra dažnai skriaudžia tiek vieną, tiek kitą. Širdy esame giminės, vienas kraujas, tačiau tas pirminis instinktas yra pulti kitokį (nesutarti).

„Pažvelgiu į senelę ir pagalvojau: „Aš priversta tave mylėti.“ O tada: „Tu irgi priversta mane mylėti.“ (177 psl.)

Romane motina ir dukra yra tai, kas iš jų liko. Neramu, graudu, bet to ir reikėjo tikėtis. Didelė problema yra nemokėjimas komunikuoti ir klausyti(s). Be to mes nelabai ko ir pasieksime, kad ir kokie dori bei geranoriški mūsų ketinimai būtų.

„Ir aš žinau, kad mane atleis, žinau, kad abudu su Marijum nebeturėsime darbo, žinau, kad jis manęs niekada nemylės taip, kaip man reikia, tai yra tokia meile, kuri ištrina viską, kas buvo prieš tai, ir žinau, kad jis mane ir pribaigs, bet jaučiuosi lyg sunkvežimis, lyg akmenų pilnas plyštantis maišas, taip, lyg savo svoriu galėčiau viską suknežinti.“ (216 psl.)

Kaip jau minėjau, knyga priminė daugybę kitų knygų: „Amerikos purvas“ ir jos užsispyrimas gerovės link, „Maldos pagrobtosioms“ ir narkotikų, viršenybės, prievartos problematika, „Prarastų vaikų archyvas“ ir imigracijos/emigracijos (vaikų) problema ir netrukus pasirodysiantis romanas „Sunkūs laikai“, kuris atliepia kiek istorinę Pietų Amerikos problematiką (kurioje, aišku, savo trigrašį buvo įkomponavusi ir JAV).

„Šis kalėjimas saugus kūdikiams - kūdikiams, kurių neturėtų būti kalėjime.“ (74 psl.)

Rekomenduoju. Tai debiutinė Gabrielos Garcia knyga, kuria nenusivyliau - likau su maloniu žiburiu atmintyje. Istorija apie moteris ir jų pasirinkimus, charakterius ir pasiekimus, strategijas ir pasiryžimus, siekius, svajones ir svyrančias rankas, o tuo pačiu ir stiprybę, meilę, motinos instinktą ir tai, kas susiję su moterimi. Bus meilės, prievartos, narkotikų ir neteisybės, ginklų, revoliucijos ir smurto, troškimų, vaikų ir didžių svajonių, kurių vienos išsipildys, tačiau daugelis bus pasmerktos pražūčiai. Šaunu, kad romanas prakalbinta ir lietuviškai.

„Galvoju: taip turėtų baigtis dauguma santykių iš lėto, be dramų ar pragaro, be priežasties - tiesiog du žmonės, kurie nuobodžiai stengdamiesi išgyvent kasdienybėje tampa bendrininkais.“ (154 psl.)

Apie knygą >>



Rekomenduojame