Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: G. Kanovičius „Šėtono apžavai“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: G. Kanovičius „Šėtono apžavai“

Grigorijus Kanovičius

„Šėtono apžavai“

Myliu Danutą-Hadasą. Bet myliu ir Grigorijų Kanovičių. Nors labiau Danutą-Hadasą.

Skaitantys bičiuliai, kokio tai grožio kūrinys. Nepaisant liūdnų įvykių ir istorijos, autoriaus gebėjimas rašyti, pasakoti, kurti ir užburti yra nenuginčyjamas. O Dievai, kada paskutinį kartą teko skaityti tekstą, kuris slysta akimis ir mintimis taip, kaip vaikas su rogutėmis nuo apsnigto kalniuko?

Liaupsinti autorių derėtų ne tik dėl gebėjimo papasakoti istoriją, tačiau ir kuriant veikėjus. Visi personažai, veikiantys knygoje, yra unikalūs savo tikrumu, charakterio savybėmis, buitiškumu ir pačia asmenybe. Rodos, kad nieko juose nėra išgalvoto. O štai Danuta-Hadasa yra mano mėgstamiausia moteris, kuri norėčiau, kad būtų mano močiute ir mama viename (nepykit tikrosios, su jumis viskas tvarkoje). Juokas pro ašaras, ne kitaip. Ji - atominė, įelektrinanti. Kartais nori ją pasmaugti, bet dažniausiai iš meilės užmyluoti. Linkiu nedelsiant visiems susipažinti su šia nuostabia veikėja, nes kitaip tik ir pažinosit tokias, kurios dėvi pūstas sukneles, mekena į nosinaitę ir dar velniai žino ką negyvenimiškai atvaizduoja.

Paliesta tema - visai kas kita. Kraupi ir itin nemaloni istorijos dalis, kurią išgyveno žydų tauta. O šioje knygoje konkretūs gyvenvietėje gyvenę asmenys. Nesudramatizuota, labai tikroviška. Veikėjai išgyvena savaip, bet, rodos, kiekvienas išlieka ramus. Matyt, kad susitaikymas su padėtimi atėjo greičiau nei panika, baimė, noras bėgti, slėptis. Nepuola pirmyn stačia galva, toliau gyvena savo įprastus gyvenimus. Pasaulis nesustojo, žmonės toliau turi būti laidojami.

Nukeliu kepurę ir lenkiuosi, nes patsai ramybės neturėčiau. Arčiausiai, ką galiu imti palyginimui, tai dabartinė padėtis mūsų pasaulyje - pandemija. Po kurio laiko net nepastebi, kaip paranoja ima uzurpuoti tavas mintis. Kuo dažniau girdi, tuo labiau bijai. Kuo daugiau sutinki žmonių, tuo daugiau abejoji. Kiekvienas ligą lemiantis niuansas - įaudrina tavo vaizduotę kaip netikėtas garsas siaubo filme. Jie daugmaž galėjo numanyti, kokia lemtis jų galėjo laukti. Kai kurie pasidavė paranojai, kiti - išliko blaiviai mąstančiais, treti nelabai ir aišku. Pažįstami žmonės atsisuko prieš tave, nes ir jiems buvo baisu, jie pasidavė baimei, parsidavė jai. Reikia kaltinti?

Be jokios abejonės svarbus kūrinys. Itin liūdnas ir neteisingas, tačiau šviesus. Galia slypi asmenybėse, kurias atrandame papasakotoje istorijoje. Kiekvienas jų mums gali padėti suvokti, kieno pusėje būčiau, ką palaikyčiau, kaip pasielgčiau. Ir svarbiausia - kaip suvokimą pritaikyti dabartiniame pasaulyje, kuriame gyvenu. Jeigu pasirenki būti čiut čiut geresniu žmogumi, tuomet galvoji, kaip tai gali pasiekti - darbais, veiksmais, kalba, buvimu, palaikymu, akių mirktelėjimų ar mintimis, nukreiptomis į Dievą.

Rekomenduoju. Manyčiau, kad nedaugeliui pavyko suprasti minties ar minčių, kuriomis norėjau pasidalinti viršuje, bet tai nėra bėda. Perskaitykite knygą, bus paveikiau. O tai, kas parašyta viršuje, telieka mano dienoraščiu savo paties žmogiškumui.

Plačiau apie knygą >>



Rekomenduojame