Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: G. Služitel „Savelijaus dienos“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: G. Služitel „Savelijaus dienos“

Grigorij Služitel

„Savelijaus dienos“

Romanas, kuris primena, kaip dažnai mėginame nusijuokti ir pajuokauti vardan to, kad paslėptumėme tai, ką skauda. Gerai pažįstamas savisaugos instinktas, kuris užkerta kelią kitam pažeisti tavęs labiau nei kad tu pats. SAVELIJAUS DIENOS vienareikšmiškai viena įdomiausių knygų, kurias turėjau garbės skaityti dar šiais metais.

Nenustebkite, jeigu tekste išgirsite kalbantį katiną - tai tikra. Jis - protingas, šmaikštus, drąsus, toks kasdieniškai pažįstamas ir lengvai susitapatinamas (vis dar nerandu tinkamo žodžio lietuvių kalboje). Rodos, kad autoriui pavyko taip sėkmingai susitapatinti su šiais gyvūnais, jog išmonė ir realybė plevėsuoja tarp labai plonos ribos.

Vis tik ne apie šauniuosius gyvūnus ši knyga, o apie mus visus. Net neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų sugebėtų save atrasti tiek viename, tiek kitame amplua. Situacijoje. Tekstas toks turtingas, gaivus, šmaikštus ir tuo pačiu skaudus. Vertimas - neįvertinamas!, o autoriaus išmintis bei humoro jausmas varva per knygos puslapius - norėjau nusirašyti vos ne kiekviename puslapyje esančias įdomias vietas, šaunias citatas, įsimintinas detales.

SAVELIJAUS DIENOS labai žmogiška knyga. Daugelis įvykių primins vos ne kasdienį mūsų gyvenimą ar tai aplinką, kurioje habituojame. Teisingumas, gerumas, neapykanta, kančia, džiaugsmas, pragmatiškumas, spontaniškumas, liūdesys. Žmogiškumo praturtintas tekstas.

Rekomenduoju. Garantuoju kelis gramus juoko, žiupsnį liūdesio, akistatą su savimi ir aplinkiniais, elgesio ir poelgių analizę. Abejingų nepaliksianti rusiškas Brisius. Nepamirštama istorija.

Už patį iškalbingiau gali prabilti tik citatos, kurioms, rodos, net ir nebuvo pabaigos.

„- Mamyte, o kuo aš vardu?

Pagalvojusi ji atsakė, kad Savelijus. Kodėl ji mane pavadino Savelijumi? Nežinau. Tikriausiai savo mėgstamos trijų procentų varškės „Savuška“ garbei <…>“ (17 pusl.)

„Jis išvertė drebutieną ant laikraščio, aš puoliai ėsti svarstydamas apie politinę padėtį šalyje ir pasaulines angliavandelinių kainas.“ (23 pusl.)

„<…> bet ir dovanojo dėžę nuo Chiquita bananą. Nuėjo į sandėlį ir atnešė. Turint galvoje, kad šiuo metu Maskvoje nekilnojamojo turto stygius. Kad jūs žinotumėte!“ (25 pusl.)

„<…> ir, aišku, trijų procentų varškė “Savuška”, be kurios tuo laiku neapsieidavo joks kačių stalas. Deserto teta Madlen numetė mums šliuzo prižiūrėtojo sportbačių raištelius.“ (31 pusl.)

„Vaikystėje laikas lygus tau. Tinka kaip nulietas. Neskuba, nelekia. Neveja, bet ir nestabdo. O paskui jau kažkas atsitinka. Jis lyg nutrūksta nuo saito.“ (36 pusl.)

„Kiekviena diena užburdavo savo negrįžtamumu. Apverkdavau kiekvieną šiandieną, dar nespėjusią versti vakardienos.“ (36 pusl.)

„Vitia augo. Kartą, maudama jam kelnes, Lena staiga suprato pasenusi.“ (49 pusl.)

„Vitia rengėsi eiti per gyvenimą užsimerkęs. Ateityje nelaukė nieko gero. Gan anksti pradėjo suvokti, kad norintį likimas veda, o nenorintį tempia.“ (50 pusl.)

„Jo pirštuose sužibo mažytės žirklutės, ir jis ėmė baisiai nemokšiškai, kreivai ir, sakykime tiesiai, netalentingai karpyti man nagus.“ (57 pusl.)

„Be abejonės, visus reikalus atlikdavau į specialų lovelį. Bet kartą neišlaikęs išbandžiau likimą palikdamas po artefaktą abiejuose mamos Lenos batuose.“ (60 pusl.)

„Bet vienas gudrus daiktas mane nepaprastai sudomino. Klozetas. Tiesiog pakerėjo. Iš aukštai klozetas atrodė… Hm… kaipgi atrodė klozetas? Tarkime taip: panašus į triskart O, tolydžio mažėjančią. Keramika ir puodo forma konstrukcijai suteikė neįtikėtinų akustinių savybių.“ (63 pusl.)

„<…> ir žiūrėdavo į viršutinį kampą, kur kabėjo televizorius, laidą “kol visi namie”.“ (64 pusl.)

„Ir vėl užsinorėjau to paties. Įėjau į Mamos Lenos kambarį, stryktelėjau ant lovos ir galvūgalyje palikau savo parašą. Iškart palengvėjo, aš nusiraminau.“ (71 pusl.)

„Tėvystės instinktas, kurio, tiesa, niekada savyje neįtariau, galiausiai ėmė ir pratisai sukniaukė. O, mano testikulai! Mano aksominės dėžutės! Mano vilnonės cimborijos! Mano nepareikalautos santaupos prapuolė sausai.“ (74 pusl.)

„Į kates žiūrėdavau, kaip estetas žiūri į meninį natiurmortą: smalsiai, dėmesingai, bet netrokšdamas suėsti to, kas pavaizduota paveiksle.“ (80 pusl.)

„Galbūt mano negražumas įkvėps aktoriui kokią nors ypatingą intonaciją, pasažą ar kaip tai teatre vadinama. Kas žino, kas žino: kūrybos keliai kreivesni už avino ragą.“ (154 pusl.)

„Murkiau šešiomis aštuntinėmis, dviem penktinėmis ir septyniomis vienuoliktinėmis. Iš pradžių murkiau largo, paskui perėjau į andante non troppo, bet nesusilaikęs tęsiau jau allegro assai.“ (154 pusl.)

„ - Lašus laižai?

<…>

-Taip, pažįstu… valerą. Žodžiu, laižiau.

-Na, įsivaizduokite: lašai kasdien. Ir ne koks šlamštas, o tikri, vokiški. Lomkių nebūna.“ (176 pusl.)

„Žmonės taip sukurti, kad savo neišsenkamos energijos perteklių turi kam nors išlieti. Tačiau daugelis per visą gyvenimą taip ir neišmoksta ką nors su ja veikti. Ir tada ateiname mes. Kartais man atrodydavo, jog aš prisipildavau kažkokio tąsaus blausiai geltono kaip karamelė skystimo. Šitas skystimas - jų jėga, kurios jie neturi kur panaudoti. Jeigu Jie šią jėgą kaupia savyje ir glemba, apsunksta, tada nuo jos jie gali susirgti. Man tokie dalykai nepatinka.“ (222-223 pusl.)

„Šuo mąsto: žmogus mane prižiūri, žmogus mane šeria, rūpinasi manimi. Tikriausiai jis dievas. Katė mąsto: žmogus mane prižiūri, žmogus mane šeria, rūpinasi manimi. Tikriausiai aš dievas.” (223 pusl.)

„- O, jeigu mokėčiau rašyti. Kažkur girdėjau, kad rašytojai labai daug valgo ir dažnai eina į tualetą.“ (234 pusl.)

„Vaikai su manimi retai žaisdavo. Vaikai nepripažįsta priežasčių, jiems yra tik pasekmės. Mano sužalojimus jie laikė mano esybės atspindžiu. Jiems atrodė, kad gamta tokiu būdu tarsi iškėlė į paviršių mano turinį, todėl jiems buvau baisus, piktas katinas, kurio reikėjo vengti. Kartą kažkoks trimetis berniukas man net įspyrė, bet gavo nuo motinos į ausį. Aš ant jo nepykau. Jo manymu, jis padėjo likimui pagreitinti jo sumanymą.“ (248 pusl.)

Plačiau apie knygą >>



Rekomenduojame