Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: Greer Hendricks, Sarah Pekkanen "ANONIMĖ"

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: Greer Hendricks, Sarah Pekkanen "ANONIMĖ"

Greer Hendricks, Sarah Pekkanen
ANONIMĖ

Kaip sekse, taip ir detektyve – svarbiausias yra vyksmas link pabaigos, o ne pati pabaiga. Na, pabaiga svarbi, tačiau ji daug saldesnė, jei iki jos buvo einama intriguojančiai – flirtabiliai.

Užjodino anonimka. Net neaišku kada ją paėmiau, kaip atsidūriau joje, kaip nesustojau ir kaip perskaičiau. Absoliuti manipuliacija, ir tai kaip buvo gardu!

Lankausi pas psichę (psichoterapeutę), tad ir toks sutapimas turėjo savy žavesio. Ar tikrai ji taip analizuoja, kaip kad Ta iš L raidės? Kiek jie mumis, pacientais, iš tikrųjų gali manipuliuoti ir ar tikrai esame tokie nevykėliai, kurie nepastebėtų kažkokio nuokrypio nuo normos? Ir iš viso, tuomet, kas yra norma?

O, labai patiko, kaip sudėliota knyga ir kaip joje reikalai veja įvykius, o pastarieji įvyksta dar net nespėjus atsiversti naujo puslapio. Pamėginsiu paaiškinti keliais žodžiais – dažniausiai detektyve ar trilery kas nors imasi vaidmens viską išaiškinti, nes įvyksta tas ir anas. O čia, bam!, atvertus naują knygos puslapį jau kažkas būna nutikę, kažkuo veikėjas suabejojo, kažkas kitam neįtiko, kiti paruošė staigmeną. Sutinkat, kad įdomu?

Taip, pabaiga pasirodė kiek per silpna tokiai įvykių sekai, tačiau – na, nebūtų ji k****, jei paskutiniame puslapyje nesužaistų savos partijos. Šach-mat, byč.

(a jaučiat kokios intensyvios nuotaikos rašau? „Anonimė“ kalta)

Tikrai vertas dėmesio. Jei jau rašau, tai po kurio laiko pamėginčiau perskaityti antrą kartą – vien tik vedinas smalsumo, ar nebus to, ką galimai praleidau ir ko nepastebėjau. Kokie galėjo būti ženklai, kurie apmulkino paties akį.

Mulkino – tinkamas žodis.

Pasidalinsiu akimirka iš gyvenimo. Susitinkame su bičiule pakeliui kinan. Juk reik mėgautis vasara, kol gali (bla bla bla). Ir abu suprantame, kad mieliau ne kiną žiūrėtumėme, o lėktumėme namo savais trileriais užsiimti – aš „Anonimę“, ji „Blogio šnabždesį“.

Kaip dažnai Jums pasitaiko tokios situacijos?

Rekomenduoju. Vienas įdomesnių, tokio perskaityti dar tikrai neturėjau progos. Visi ten su savais pričiūdais, kaip ir mes, mirtingieji Žemėje. Tuo jie ir tokie artimi, pažįstami, atpažįstami. O, kad tik šis autorių kolektyvas nesubyrėtų ir kasmet po vieną-du psichtrilerius išstumtų.



Rekomenduojame