Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: H. Kawakami „Mokytojo portfelis“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: H. Kawakami „Mokytojo portfelis“

Hiromi Kawakami

„Mokytojo portfelis“

„ - Aš juk gyvenu vienas. Cukiko, o jūs gaminate?

- Kai turiu vaikiną, tada gaminu, - atsakiau.“

Būtent šia citata ir norėjau pradėti šį tekstą. Nors ir ištraukta iš konteksto, tačiau pačiam joje matosi tiek, kiek buvo tikėtąsi pamatyti visoje knygoje.

Ne meilės tai istorija, toli gražu. Bent jau ne tokia, prie kurios yra pratusi mūsų holivudo nupoliruota akis. Meilė čia vystoma su atsargumu, per aplinkui. Patys veikėjai ją apeina lanku, trypčioja apie ją ir tikrai neskubina savęs jos paragauti, naujai prisijaukinti, užsidėti tą šiltąjį rūbą. Vis tik, sakykite, ar ten tikrai meilė?

„ - Cukiko, alkoholio moksluose jūs pirmūnė. Bet apie literatūros pažymius geriau patylėti.“

Matyt, kad sakės gėrimas turi savotišką tradiciją - jaudulio malšinimą, realybės skandinimą, pramogą, reikalingą atributą kasdienybei pažymėti. Ir pačiam alkoholis yra visa tai, ką paminėjau anksčiau, o kartais net ir kiek daugiau. Žinote, o gal sakė yra tarsi pokalbis apie orą, kurį paliečiame, kai vieni kitiems neturime ką pasakyti, ko paklausti, kaip jaukiai tyloje pasibūti?

„Nieko, aš pratusi - visą laiką iki pat dabar būdavau viena. Viena gerdavau, viena pasigerdavau, viena pasismagindavau.“

Istorija - subtili, tyli, bet kartais su šūksniais miško gūdumoje. Humoro jausmas, nors tiksliausiai ironija, labai pagyvino ir papuošė jųdviejų istoriją. Pasakojimui tai suteikė šarmo, realumo, relatability (kankinau save kelias minutes mėgindamas atrasti lietuvišką atitikmenį). Susimąsčiau apie savo paties bendravimą su kitais žmonėmis - juk visada norisi pajuokauti, natūraliai pagyvinti pokalbį, išbristi iš nepatogios temos, nuslėpti tiesmukišką jausmą, žodį ar akimirką. Tik tarp kitko, rodos, kad niekas nepastebėjo, bet visi pažvalėjo, gal net nusišypsojo ir nusijuokė.

„ - Nebijok, - sušnabždėjo kolega, patraukęs mano rankas ir vėl lenkdamasis man prie veido. Viešpatie, koks primityvus! Šiaip ne taip susitvardžiau, vos nepradėjusi prunkšti.“

Japonų literatūroje pasijuokti pačiam iš savęs būdavo/yra labai keista. Esu labiau pratęs prie to, kad tolimųjų Azijos kraštų literatūroje veikėjai labiau statiški, ramūs, galintys save sumenkinti, tačiau ne lengvo juokdario metodu. Skaičiau ir karts nuo karto nustebdavau, šypsojausi ir juokiausi.

„Susimoviau. Suaugę žmonės susilaiko nuo žodžių, kurie kitiems galėtų sukelti nepatogumų. Negalima laidyti žodžius, po kurių kitą rytą nebegalėtum su šypsena pasisveikinti.“

Pasakojimas priminė Juliano Barneso knygą „Vienintelė istorija“, tačiau ten jųdviejų ryšys buvo natūralus, savaime suprantamas, organiškas. O šioje istorijoje keistumas tame, kad ji (moteris) - tai šiuolaikiškumas, eismas prieš srovę, moteris-galia ir moteris-nepriklausomybė. Jis, tuo tarpu, senoviška mokykla, kupina išminties, tradicijų, protingumo. Jungiantis bruožas tas, kad juose jaučiama vienatvė.

„ - Meilė - ne seilė, - mėgdavo sakyti ji. - Jei meilė tikra, ją kaip medį svarbu ir patręšti, ir apsaugoti - padaryti viską, kas tavo galioje. O jeigu netikra, tai belieka nusiraminti ir palikti ją likimo valiai nudžiūti.“

Rekomenduoju. Kaip knygos skirtuke yra rašoma – „poetiška istorija apie tarpusavio ryšio ilgesį, kartų skirtumus, tradicijų ir modernumo sankirtą.“ Pačio akimis konstatuota, užfiksuota ir pasirašyta.

Apie knygą >>



Rekomenduojame