Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: I. Laužikaitė „Nelly Paltinienė. Tu ateik į pasimatymą“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: I. Laužikaitė „Nelly Paltinienė. Tu ateik į pasimatymą“

Irma Laužikaitė

„Nelly Paltinienė. Tu ateik į pasimatymą“

„Buvau geros nuotaikos, pradėjau dėstyti, kad pirmoji meilė - rožinė, tokia, kai jausmai tiesiog užvaldo, juk ir sakoma, kad į pasaulį žvelgiama pro rožinius akinius. Paskui ateina aistringos - raudonos - meilės metas. O kas toliau? Tada prisiminiau bažnyčią, kunigus, vilkinčius violetiniais drabužiais, ir pasakiau, kad mano meilė Arvydui - violetinė. Brandi ir amžina.“ (331 psl.)

Atsakyti Jums, kodėl į rankas paėmiau šią istoriją, būtų keblu. Nelly Paltinienės nepažįstu, esu girdėjęs vos vieną kitą dainą. Koncertuose nesilankiau, gyvenimo istorijos nesekiau, žiniasklaidoje praleisdavo, o televizijoje - perjungdavau. Kas pasikeitė?

„Tai galima bandyti paaiškinti tik prigimtimi, kaip žmonės sako, Dievo dovana. Ne kiekvienas atlikėjas turi tokią aurą. Kas traukia? Nuoširdumas: jei sklinda iš vienos dūšios, pasiekia ir kitą.“ (76 psl.)

Slėpti būtų nepadoru, verta prisipažinti. Kuo vyresnyn, tuo labiau pradėjau domėtis Lietuva paties gimimo laikais, kuomet tiek daug istoriškai svarbių įvykių turėjo įtakos šiandieninei mūsų gerovei. Sakyti, kad tapau patriotu, būtų apgaulė, tačiau jaučiau alkį žiniai, ypač prieš išvykstant ir esant išvykus iš Lietuvos.

„Kai jau negirdėjau, Juozas Karosas, pagyręs gražų mano tembrą, su vadove pasidalino nuogąstavimu, jog karjerai gali sutrukdyti „r“ raidė - aš jos neištariau. Man ji išeidavo labai minkšta.“ (44 psl.)

Nesirašiau punktukais, ką turiu padaryti ir kuo pasidomėti, bet Nelly visame kontekste išplaukė labai natūraliai. Pasiklausiau dainų, paskaičiau internetinių patyčių, pasidomėjau, diskutavau ir neprabėgus gausybei laiko sužinojau, kad miela bičiulė (taip, laikau sava bičiule) rašo apie ją, rašo apie Nelly Paltinienę.

„Kai iki metų virsmo likdavo kelios minutės, Nelly bėgdavo į užkulisius, mesdavo šalin drabužius, net apatinius, ir rengdavosi naujai. Suknelė tai progai - vilkima pirmą sykį.“ (130 psl.)

Irma Laužikaitė nėra vienintelė priežastis, dėl kurios norėjau perskaityti šią istoriją (vis tik, tenka pripažinti, ji buvo svarus argumentas). Norėjau toliau tęsti pažintį, griauti mitus, nerti gilyn, atrasti ir surasti. Yra tokia gausybė dalykų, apie kuriuos ničnieko nenutuokiu.

„Nelly, be jokių abejonių, turi paslaptį - savo žavesio paslaptį. Ta paslaptis - tarytum šydas. Ji - dainininkė, patinkanti ir biednam, ir turtingam. Paaugliui ir žilagalviui. Skraidinanti juos į tolius.“ (124 psl.)

Nelly Paltinienė - žvaigždė, kuri taip ryškiai nebešviečia, kaip tai būdavo anksčiau. Prieš kurį laiką teko su ja atsisveikinti Lietuvai ir visam pasauliui, o drauge su ja po kurio laiko ir jos vyrui Arvydui. Sprendžiant iš to, ką perskaičiau, jie buvo verti vienas kito. Ji - ugnis, jis - jos ugnies nešėjas, o scena - abiejų galutinė stotelė, į kurią atkreipiamos visų akys, mintys ir širdys. Turėjo pakvipti aliuzija į Olimpines žaidynes, tačiau sėkmingai galėjau ir prašauti.

„Arvydas buvo labai nelaimingas. Negalvojau, ar su juo būsiu laiminga, - jaučiau, kad galiu jį padaryti laimingą… Taip, toks noras labai vaikiškas. Ilgainiui Arvydą pamilau. Nežinau, ar padariau jį laimingą, bet gal, jei tiek metų išgyvenome? (66 psl.)

Su vienu bičiuliu kalbame apie tai, kaip kiekvieno mūsų gyvenimas kupinas dramos - esame dėžutės, kuriose gausu dramos. Verčiant puslapį po puslapio galime spręsti, kad Nelly gyvenime dramatiškų įvykių buvo su kaupu. Vaikystė, jos paauglystė, ankstyva muzikinė pradžia, motinystė, virsmas į moterį, vyrai ir gerbėjai, scena ir dainos, šalis ir politika, sunkūs sprendimai ir viso to pasekmės. Sakyti, kad gyvenime jai buvo sunku, negalime. Rodos, jog dažnai pasikartojantis motyvas perduoda žinią, kad viskas yra gerai, kol tu myli, tiki ir nepavydi.

„Mano gyvenimo kelias buvo sugadintas vaikystėje. Kuo toliau, tuo labiau gailiuosi, kad vaikystė buvo tokia. Aš nebuvau paruošta gyvenimui…“ (49 psl.)

Sudėtinga apibendrinti tai, ką atradau šioje knygoje, nors sudėtingiausia - ką išjaučiau ir ką paveldėjau. Ji - unikalus personažas, jokios abejonės. Stipri moteris, kurios kelias nebuvo visuomet itin lengvas. Labiausiai patį šioje knygoje žavėjo tai, kaip drąsiai buvo kalbėta apie tai, ką skauda. Su kokiu realistišku nepasitenkinimu (kas daro mus žmonėmis) yra kalbama apie skaudžius mums dalykus: neįvertinimą, nepripažinimą, pavydą, pyktį, pataikavimą. Nuolatos knygoje juntamas žmogiškumas suartino - buvo lengviau įsivaizduoti tai, papykti drauge, nusišypsoti ir juoktis kartu, pasimokyti ir judėti toliau, pasidaryti savas išvadas.

„Ne kartą patekau tarp stipriausių atlikėjų, bet taip ir negavau laureatės vardo, nes komisijai nepatiko… mano akcentas. Tai sakė tiesiai šviesiai.“ (133 psl.)

Prisipažinsiu, kad ne kartą skaitydamas šią knygą sulaukiau komentaro, kodėl aš ją skaitau? Prisiminiau, kad pirmo tokio komentaro sulaukiau tuomet, kai Nelly atvežiau į paplūdimį - vos ne suprask, kad jaunam žmogui nederėtų skaityti tokios literatūros. Tą akimirką atsakymas būdavo labai paprastas, paties akimis, lakoniškas - nes nepaprastai įdomu. Dabar į komentarą atsakyčiau taip - dėl išminties, kurią galima atrasti tik iš gyvenimą gyvenusių žmonių. Beje, tas pirmasis komentaras buvo iš paties bičiulio, su kuriuo po tos kelionės neapsikeičiau nė žodžiu.

„Džiaugiuosi, kad gerbėjai nepaisė kalbų ir ėjo į koncertus su puokštėmis. Galbūt todėl ir tas purvas nenusėdo? Aš visada tikėjau: kad ir kiek daug yra blogų žmonių, gerų visuomet daugiau.“ (140 psl.)

Kas jau turėjo progos atsiversti ar perversti Irmos Laužikaitės knygą, matė, kaip stulbinančiai yra aprengta knyga. Tuomet, kai jau nebevartysite, o skaitysite, suprasite, kad kiekviena smulkmena, kiekvienas įrašas ir kiekviena nuotrauka yra ten, kur ir lemta jai būti. Istorijos apipavidalinimas kelia susižavėjimą, o autorės ir dailininko darbas, rodos, buvo sinergizuotas tandemas (gal prie dueto buvo ir daugiau prisidėjusių?). Bendras įvertinimas - nuostabu, kai tekstas pasipildo vaizdais ir kai vaizdai atgyja tekstu.

„Taip ir nutiko: Arvydui už neteisėtą šokėjų įdarbinimą skyrė nemenką baudą, o aš nebesipriešinau jo įkalbinėjimams ir pasirašiau prašymą išvykti iš Lietuvos. Tai - bjauriausia diena mano gyvenime.“ (221 psl.)

Ėjau, ėjau per aplinkui, bet niekur jau nebepabėgsiu. Viena bičiulė yra minėjusi, kad ji - emocionali skaitytoja. Tokiu save laikau ir pats. Užvertus paskutiniuosius istorijos puslapius nebežinojau, kas benutiko. Prisiminiau filmą “Vadink mane savo vardu” ir paskutiniąją sceną - kaip pagrindinis veikėjas žiūri į krosnies ugnį, groja nuostabi muzika, ir, netikėta, lekia titrai. Labai retai kada žiūriu titrus, bet šiuo atveju buvau priverstas, nes ta vieta ir buvo viso to filmo vinis - jausmas, kurį jaučia pagrindinis veikėjas, jo žvilgsnis. Tai, ką matome ir tai, kaip projektuojame tai sau. Labai panašiai nutiko pačiam su šia Nelly knyga - Irma paruošė tokį tekstą, o pabaigai įdėjo tokią nuotrauką, kurių magija išnyro iš puslapių ir įsigėrė į paties jausminę sritį (kaip kitaip tai galėčiau pavadinti?). Likau pakerėtas paskutiniųjų skyrių teksto ir nuotraukų.

„Sulaukti viešajame transporte šypsenos tuomet buvo tiesiog neįmanoma. Amerikoje man šypsenos buvo stebuklas. Tik susitinka žvilgsniai, iškart žmogus nusišypso.“ (240 psl.)

Žliumbiau, bičiuliai. Žliumbiau taip, kaip nežliumbiau skaitydamas „Brisiaus galą“. Žliumbiau taip, kaip niekada nežliumbiau skaitydamas negrožinę literatūrą. Praradau pusiausvyrą, gebėjimą susiturėti, parašiau Irmai ir prisipažinau, kad jos tekstas, Nelly gyvenimas ir viso to sinergija bent vienam vakarui padarė patį neįgaliu. Absoliutus ašarų krioklys, o Dievai, nuverkiau visus paskutinius knygos puslapius, gal net ir visą knygą.

„Mane ypač sukrėtė vienas įvykis: per koncertą Gerontologijos centre Vilniuje pamačiau, kaip gydytoja priėjo prie pat scenos, kai joje pasirodė Nelly, ir iškėlusi telefoną išstovėjo visas jos dainas. Paskui medikė papasakojo, kad vienas ligonis, paralyžiuotas ir negalintis iš palatos atkakti iki salės, paprašė, jei tik įmanoma, transliuoti jam mėgstamiausios jaunystės dainininkės koncertą.“ (281 psl.)

Kaskart galvoju, kad šiandien esu didesnis verksnys nei per praėjusią knygą, tai juk tikra tiesa. Nuverkdamas perskaitytą knygą įsisąmonini ją, įsimeni ir prisimeni, paguldai į nejudinamą stalčių ir saugai. Tuo pačiu nuverkdamas tampi atsparesniu, nes nebuvo dar tokios knygos, kaip ši, kurią perskaitei dabar. Po jos panašios knygos tokios nebus, kaskart progų nuverkti mažėja, tos akimirkos tampa trapios, retos ir labai reikalingos. Ir kai tai nutinka - stebuklas. Pasimėgauji, nuverki, išsaugai sau akimirką ir judi toliau link tos, kuri dar tavęs tik laukia. Nelly pats išsaugosiu ilgam.

„Stengiausi nesuteikti Arvydui pagrindo pavydėti, kai kiti vyrai skyrė man dėmesio. Nežinau, gal jis ir pavydėjo, bet neparodė. Sakoma, kad meilės priešas yra rutina, buities rūpesčiai. Aš manau, kad pirmiausia santykiams kenkia neištikimybė. Jei nenori prarasti žmogaus, turi elgtis taip, kad jis tavimi tikėtų. Pasitikėjimas šeimoje - užvis svarbiausia. Meilė turi būti švari.“ (330 psl.)

Irma, dėkoju, kad ji atsirado būtent Tavo rankomis. Tu - neabejotinai talentas savuose vandenyse.

Rekomenduoju. Verta atskleisti paslaptį apie vieną didingiausių mūsų šalies vertybių - Nelly Paltinienę. Ir gal ne tiek atskleisti jos paslaptį, kiek susipažinti su ja - drauge nueiti į pasimatymą.

Įdomūs faktai - sužinojau „Skamp“ grupės pavadinimo kilmę bei kokie bjaurybės yra M.A.M.A. organizatoriai.

„Kartą paklausėme, kokia jos grožio, talento paslaptis. Nelly tik nusikvatojo: „Mano paslaptis - meilė. Nori būti laimingas? Mylėk, tikėk ir niekam nepavydėk!“ (292 psl.)



Rekomenduojame