Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: J. Clement „Maldos pagrobtosioms“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: J. Clement „Maldos pagrobtosioms“

Jennifer Clement „Maldos pagrobtosioms“

Lengva dabar pasimesti visoje knygų gausoje, kai viso to malonumo tiek daug. Atkreipiau dėmesį, kad ir pačiam vis dažniau yra sunku išsirinkti tai, kas man patinka, kas mane gali sužavėti, nustebinti – patikti. Todėl dažnai tenka (ir norisi) pasiremti kitų rekomendacijomis, kitų pasakojimais, kitų įspūdžiais. Tie patys kolegos tinklaraštininkai, tie patys draugai leidyklose, tie patys pažįstami užsieniuose. Labai panašiai nutiko ir su MALDOMIS PAGROBTOSIOMS.

Jau žinojau – tuojaus bus išleista. Pasiklausiau, ar patiko? Projektų vadovė maloniai nustebinta, jai knyga patiko! Po kurio laiko savo įspūdžiais pasidalina ir viršelio dailininkė – patiko. Na, ką gi, turiu perskaityti (tariau sau), nes tai patvirtino du žmonės, kurių skonis ir pasirinkimas neturėtų nuvilti, nes, tikiu, yra artimas maniškiam. Perskaičiau. Ir likau suvedžiotas, o dailininkės pasakyta „vieno ypo knyga“ frazė įgavo prasmę.

„Ji buvo patrumpinusi man plaukus daugybę kartų, bet nagus lakavo pirmąsyk. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai pasijutau mergaite.“

„Verčiu mažas mergaites berniukais, vyresnes merginas – negražiomis, o gražuoles – pabaisomis. Tai – ne grožio, o bjaurasties salonas, pasakė Rūta.“

Likau sužavėtas. Pirmiausia, matyt, dėl to, kokia pagrindinė veikėja. Ją mačiau kaip šabloną – tuščią indą, kuriame pats skaitytojas gali susikrauti emocijas, išgyvenimus ir kitas jausmines detales. Ji – mūsų figūrėlė žaidimų lentoje, kuri susidūrusi su tam tikra situacija, suteikia progą mums išjausti ir pripildyti ją taip, kaip norisi mums. Ji nėra paruoštukas, kuris signalizuoja, kad „čia turite jausti gailestį“, „čia turite jausti pyktį“, o „čia turite išridenti ašarą“. Tokia ji buvo atvira skaitytojo interpretacijai ir užpildymui.

„Ar yra koks sumautas skirtumas – nužudyti savo vaiką ar išmesti į šiukšlių dėžę? Kartą paklausė mano motina.
Svarsčiau, ar šis klausimas buvo testas.“

Kas dar? Surambėjimas. Bent jau aš taip esu pavadinęs tai. Įsivaizduokite, kad nuolatos mūsų Vilniuje (ar jūsų miestelyje) vyktų iš dienos į dieną, iš savaitės į savaitę, iš mėnesio į mėnesį tie patys veiksmai – šaudynės, gaudybės, grobimai, narkotikai, klimato kataklizmos ir kt. Ar visam tam, nuolat besikartojant, nepasidarytumėte nejautriais? Nuolatos trinama vieta sudiržta, surambėja, tampa nejautri. Rodos, kad ir Ledidi (bei jos visai aplinkai) tai tampa tokia jau „savaime suprantama“ ir „nuo to niekur nepasislėpsi“ būsena. Ir būtent tai pasirodė netgi liūdniausia – susitaikyti ir priimti, rodos, neturėtų būti žmogaus opcija.

„Mano motina sakydavo tai nuolat: gyvybė neturi jokios vertės. Taip pat kaip maldą kartojo senos ir gerai žinomos dainos žodžius: jei ketini nužudyti mane rytoj, geriau nužudyk mane šiandien.“

Mamos. Jeigu ne jų saugojimo metodai, matyt, pasakojimas netektų dydžio ir svorio. Nors tai net ne pasakojimas, o realybė. Kiek apipaišyta, tačiau realybė. Ką jos linkusios padaryti, kad tik jų merginos nepaliktų namų ne savo noru. Ką jos linkusios padaryti, kai savisaugos instinktas aprėpia ne tik pačią, bet ir savo paties mergyčkas. Dėl berniukų jaudintis nereikėjo – jie visi užaugs į pabėgėlius arba į narkotikų platintojus, su keliais telefonais bei pistoletu kelnėse. Šiame miestelyje, tokiam atokiam, mamos neturi progos cackintis. Tai tas pats mamos instinktas, kurį turi visos moterys, tačiau skiriasi forma. Drastiškai. Galime galvoti apie tai ir taip – tikslas pateisina priemones.

„Kai tėvas paliko mus, mama, kuri niekada nemokėjo laikyti liežuvio už dantų, pasakė: tas Šunsnukis! Čia mes netenkame savo vyrų, užsikrečiame nuo jų amerikiečių šliundrų AIDS, čia grobiamos mūsų dukros ir mūsų sūnūs palieka mus, bet aš myliu šią šalį labiau nei savo gyvybę.“

Meksika. Dažnai jokių tikslų skaitymui neturiu. Šiais metais netgi atsisakiau „kiek knygų perskaitysiu per šiuos metus“ iššūkio. Bet vis tik vienas visada išlieka, patyliukais sau prasiskverbęs nuo pat tų senų laikų, kai konsultavau knygyne. Plėsti akiratį, plėsti skaitomų knygų diapazoną. Plėsti, eksperimentuoti, bandyti, nusivilti arba nudžiugti. Taip, dar turiu daugybę išbandyti, tačiau jau antri metai mielai atrandu meksikas, lotynų amerikas, argentinas, ispaniškas literatūras, vokiečius, rytus. Šypsaus dabar, kaip dažnai nesuprantu kultūrinių elementų. Juk pasiduoti nėra teisinga, tad praleidžiu nemažai laiko žiūrėdamas jūtubą, skaitydamas straipsnius, intervių ir kitas atraižas, kurios kiek priartintų arba padėtų susidaryti vaizdą smegenuos. Net neabejoju, kad mums, kurie gyvena be visų gyvenimo kataklizmų (drįsčiau sakyti patogiai), kurias patiria šios knygos herojai, dažnai nesuprasti. Esam kita kultūra, kita aplinka, kita kalba, kita tauta, kita šalis, „kita“ kvadaratu. Pernelyg tolima, nepažįstama, o dažnai galime būti siauraprotiški.

„Ir kas yra blogiau – laikyti rankoje kanapę, aguoną ar šautuvą?“

Viršelis. Nereikia sakyti, visi ir taip žino, kas yra šio viršelio dailininkė. Taip džiaugiuosi, kad jis būtent toks, kuriame yra visos detalės, kurios turi reikšmę, svarbą. Kiekviena jų simbolizuoja šį tą juokingo, absurdiško, šį tą pavojingo, atgrasaus, šį tą kasdieniško, šį tą nepakeičiamo ir neišvengiamo. Kiekviena detalė svarbi, pasakojimui jos itin svarbios. Jau viršelis pasakoja istoriją.

„Žinojau, kad ji niekada neatleis man už nieką, bet taip pat išmokė mane neatleisti.“

Kalbant apie ištraukas, kuriomis dalinuosi, tai jos neturi jokio konkretaus pastiprinimo mano dėstomoms mintims. Jeigu būtų mano valia, vien tik jas visas ir išrašyčiau, nes kas antram knygos puslapy skendau nuo to gaivaus, šmaikštaus, skaudlaus teksto. Nukopijuoti visos knygos negaliu. Jos pačios juk vos tik 254 puslapiai.

„Jie pasirinko ją labai seniai, toliau kalbėjo mama. Stebėjo ją taip, kaip mes stebime obuolį ant šakos: laukiame, kol jis užaugs ir prinoks, o tada nuskiname jį.“

Užrašuose pasižymėjau klausimą – ko mama sau negali leisti parodyti? Ar tai silpnumą? Pažeidžiamumą? Melancholišką emociją? Tai, kas kvestionuotų jos storą skūrą?

„Ledidi, pažadėk, kad išliksi bjauri, paprašė mano motina iš ryto, prie man išeinant iš namų.“

Rekomenduoju. Vieno įkvėpimo ir prisėdimo stipri istorija. Motina ir vaikas, dukra ir mama. Atokus miestelis, savos aplinkinės baimės ir nelaimės. Kaukė, perdėta drąsa – tik tam, kad išgyventi. Detalės yra svarbios, išlikti šalto proto yra svarbu. Nori išsigelbėti – judėk, veik. Nori patirties gyvenime – išmėgink. Nori mylimojo – atsiduok. Nori draugystės – investuok, atsiverk. Nori šeimos – kovok. Džiaugčiausi, jeigu tai būtų tik fikcija, o ne dalinai tikrais faktais paremta istorija.

„Niekada nenorėčiau turėti dukters, pasakė jis.
<...>
Jeigu man gimtų duktė, pasakė jis, nusispjaučiau.“

Pabaigai patarimas būtų toks – būkit atviri kitai kultūrai, išgyvenkite joje. Nesuprasti lengviausia.

 



Rekomenduojame