Tinklaraštininkas PUIKIS rekomenduoja: Kristin Steinsdottir „Šviesė“

Tinklaraštininkas PUIKIS rekomenduoja: Kristin Steinsdottir „Šviesė“

Kristin Steinsdottir
„Šviesė“

Kaip apibūdinti (ar pavadinti) stiprų jausmą, kurį jauti skaitomai knygai? Konkrečiau – jos veikėjai. Esu labai ja susižavėjęs. Ir, matyt, viskas galimai dėl to, kiek daug gailesčio ji iššaukia.

Likti abejingu būtų neteisinga (ir labai sunku). ŠVIESĖ – ne tik įdomi knyga, bet ir asmenybė. Jos išlaikyta maniera, minčių eiga ir gausa, elgsena, pokalbiai, charakteris – koks šilumos pliūpsnis. Stebėti ją, jos sparčiai judančią gyvenimo tėkmę, būti šalia jos ir artimųjų. Istorija, kuri manipuliavo paties emocijomis visiškai be gėdos.

Kaip dabar aprašyti tai, ką patyriau? Kokiais klausimais užburti tave, skaitytojau? Ar gali paaiškinti pačiam, kas iš tiesų įvyko šioje istorijoje? Kokia šios istorijos pabaiga – laiminga ar liūdna? Kokia yra ŠVIESĖ ir kokia yra jos šeima?

Matyt, kad jos negalia visai kitokia, tačiau patsai visada maniau, kad tai susiję su pogimdyvine depresija. Jeigu atvirai, pačiam taip galvoti buvo patogiau. Tokia būsena paaiškina daugelį dalykų, kurie kankino ir glumino skaitant. Nesivarginkite sakyti, kad tai ne tai. Žinau, kad tai ne tai, tačiau pačiam lengviau yra tai pateisinti taip. Nors, kvaila vartoti žodį „pateisinti“. Ji nėra genetiškai sugadinta – pačiam ji yra „laiku nepasirūpinta“.

Rašytoja manipuliavo. Buvau įsitikinęs, kad Vigfusas nejaučia jai jokių stiprių jausmų – jis jos bijo, jis jos šalinasi, ji jam nepatinka, jis ją engia. Vis tik istorijai pasibaigus ir paskutiniams taškams susidėjus tapo aišku, kad būtent atvirkščiai – jis ją mylėjo taip karštai, taip „iki grabo lentos“, jog pabaigoje „grabo lenta“ buvo jos kalėjimas, o jo –  išsilaisvinimas (jo meilė jai buvo jo gyvenimo „grabo lenta“). Jis buvo jos – per amžius amen, tik, štai, jai nebūtinai reikėjo jo. Visada jai reikėjo kito, pirmosios meilės, kuri taip nerūdija, kuri tokia tvirta, kuri tokia neužmirštama, kuri tokia pagalys ratuose.

Keistas tas tėvo sudievinimas, kai pasąmonėje ji su savo vyru elgėsi taip, kaip jos tėvas elgėsi su jos mama (savo žmona). Kas mes esame, kad galėtume teisti kitų žmonių pasirinkimus, klaidas ir pasiekimus? Jos tėvas toks buvo – žavingas visomis prasmėmis, todėl traukė ir buvo pritraukiamas. Ji žinojo, bet niekada neabejojo tėvo autoritetu, tik, deja, jo „ligą“ perkėlė į savo vyro sąskaitą, todėl jam visą gyvenimą reikėjo mokėti jai palūkanas – įtikinėti, kad jis myli tik ją, ją vieną, nieko daugiau, niekada.

Ir vis tik klausimas – kodėl tėvelis nedavė jai ramybės ir laisvės pasirinkti? Ar tikrai dėl to, kad pirmoji meilė sirgo? O gal jis jau žinojo apie jos ligą ir norėjo tokio „čiūvelio“, kuris prižiūrėtų ją jam nesant (o tai yra mirus)? Kas – kas paskatino jį jai uždrausti mylėti? Neradęs savo kieme laimės pavydėjo kito laimės? O gal ta meilė buvo tikra meilė, tik ne tokia, kurią galima būtų pateisinti kaip „rūpinuosi tavimi“?

Ši knyga – tai panašumo riksmas į pačiam didelę reikšmę turinčią, kuri išmokė iš naujo mylėti savo mamą – PRAŠAU, PASIRŪPINK MAMA. Dar – DINOS KNYGA. Dar? Visos knygos, kuriose moterys „rėkia“ net ir pro popierinius puslapius. Veiksmais? Taip. Charakteriu? Taip. Tyla? Taip.

Vaikai labai gerai išauklėti. Jie rūpinasi ne tik savimi, bet ir kitais. Kelia labai mažai problemų, gali pasimaitinti, pasivedžioti, pasielvartauti, pasidžiaugti, pasi… Jie gali daug ką, bet dažniausiai (o, tiksliau sakant, visada) jie rūpinasi mama. Vaikai primena pačiam mane, kai tenka greičiau subręsti ir suaugti vardan to, kad galėtumei pasirūpinti šalia esančiais artimaisiais. Jie neturėjo vaikystės – buvo greitai pastatyti prie darbų, prie namų, prie ruošos, prie mamos. Daugelis jų neišvystė savo socialinių gabumų, nesusirado draugų, neatrado pomėgių, buvo užgožti ir užgniaužti. Bet vis tiek jie buvo išauklėti tobulai.

Mėgstu šį kūrinį. Jaučiuosi suprastas ir labai artimas jam. Labai patiko teksto trumpumas, šoklumas, fragmentiškumas. Jis padėjo laikui išaugti į begalybę, o tuo pačiu atspindėjo jos tarsi vis trumpėjančią atmintį. Kuo toliau, tuo labiau kiaurėjančią galvą, kuri, rodos, užstrigo ties kažkokia gyvenimo vieta. Sakykite, kaip „liga“ pasirenka tam tikrą „atsitiktinumą“? Turiu omeny, kaip pasirenkamas yra galvoje esantis/buvęs prisiminimas, kuris yra kaip pagrindas užstrigti?

Mėgstu tave, Šviese. Esi neįtikėtina asmenybė bei nuostabus kūrinys. Rekomenduoju nedvejodamas. Išsausėkite kaip dykuma. Išnaršykite kaip medžiotojas. Patvinkite kaip upė. Raminkite kaip dangus. Džiuginkite kaip spalvoti medžių lapai. Lėkite kaip vėjas. Švieskite kaip saulė. Gyvenkite.

Dalinuosi ištraukomis, kurias susirinkau:

„Mes susilaukėme brolio. Jis didelis ir gražus, vardu Petras Jokūbas. <...> Mama netgi pavadino kūdikį dviejų apaštalų vardais. Tėčiui atrodė, kad tinkamiausia būtų jį pakrikštyti Jėzumi Kristumi. Tada jis ilgai ir garsiai juokėsi, o mama tylėjo.“ (19 psl.)

„Tą vasarą netikėtai suvokiu, kad esu daili. Niekas man nėra to sakęs, o aš apie tai niekada per daug negalvojau. Tėtis mane ėmė vadinti Šviese dėl baltų sruogų.“ (37 psl.)

„Ar gali būti, kad nerimas susijęs su žmonių gausa? Ar gali būti, kad visi Reikjaviko gyventojai nerimauja? Su nerimu krūtinėje užmiega vakarais ir pabunda naktimis.“ (56 psl.)

„Su Gunhilda ėmėme viena nuo kitos tolti. Ji man gera, bet žinau, kad jai atrodau sielvartaujanti ir prislėgta. Ji pati tarsi drugelis džiaugiasi gyvenimu ir nepasitenkina nei knygomis, nei rankdarbiais.“ (58 psl.)

„Tėtis, rodos, mėgaujasi lankydamasis Reikjavike, staiga aš suvokiu, kad tai žmogus, kuris žavi žmones visuose kaimuose. Tuo metu man pasirodo, kad Gunhilda panaši į jį, o aš – į mamą.“ (67 psl.)

„ – Ar galiu tave sušukuoti?

Ji be žodžių pažiūrėjo į mane, lėtai ir oriai linktelėjo galva ir, rodos, tokia puošni bijojo pajudėti. <...> Ji pažiūrėjo tiesiai į veidrodį, o veido išraiška buvo nenuspėjama. Moteris veidrodyje buvo daug gražesnė nei ta, kuri kasdien vaikščiojo po namus. Akys švytėjo lyg jaunos moters.“ (75 psl.)

„Mama, gavusi danišką suknelę, panoro kitos – šviesios. Staiga ji ėmė savimi rūpintis. Dabar ji keletą kartų per savaitę susikelia plaukus. Nebenešioja senojo apsiausto ir kasdien rengiasi šventine eilute. Ir šypso dažniau nei įprastai. Matau, kaip tėtis ją stebi, bet nieko nesako.“ (77 psl.)

„Kitas dienas nesikeliu. Mane užvaldžiusios jėgos išjojus apleido. Užsikloju galvą ir verkiu. Kaip galėjau pabėgti nuo vaikų, juk jiems galėjo kas nors nutikti? Pamiršti, kad jie egzistuoja? Kokia esu motina, palikusi juos vienus? Ir kaip galėjau neprisiminti, kad mama mirusi?“ (115 psl.)

„Tačiau nemiga kamuoja vis labiau, o sapnai darosi vis painesni. Paukštis jau ir vėl čia! Jis darosi neramus.“ (199 psl.)

„Jo galva virpa. Jis toks pavargęs, kad tau, žiūrint į jį, suspaudžia širdį. Visą laiką palaikei mamą, bet dabar tau norisi jį apkabinti. Matai, koks jis nusiminęs.“ (205 psl.)

„Panašu, kad šita šeima pamiršo, kaip šypsotis.“ (205 psl.)

 



Rekomenduojame