Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: O. Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: O. Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“

Olga Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“

Koks saldus būna jausmas, kai instinktyviai greitai, „paekspromtu“ nusiperki knygą ir imi ją tuojaus pat skaityti. Rodos, vakare po darbo pagriebi ir jau dardėdamas namo gali į ją suleisti savus nagus.

Tai – pirmoji akistata su Olga Tokarzcuk. Keli draugai siūlė perskaityti „Bėgūnai“, labai tuomet derėjo prie mano keliautojo natūros, tačiau padaryt to nepadariau. Knygą turiu, būtinai seks tolimoje ateityje. Bet grįžkim prie „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Ir prašau atleisti (turėkit omeny), nes toliau bus daugybė teksto citatų.

„Daugeliui vyrų su amžiumi išsivysto testosteroninis autizmas, kuris pasireiškia tuo, jog pamažu silpsta socialinis intelektas ir tarpžmogiško bendravimo įgūdžiai, taip pat darosi sudėtinga formuluoti mintis. Šio Negalavimo užpultas Žmogus tampa tylesnis ir atrodo paskendęs mintyse. Jį labiau domina įvairūs Prietaisai ir mechanizmai. Jį traukia Antrasis pasaulis karas ir garsių žmonių, dažniausiai politikų ir piktadarių, biografijos. Beveik visai išnyksta gebėjimas skaityti grožines knygas – testosteroninis autizmas trukdo psichologiškai suprasti jų personažus.“

Baba dyzel Dušejko. Jeigu turėčiau galimybę būti moterimi, norėčiau būti tokia. Nenumanau, kaip skaitytojai ją įsivaizduoja sau, tačiau mano akimis tai apkūni vyresnio amžiaus moteriškė, rodos, nuo visko pavargstanti labai greitai, tačiau dažnai paslapčia užsideganti ugnį šiknoj!

„Žiūrėjau į pasaulį, gaubiamą Tamsos – šaltos ir nemalonios. Kalėjimas yra ne išorėje, jis – kiekviename mūsų. Gal yra taip, kad nemokame be jo gyventi?“

Jos keistumas manyje prabudimo nemažai atsiminimų apie mane supusius žmones. Kad ir mano lenkę močiutę, kuri, blem, jei ne sunkesnius, tai tokio paties svorio bulvių maišus tampydavo (lyginant su vyrais). Maisto gaminti nemokėjo, tai visos mano vasaros kaime būdavo arti badavimo. Kiekvienas mamos atvykimas savaitgaliais mane paruošdavo visai savaitei, kol jos nebus. Visi mes paslapčia senelės maistą vadindavom „partalyna“. Nors ji tą žinojo ir pati.


– Jūs pradėkite giedoti.
– Ką giedoti? <....> Aš nemoku giedoti.
– Bet ką <...>
– Kodėl aš? <...>
– Nes jūs moteris.

Dušejko personažas nuostabus. Galimai neperkandau jos priepuolių kilmės. Gali tai būti susiję su tuo, kad ji jaučia skriaudžiamą gamtą? Jaučia kaltę už kitus ir atsakomybę už viską? Bet kuriuo atveju ją įsivaizdavau kaip vienalytį kūną su gamta. Ech, na, ta prasme, susipažinti su ja yra būtina! O dar jos tas domėjimasis astrologija, horoskopais, žvaigždėmis.

„Nemanau, kad būčiau labai jam padėjusi. Jis buvo daug geresnis už mane, mitresnio, skaitmeninio, sakyčiau, proto; manasis tebebuvo analoginis.“

Na, detektyvas, tačiau toks gamtinis detektyvas. Skaičiau, kad tai nuaras, tačiau aš nežinau ką tai reiškia, todėl liksiu prie gamtinio detektyvo. O jų kaimenėj vyksta nesąmonės – vienas po kito miršta nedorėliai. Ir, kaip privalu pasakyti geram detektyvui, tokios pabaigos nesitikėjau. Oi, bet ir gera pabaiga!

„Šalta ironija yra pagrindinis Jurizeno ginklas. Bejėgių taktika. Be to, ironiški žmonės visuomet turi kokią nors savo pasaulėžiūrą ir išdidžiai ją demonstruoja, bet kai priremi juos prie sienos ir imi klausinėti išsamiau, paaiškėja, kad tai vienos lėkštybės ir banalybės.“

Beje, gal tik man vienam taip supuolė, bet kuo daugiau skaitau, tuo dažniau susidūriu su knygomis, kurios paliečia ekologinę, gamtos temas. Panašaus apčiuopiau „Prieraišumo laisvėje“, tuomet „Medžių istorijose“, o dabar „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Būtent čia patiko pagrindinės veikėjos ypatingai artimas ryšys su fauna ir flora ir vedama ryški riba tarp gamtos „jos akimis“ bei gamtos „likusių akimis“. Atrodo menas ima reikalus į savo rankas!

„Tą Naktį Saulė įeis į Aviną ir prasidės visiškai nauji metai. Nes jei blogis sukūrė pasaulį, gėris turi jį sunaikinti.“

Be to, ryškiai mačiau tą ribą tarp tų, kurie „gamtos vaikai“ ir tų, kurie „mėgsta būti gamtoje, tačiau pagal savas taisykles“. Knygoje radau vieną vietą, kuri tarsi viską man sustatė į reikiamas lentynėles: „– O dar tas amžinas vėjas. Negalėjau pakęsti to nesibaigiančio vėjo staugimo. Neįmanoma susikaupti, kai palei ausį nuolat kažkas šnara, švilpia ir ošia. Ar pastebėjote, kokį triukšmą kelia medžių lapai? Ypač tuopų. Tai tiesiog nepakeliama. Pradeda birželį ir siūbuoja iki lapkričio. Košmaras.“ Em ... w.t.f? Ir serijos „privati valda“ Lietuvoje.

„Pasaulis yra kančios kupinas kalėjimas, sukonstruotas taip, kad, norėdamas išgyventi, turi suteikti skausmą kitiems.“

Kolei nepamiršau. Autorės rašymo maniera bei skyrių pavadinimais. Likau patenkintas viskuo, bet labiausiai vertėjo darbu ir parinktais žodžiais bei redaktorės geru sužiūrėjimu. Labai skaniai susivalgė – tarsi pyragėlis, kuris toks toks saldus, o jame tiek tiek daug rūgštaus spanguolių įdaro. Balansas. Mmm.. Beje, gal kas suprato, kodėl tam tikri žodžiai pradedami rašyti didžiąja?

„Mokiausi iš jų absoliučiai fundamentalaus, akivaizdaus teisingumo, – nutilau akimirkai, o paskui pridūriau: – Mes turime pasaulėžiūrą, o Gyvūnai turi pasaulėjautą, žinai?“

Rekomenduoju. Su Olga Tokarzcuk kūryba susipažinti būtina! Kalbant šios knygos kontekste, tiesiog privaloma susipažinti su šia nuostabia „baba dyzel“ Dušejko. Ir juoktis, ir verkti. Atrasti panašumų, netekti trūkumų. Perskaityti buvo vieną, tačiau tai susisteminti – visai kas kita. Noriu išrašyti visą knygą ir pasidalinti, o kokiam protingam skaitovų rate ją ir aptarti. Kažkokia „bezabrazija“, tobulas kūrinys!

„Dažnai susimąstau, kodėl mums patinka tie, o ne kiti žmonės. Ir turiu šiuo klausimu savo Teoriją. Ogi todėl, kad mūsų kūnas instinktyviai siekia tam tikros idealiai harmoningos formos. Renkamės žmones su tokiomis savybėmis, kurios galėtų mus papildyti šio idealo link. Evoliucijos tikslas yra grynai estetinis, jai nė motais joks prisitaikymas. Jai rūpi grožis – kad kiekvienas pavidalas pasiektų tobuliausią formą.“

Ir tas „jumoro“ jausmas..


– Kodėl kai kurie žmonės yra pikti ir bjaurūs? – retoriškai paklausė Borosas.
– Saturnas, – pasakiau. <...>
– Tai gali būti auklėjimo klaidų rezultatas <...>
– Arba klasių kovos.
– Arba neišmokymo sėdėti ant puoduko <...>
– Irzli motina.
– Despotas tėvas.
– Seksualinis išnaudojimas vaikystėje.
– Nemaitinimas krūtimi.
– Televizija.
– Ličio ir magnio trūkumas mityboje.
– Birža! <...>
– Potrauminis šokas.
– Psichofizinė sandara. <...>
– Vis dėlto Saturnas, – pasakiau griūdama iš juoko.



Rekomenduojame