Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: P. Cognetti „Vilko laimė“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: P. Cognetti  „Vilko laimė“

Paolo Cognetti

„Vilko laimė“

 Vis dažniau italų autorių kūrybą stulbina – palieka sunkiai apibūdinamą jausmą, tarsi pažįstu, tarsi artima, tačiau ne mano. Pastaruosius kartus skaityta itališka literatūra turi savy šilto, sodraus potėpio, bet niekada nesusargdina gilia melancholija. Labai panašius jausmus išjaučiau skaitydamas VILKO LAIMĖ.

 „Ar kada pagalvoji apie kitus, laimingai augdamas pats?“ (56 psl.)

 Kalbėkime atvirai, autoriaus pasakojimas sujungė many meilė-neapykanta į vienį. Jis pakvietė į vienatvę, į šilumą šaltyje, pasiūlė bičiulystę, šiltą meilės jausmą, atradimo skonį, bet visada naktį išeidavo. Palikdavo lovoje vienišą; suglumęs čiupdavau pagalvę ir mintyse kratydavau tai, ką radau dienos metu.

 „Babetė buvo laiminga galėdama kažkam palikti raktus, trauktines, laiminga, kad skamba muzika ir kad jos užeigoje – nedidelėje Paryžiaus komunoje Norvegijos ledynuose – žmonės susidraugauja ir jai čia nesant.“ (11 psl.)

 Kaip dažnai norisi viską mesti ir pulti nežinomu keliu pirmyn? Kiek iš jūsų jau yra tai padarę ir nuolat jaučia alkį tai daryti dažnai ar nuolatos? Kaskart, kai reikalai prie gerklės, noriu viską mesti ir keliauti. Toli, kad galėčiau vėl išsijoti tai, kas pačiam yra svarbu. Globalizacijoje labai lengva savęs netekt.

 „Buvau pamiršęs, kad reikia kantrybės norint suprasti, kas patinka kitam žmogui, kad dera leisti kitam suprasti, kad patinka tau.“ (12 psl.)

 Vienas iš dalykų, apibūdinančių žmogų, yra jį supantys bičiuliai, draugai ir artimieji. Faustą supantys žmonės, rodos, kaupini patirties, istorijos, meilės, jausmo, ryžto ir nuotaikos. Nežinau, koks Faustas jo paties fone, bet žinau koks Faustas iš jo aplinkos. Jis būtų tas žmogus, prie kurio prieitų. Jį pakalbintų. Paklaustų. Jo akys šviečia, o odą kviečia. Lūpos užburia, o kūno kalba masina.

 „Faustas buvo kažkur skaitęs, kad medžiai, kitaip nei gyvūnai, negali ieškoti laimės kitur. Medis gyvena ten, kur nukrito sėkla, iš kurios jis išaugo, ir, jeigu norėdavo būti laimingas, turėdavo prisitaikyti. Jei pajėgdavo, bėdas turėdavo spręsti toje vietoje, kurioje auga, o jeigu neįstengdavo, mirdavo.“ (167 psl.)

 Lėta, rami, tyli.

 Rekomenduoju. Neįpareigojantis ypatingam susitelkimui, bet atpalaiduojantis sunkmečiu. Nukeliaukite, nusiraminkite ir sugrįžkite atgal



Rekomenduojame