Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: P. Giordano „Užgrobti dangų“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: P. Giordano „Užgrobti dangų“

Paolo Giordano

„Užgrobti dangų“ 

„<…> mudu likdavom atsidavę ir tada, kai jau būdavo per vėlu.“ (217 psl.)

Itin nerimastingas buvau skaitydamas romaną. Akimirkomis, rodės, kad protingiau pasielgti bei apie tai prabilti buvo nebeįmanoma, o vietomis pykau, jog taip atmestinai, paviršutiniškai paliesti taip, paties akimis, svarbūs dalykai.

„Siaubinga kaltė užgula tėvą, jeigu kitą vaiką myli labiau nei savą. Ir kokia žiauri bausmė tam vaikui, kuris suvokia, kad tėvo širdyje jis tik antras.“ (88 psl.)

Nuo pat pradžių istorija priminė taip gerai žinomo kito kūrinio istoriją, kurios svarumą neįmanoma nupasakoti - tai Juliano Barneso romanas PABAIGOS JAUSMAS. Kai pastarajame istorija nusakoma tarsi kaip per miglą, per nematomus dangaus siūlus, tai UŽGROBTO DANGAUS buvo tikslesnis, mažiau vietos interpretacijai, mažiau vietos judėjimui.

„O mama, jeigu tik tu žinotum, kokie mes nelaimingi jau dabar!“ (236 psl.)

Patiko. Šiame kūriny priburbuliavau ir pardaviau kelias savo gyvenimo dienas vien tik tam, kad prisiglausti jų maserijoje. Būti ketverto dalimi, o gal netgi taip mylimu augalu gamtoje. Meilė jai, rodos, net fanatiška, bet stabtelėjus labai suprantama ir netgi pažįstama. Romano vieta, kurioje minimas urvas ir jame nutikę įvykiai, pačiam nustelbia visą kūrinį ir atsako į taip ilgai su savimi nešiotą klausimą – „niekados neįstengsi suprasti, ar ne taip?“

Taip, taip.

„Žinojau, kad pasaulyje neegzistuoja gilesnė vienatvė nei toji, kuri užplūsta tą, kuris tikėjo, o vėliau liovėsi tikėjęs.“ (101-102 psl.)

Paolo Giordano knyga skirta svajokliams. Ir ledlaužiams. Trokštantiems būti kitos istorijos dalimi, kompanijos dalimi. Mėgstantiems pasprukti ir nugyventi kito veikėjo nuotykį, įsisavinti dvasią ir ją įkūnyti gamtoje. Ir gamtos čia gausuma. Bekraštės sausumos, alyvuogių medžiai, krūmai ir krūmynai, karštis, vėtros ir dulkėtas oras. Tokio Lietuvoje nebūna, bet tikrai būna svetur.

„Mūsų tikslas: išsigalvota dukra, tik apie ją ir sukosi visos mūsų kalbos, visos mūsų mintys ir visos mūsų svajonės.“ (209 psl.)

Tai - protinga istorija. Joje gausu dieviškumo, draugystės, santykio, ramybės paieškos ir savęs paties brandinimas. Po mėnesio ar kelių nepapasakočiau apie ką buvo romanas, tačiau mielai pasidalinčiau emocija, kuria buvau apdovanotas. Ypatingo nedaug, bet gausu to ilgesingo ir taikaus iškvėpimo.

„<…> kiekvienas didis žmogaus laimėjimas gimsta nusižengus ir prasikaltus.“ (246 psl.)

Rekomenduoju. Pasitaikius progai po ranka, jaučiant skaitymo alkį ir išsiilgus noro susitapatinti, imkit ir skaitykit. Įsitikinu, kad Paolo Giordano yra giliamintiškas rašytojas, kurio kūryba neturėtų prasprūsti mums pro akis.

Dar kelios vietos iš Paolo Giordano romano UŽGROBTI DANGŲ:

„Buvo keista suvokti, kad tavasis likimas priklauso nuo kito žmogaus pasirinkimų, nuo jį apėmusio silpnumo akimirkos.“ (273 psl.)

„Bet tas jausmų siautulys, apėmęs gimus dukrytei, greitai aprimo, kiekvieną dieną vienu gramu mažiau nuostabos ir vienu gramu daugiau nerimo.“ (282 psl.)

„Ištrūkau iš tavosios rankos, kad vėl į ją įsitverčiau.“ (413 psl.)

„Nuoširdi kančia vertingesnė už tūkstančius poelgių.“ (431 psl.)

„Niekada nesiliauji pažinęs kito… Geriau net nepradėti.“ (449 psl.)

Plačiau apie knygą >>



Rekomenduojame