Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: Pat Barker „Mergelių tyla“

Pat Barker
MERGELIŲ TYLA

Kuomet istorija prasideda ir pasibaigia legendiniais pasakojimais, kaip, pavyzdžiui, Trojos karu, atsispirti pagundai kebloka. Manyt, kad ne praėjusiame, bet kiek tolimesniame gyvenime augau, vysčiaus ir kovojau būtent tokiam pasauly. Pametęs galvą dėl homeriškų-iliadiškų-trojiškų laikų esu. Ir meilė, rodos, abipusė.

Mokykloje žaviesi didingais įvykiais, drąsiais karžygiais, kraujo (pra)liejimas natūralus veiksmas, prievarta – kaip geras maistas, (iš)aukštini to laikmečio ir tą laikmetį nusakančius kūrinius. Vėliau suskaitai interpretacijas, provokacijas ir galimus kitus scenarijus. Pažintį toliau perima tie, kurie tiek daug metų buvo negirdimi – tie, kurių drąsos ir buvo daugiausia.

Kaip neišprotėti? Nedavęs pačiam ramybės klausimas. Visada, kuomet sudėtinga, galvoju, kaip greičiau pasilengvinti gyvenimą (savižudybė, paties nuomone, yra vienas tų būdų). Jeigu būta taip blogai, kodėl nenutraukt tos kančios?

„Mergelių tyla“ nepribloškė, kaip kad Homero kūryba, mylimiausia „Antigonė“ ar interpretacijų kupini Madeline Miller romanai, bet kažkas knygai artėjant į pabaigą patį įsiutino. Paprastut paprasčiausia mintis – būti moterimi tiek Antikos laikais, tiek, rodos, ir visais kitais laikais yra nenaudinga. Jas, rodos, visad norima sumenkinti, prispausti, sugniuždyti.

Toks trumpas intarpas. Dabar, sėdint kavinėje, matau, kad tos baristos nesugniuždys niekas! Be aware, vyrai, bjauriais būti neišdrįsite.

Iki pačios pabaigos tikėjau (norėjau?), jog Briseidė kaip nors pateisins Achilą. Išteisins jį savo pačios akyse, supras jį, leis skaitytojui toliau mėgt jį, kad ir kokių žvėriškų veiksmų jis būtų vedinas. Ji ras jame žmogų ir pateisins jį: „jis toks yra“, „jo neišmokė mylėti“, „jo neišmokė rūpintis“, „jo tiesiog neišmokė“. Pakentėsiu, ji sako. Gal jis pasikeis, ji sako.

Pikta kiek, jog autorė pasirinkusi tokią senovinę istoriją tekste naudojo pakankamai šiuolaikiškus žodžius. Prisipažinsiu, blaškė. Kaskart sugrąžindavo į realybę, kurioje atsidurti tikrai nebuvo būtina. O gal tai protingas sprendimas? Pasakoji apie tai, kas buvo, žodžiais, kurie aiškūs ir suprantami dabarčiai. Gerai, tebūnie, Pat, šįkart tau pasisekė – praslydai.

Įdomu, o ką jautė moterys, skaitydamos šį romaną? Mielos, atsakykite, pasidalinkite, ką pamatėt, ką jautėt, ką supratote ir ko neatradau patsai? Smalsu išgirst nuomonę apie Briseidę, apie jos istoriją, apie moterų nelaimes, apie moterų daiktiškumą, apie nepagarbą moterims, apie bjaurastį, apie kvapus, vaikus ir ligas, apie meilę, kurios nebuvo justi.

Kas yra meilė Antikoje?

Rekomenduoju. Lėtas ir pamažu (į)siutinantis kūrinys. Dar viena sėkminga interpretacija, nors tik vienas Dievas težino, kaip ten iš tikrųjų buvo. O greičiausiai blogai, nes ir dabar, rodos, girdime kartais ne pačias maloniausias istorijas. Kiek ko dar neišgirstame. Kada nors tai pasibaigs?