Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: S. Plath „Stiklo gaubtas“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: S. Plath „Stiklo gaubtas“

Sylvia Plath

„Stiklo gaubtas“

Jau trečias mėnuo, o vis dar vengiu dalintis įspūdžiais apie Esterą Grynvud. Be to, kad ir taip bus sunku dėlioti sakinius, pasunkinsiu užduotį dar labiau - nė karto nepaminėsiu žodžio, kurį taip dažnai norisi parašyti apibūdinant šią knygą.

Kodėl taip ilgai tempiau? Ką aš žinau. Atrodo, kad perskaičiau itin lengvai ir greitai. Gal baidė tas neidentifikuotas poskonis, likęs po Sylvios Plath pasakojimo. Gal vis tik nebuvo taip malonu skaityti, kaip pačiam tuo metu atrodė? Juk skaičiau tarsi dienoraštį merginos, kuriai būtis grimzta į dugną. Be to, dienoraščiuose visada kaupina paslapčių, nuogumo, nepažabojamo atvirumo. O gal baisu buvo, kad relfektuojant detalės gali atskleisti daug apie mane, apnuogint, kam pats dar esu nepasiruošęs.

Esterą identifikuočiau kaip tikrai paprastą, eilinę merginą. Jos gyvenimas, rodos, buvo kupinas detalių, kurios galėjo džiuginti. Užuodi „pelenės“ motyvą, bet tai ne jos kelias. Knyga tirštoka ir prisunkta dūmų, jog visi rūbai pradviso, o jų išsiskalbti nebėra nei laiko, nei noro, nei priemonių. Be to, kokia prasmė. Ką noriu pasakyti? Skaitant net nesupranti, kaip riedi žemyn. Ramiai, su akyse atsispindinčia tamsa ir neviltimi, su nuo lengvo vėjo plazdenamu sijonu, nekaukšinčiais ir patogiais aulinukais, su įtaigia šypsena, pokštais ir juokeliais.

Pagrindinė veikėja serga. Ji guldoma į ligoninę, gydoma elektrošoku (kas mūsų dienomis atrodo kaip bausmė nusikaltėliams), išleidžiama iš ligoninės, jai vis dar sunku. Užsideda kaukę. Pakeičia į kitą. Tekstas apvilktas veikėjos šmaikštumu, proto blaivumu, susitaikymu - yra kaip yra. Prijaučiantiems ir empatiškiems skaitytojams tai bus „kietos“ vietos, sunkios akimirkos. Pati knyga bus begėdiškai atvira, slogi ir skausminga.

Paveikė. Mintyse skaičiavau, kiek buvo Sylvia’i Plath metų, kai ji užrašė šį pasakojimą. Mes vienmečiai, pasirodo. Dabar, kai jai tiek pat buvo, kiek man yra dabar, suprantu - ji buvo jaunas kūnas, kurioje gyveno sena ir patirtimi praturtinta pragaištinga siela.

Faktas apie kūrinio autobiografiškumą visados stulbina, traukia, intriguoja. Kapstytis kitų purvinuose drabužiuose, skaityti perdėm asmeniškas žinutes, dienoraščius, būti visų žinių, apkalbų ir paskalų centre yra labai jau žmogiška. Neprisimenu dabar kada - prieš ar po, kai perskaičiau knygą - bičiulė rekomendavo pažiūrėti vieną kitą dokumentinį filmą apie autorę. Ir jau tuomet buvo nebeįdomu, kaip Sylvia parašė STIKLO GAUBTĄ. O labiau - kodėl? Ir kas vyko su ja pačia. Ir kaip ten iš tiesų su tuo jos vyru? Sylvia Plath man tapo įdomesne nei knyga, kas būna ypatingai retai (taip buvo tik vieną vienintelį kartą. Su rašytoju Julian Barnes).

Beje, knygos pavadinimas - tobulas!

Rekomenduoju. Perskaitykite knygą. Vieniems tai gali pasirodyti šedevras, o kitiems - paauglės dienoraščiu. Tretiems tai gali būti nesusipratimas, o likusiems - pasilikęs jausmas ir skonis burnoje. Prisidėsiu prie rekomendacijų po knygos pažiūrėti vieną kitą judantį paveiksliuką. Pats žiūrėjau BBC sukurtą „Sylvia Plath: Inside the Bell Jar“ (2018) ir holivudišką filmą „Sylvia“ (2003 metai) su Gwyneth Paltrow.

Plačiau apie knygą >>



Rekomenduojame